Akvilės Kavaliauskaitės knyga „Jausmai“, BALTO leidybos namai
Naujoji rašytojos, žurnalistės Akvilės Kavaliauskaitės knyga „Jausmai“ nukelia skaitytojus į 2009-ųjų žiemą, kuomet ekonominė krizė vis labiau smaugė šalį, jauni žmonės atrado emigraciją, tačiau kartu tai buvo geri laikai. Kaip rašoma knygoje: „Man rodos, paskutiniai tikri. Interneto turėjome tiek, kiek reikia, nė vienu kilobaitu per daug. Dažniau skambindavome telefonu, kartais pas ką nors netikėtai užeidavome, rečiau žiūrėjome į ekranus, daugiau skaitėme ir atidžiau klausėmės, kas sakoma. Nesakau, kad supratome, sakiau, kad klausėmės.“
Romanas parašytas pirmuoju, kino režisūros studento, asmeniu, kuris laisvu nuo studijų metu dirba oro uoste, patikroje kiaurai šviesdamas žmones ir daiktus. Vieną dieną į akademijos paskaitas užsukęs britas scenaristas studentams duoda patarimą, kad geram, tikram, žiūrovų sielas paliečiančiam filmui sukurti pirmiausia reikia suvokti savo tikrąją gyvenimo istoriją, apčiuopti momentus, kurie sukuria žmogų. Bandant suvokti tuos ypatinguosius momentus jaunajam kino režisūros studentui į galvą plaukė tik banaloki vaizdiniai iš vaikystės, nes jo paties gyvenimas jau daug metų tekėjo gana monotoniška vaga „lyg per per kiaurą vamzdį“. Tą patį vakarą sugalvojęs užeiti į seną kino teatrą, kuriame rodo žymaus režisieriaus filmą „Jausmai“, čia sutinka Moną, į nieką nepanašią merginą it antenomis styrančiais plaukais. Mona nesustodama pasakoja keistas istorijas ir turi nuomonę apie visus kino teatre rodomus filmus. Paklausta naujojo bičiulio apie ją sukūrusius gyvenimo momentus, mergina atsako, kad ji apskritai „dar nėra sukurta, jos dar nėra“. Štai taip užsimezga jų draugystė, nuvedusi du jaunuolius į atšiaurią Norvegijos salą ieškoti iš Monos gyvenimo vaikystėje „ištrinto“ tėvo.
Svarbiausios knygos „Jausmai“ temos – atmintis ir patirtys, iš kurių mes kuriame save.
Svarbiausios knygos „Jausmai“ temos – atmintis ir patirtys, iš kurių mes kuriame save. Mona plaukia į salą surast savo šaknis, savo tėvą, kad galėtų iki galo suvokti ir sukurti save, o ją lydintis bičiulis šią avantiūrą pasiūlo vien tam, kad pagaliau ką nors gyvenime nuveiktų įdomaus, tai, apie ką galės papasakoti kitiems, o gal net pasisems idėjų savo filmui. Ir taip, jie abu saloje atranda ir patiria tai, ko čia ir atvyko. Tačiau – ar į gera jiems ši patirtis? Ar galima ištrinti iš savo galvos nemalonius dalykus ir pasilikti tik gerus prisiminimus?
Kita svarbi knygos tema – tai, kaip dažnai per menkai įvertiname dalykus, žmones, kurie yra šalia, kiekvienoje mūsų dienoje ir galbūt net darančius didelę įtaką mūsų gyvenimui, asmenybės formavimuisi, o labiau esame linkę idealizuoti, mistifikuoti tai, ko neturime, tai, ko gerai nepažįstame. Net ta pati atšiauri, magiškai iš pirmo žvilgsnio atrodanti sala ir jos gyventojai – kuomet iš arčiau tai pažįsti, visa salos magija išgaruoja, nes supranti, kad jos gyventojai viso labo tik lengviausią gyvenimo kelią pasirinkę žmonės, kuriems už gyvenimą saloje moka valstybė. Lygiai taip pat Mona, atradusi, pažinusi savo tėvą, tetą, suvokia baisią tiesą, kad ne šių, be išsilavinimo, nei vienos knygos neperskaičiusių žmonių dėka ji tapo tuo, kuo yra, ir šios tiesos integravimas į savo per tiek metų susikurtą asmenybę yra išties keblus, gal net paverčiantis ją niekuo neypatinga, eiline mergina. Rašytoja sukuria išties įdomų Monos personažą, nors tas staigus jos virsmas knygos pabaigoje į įprastą merginą atrodo kiek neįtikinamas.
