15min dalijasi viena iš jų. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Herkus Kunčius.
Trys draugai
Jie turi daug bendrumo: nuo amžiaus bei profesijos iki įtakos mano gyvenimui. Iš pradžių jie buvo mano universiteto dėstytojai, vėliau tapo kolegomis ir vyresniaisiais draugais. Tai liudija, kad iškilus reikalui, pasibaigus katedroje oficialiam posėdžiui, į parduotuvę bėgdavau aš, tačiau vartodavome jau drauge. Iki šiol esu jiems dėkingas, nes vartojant apie literatūros istoriją ir teoriją sužinojau ženkliai daugiau, nei besimokant ankstesniais metais.
Dar vienas ar net gi du juos siejantys bruožai yra tai, kad visi trys po karo gimė Černivciuose ir yra „išlaisvintojų“ iš Rytų palikuonys. Tad visiems trims buities ir kūrybos kalba yra rusų, nors šiaip kiekvienas pakankamai gerai moka ukrainietiškai. Būdami realūs žmonės, jie turi savo vardus, tačiau čia juos pavadinsiu kitaip. Pavyzdžiui, Pavelas, Igoris ir Trečias. Žinoma, tokia menka maskuotė nesutrukdys jiems savęs atpažinti. Tačiau kilus muštynėms, galėsiu užsispyręs jiems tvirtinti, jog tai ne apie juos.
Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Ukrainos valstybė – nežiūrint trapumo – švietime laikėsi ukrainizacijos krypties, o tai kėlė mano draugų priešpriešą. Viena vertus, jie suprato šio proceso dėsningumą: jei, tarkim, Anglijoje profesoriai iš esmės dėsto angliškai, Vokietijoje – vokiškai, tai anksčiau ar vėliau teks Ukrainoje pereiti į ukrainiečių kalbą. Antra vertus, kalba – tai ne kaklaryšis ir taip lengvai jo nepakeisi, kad eitum pirmyn. Tad jei jūs – mokslų daktaras ar profesorius – esate penkiasdešimties, tai suvokiate, kad ukrainizuotame lauke niekada negalėsite deramai konkuruoti su pačiu blogiausiu, tačiau „autochtonu“ asistentu.
Žodžiu, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje trys mano draugai gan sunerimo. Rezultate du pasiryžo išvažiuoti į Rusiją. Pavelas įsikūrė Bunino apylinkėse ir dabar stulbina gimtosios kalbos metaforų kaskadomis, žvangindamas kambaryje kibirkščiuojančiomis grandinėmis, kurį kažkada akimirkai sušildė Olios Meščerskos atodūsis.* Igoris poliaratyje mėgaujasi Šiaurės pašvaistės grožiu ir nenutrūkstamai kelia Jamalo Nencų užsienio literatūros mokytojų kvalifikaciją. Trečias gi taręs, kad šalį yra sunkiau pakeisti nei kalbą, pasiliko Černivciuose.
Logiška būtų lažintis, kad palaipsniui mano kontaktai su Igoriu ir Pavelu nutrūks, o bičiuliški santykiai su Trečiu – galbūt „patriotiniu pagrindu“ – sustiprės. Tačiau iš tiesų viskas įvyko atvirkščiai. Ir draugas Pavelas, ir draugas Igoris kiekvienais metais kelioms dienoms atvyksta į Černivcius. Susitinkame kaip giminės, džiaugiamės kaip vaikai ir švenčiame kaip suaugę. Įtariu, kad jų politinės pažiūros man tolimos. Tačiau apie tai nekalbame. Nes, jau seniai gavę rusišką pilietybę, jie į rinkimus prie urnų eina Rusijoje.
Tuo tarpu Trečias gyvena čia ir, be visa kita, rašinėja ukrainietiškai stilingai susuktus straipsnelius, jog visuomeninės problemos yra svarbesnės nei kalbinės, o taip pat apie raudonarmiečius, kurie patys buvo stalinizmo aukos, todėl paminklai nekalti bei apie tautinio susipriešinimo pavojus... Atrodytų, kad kartais jis net teisus. Tačiau problema slypi tame, kad aš tiksliai žinau, už ką jis 2010 metais balsavo prezidento rinkimuose. Žinau ir mintyse jam sakau: „Žmogau, juk galėtum apie visa tai puikia rusų kalba rašyti kur nors Syktyvkare, galėtum – Igorio ir Pavelo pavyzdžiu – pasijusti išties namuose, reikalingas, tarp savų. Ir mes niekada netaptume priešais.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------
*Ivano Bunino apsakymo „Lengvas atodūsis“ personažas.