Įdomus, besikartojantis simbolis šiame pasakojime yra arka. Oro uostų keliautojų patikrinimo punktų arkos, prie kurių dirba mūsų herojus, kai kuriems keliautojams sukelia Arkos paralyžių, kuomet žmonės iš baimės pamiršta, kas esantys ir kur keliaujantys. Oro uostų arkos yra tarsi vartai iš vieno pasaulio į kitą. Praėjus juos turi galimybę keliauti ar net emigruoti gyventi į kitą šalį. Knygos pabaigoje, vaikščiodami Neries krantine, herojai diskutuoja apie naujai pastatytą meno kūrinį vamzdį „Krantinės arka“. Mona šį meno kūrinį apibūdina taip: „Tu matai jos tik dalį, o viską, kas po žeme, įsivaizduoji.“ Galbūt tai ir yra esminė knygos mintis – atpažinti, suprasti, kas yra tikra, o kas tik įsivaizduojama, tai, kuo norime tikėti. Kaip ir emigracija į kitą šalį iš pradžių atrodo labai viliojanti, tačiau vėliau suvoki, kad ten toli gražu nėra viskas rožėmis klota.
Kalbant apie Akvilės knygą, istorija joje yra svarbi, tačiau labai svarbu kalbėti ir apie kuriamą knygos atmosferą, tuos šimtus mistiškų detalių, sutapimų, kuriuos ji naudoja savo pasakojime: čia yra paslaptingo motelio motyvas, sniegas, kinas, kurčios baltos katės, vandentiekio bokštas, pianinas, kvapai, smeigtukai, oro uostai, lėktuvai, keltai. Manau, kad ne vienas šią rašytojos knygą lygins su Haruki Murakami knygų stiliumi, atmosfera, juolab, kad pati rašytoja neslepia, kad H.Murakami yra jos vienas mėgstamų rašytojų. Pačios salos gyventojų gyvenimo, gamtos, stichijų aprašai kiek priminė norvegų rašytojo Roy‘aus Jacobseno sagą „Neregimieji“.
Knyga perteikia nostalgišką nuotaiką – aprašomas laikotarpis puikiai atkurtas, knygoje randame daug detalių, primenančių 2009-uosius metus.
Knyga perteikia nostalgišką nuotaiką – aprašomas laikotarpis puikiai atkurtas, knygoje randame daug detalių, primenančių 2009-uosius metus. Nuo ausinuke grojančios Arcade Fire „No Cars Go“, to laiko kino teatruose rodomų filmų „Lost in Translation“ arba „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ iki tėvų verslo žlugimo detalių ir bendros atmosferos šalyje.
„Jausmai“ – puiki knyga, ir manau, kad ypatingai ją įvertins tie skaitytojai, kuriems svarbu ne tik knygos istorija, bet ir kuriama atmosfera, laikmečio simbolių atpažįstamumas, psichologinės potemės apie savikūrą ir tai, kiek išties galime kontroliuoti savo atmintį.
Mykolo Saukos romanas „Kambarys“, leidykla „Odilė“
Visai kitas laikas, atmosfera ir aktualijos aprašomos skulptoriaus, rašytojo M.Saukos antrojoje knygoje „Kambarys“, kurią išleido leidykla „Odilė“. „Kambarys“ – tai autofikcinis, šiuolaikiškas pasakojimas apie merginų paieškas, pasimatymus ir kitas patirtis, naudojantis įvairiomis pažinčių programėlėmis, tai trisdešimtmetis Mykolas vadina „meniniu tyrimu“.
Mykolas kasdien darbuojasi savo dirbtuvėse, kurdamas skulptūras, antkapius ar butaforijas kinui ir reklamoms. Padėjęs įrankius, jis ima į rankas telefoną ir ieško moters, su kuria tą vakarą galėtų susitikti. Kiekvienas romano skyrius dedikuotas vis kitai merginai, aprašant savo unikalias patirtis su kiekviena iš jų. Kaip rašo pats Mykolas apie šį romaną – „nemoralu, bet sąžininga“.
Kaip rašo pats Mykolas apie šį romaną – „nemoralu, bet sąžininga“.
Mykolas savąją kartą apibūdina taip: „Mano karta. Pačilina, o tada eina diskutuoti“. Tačiau jis sąmoningai pasirenka susitikinėti su jaunesnėmis, ne savo amžiaus merginomis: „Dabar mažiausiai noriu sutikti savo kartos žmogų“. Tačiau panašu, kad būtent šis, paties padarytas pasirinkimas atveria jam akis į bedugnę tarp jo ir šiuolaikinės kartos žmonių.
Knygoje aprašytų merginų spektras labai platus – nuo jaunuolių, svajojančių apie vaikus, iki nusiskutusių plaukus ir antakius gočių, kviečiančių kartu vykti į alternatyvios muzikos festą; dainininkių, gongo mušimu per pasimatymą tikrinančių jo ritmo pojūtį; knygų klubų lankytojos-šachmatininkės iki sado-mazo sekso be prisirišimo mėgėjos ir t.t. Mykolas nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie savo (ne)sėkmes su merginomis, pats bandydamas suprasti jų elgesį, nesusikalbėjimo tarp kartų, lyčių, charakterių skirtumus ir to priežastis.
Jei Akvilės Kavaliauskaitės knygos herojus santykiuose su moterimis ieško kažko neįprasto, keisto, ką galbūt ateityje galės papasakoti kaip savo istoriją ar sukurti apie tai filmą, tai Mykolo santykis su moterimis turi visai kitą kontekstą, jis tarsi ieško to universalaus rakto, tinkančio atrakinti visiems mitiniams „kambariams“, į kuriuos užeina patinai ir juos užvaldo arba ne. Jei Akvilės romane „Jausmuose“ matome lėtai besirutuliojančius santykius, romantišką pabėgimą ieškoti tėvo žiemą į atšiaurią salą, tai Mykolo knygoje aprašyti pasimatymai labai trumpalaikiai, kurių pagrindinė taisyklė „love without falling in love“.
Knygos „Kambarys“ herojus nevaidina Don Žuano, visų moterų užkariautojo. Nors Mykolas – išsilavinęs, apsiskaitęs, jo buto lentynos lūžta nuo gerų knygų, dialoguose jis cituoja filosofus, žongliruoja garsių filmų pavadinimais, režisierių pavardėmis, kartu jis šaiposi iš savęs, sakydamas, kad dabartinei kartai tai nedaro įspūdžio. Knygos autorius šiek tiek sarkastišku tonu dalinasi internetinių susirašinėjimų „panų kabinimo“ taisyklėmis: „Prozoje galioja ta pati taisyklė, kaip ir susirašinėjimuose: būk kvailas, keistas, beprotis, iškrypėlis, būk bet koks, – bet neleisk nuobodžiauti. Gali rašyti apie nuobodžius dalykus, bet rašyk nenuobodžiai“. Kad suviliotum tas jaunas merginas, reikia ne Slotterijiką, Marksą, Heideggerį cituoti, o išmanyti popkultūrą, sci-fi, jogas, meditacijas, Harius Poterius, enviromentalizmą, reprodukcines teises, tuos savaime suprantamus joms anglicizmus, terminus, tokius kaip Spotify wrapped, convo, HMU ir t.t. Kad daugelis iš jų, tų merginų, yra tarsi viena kitos nevykusios kopijos, kad „Tinderio pasimatymai, jie geri tik tada, kai klostosi pagal Tinderio scenarijų, tu tik atstovauji Tinderiui, bandai įtikti Tinderiui, bandai būti toks, kokio Tinderis tavęs tikisi, jis nori iš tavęs, kad tu būtum casual, tu turi playinti cool ircrackinti joke, paskui tu eini bavinti good time, tu grabini drinksą ir snacksą irpaskui tu varai home ir bavini some netflix and chill. Nenuvilk Tinderio. Būk Tinderis. Ilgainiui tu įsigyveni į tą vaidmenį“.
Be aktualios temos perteikimo norisi pagirti ir autoriaus rašymo talentą kurti įdomius personažus, gebėjimą aktualiai reflektuoti savo patirtis. Knygos pabaigoje matome pasakotoją, nusivylusį pažinčių programėlių pasauliu, o kartu pripažįstantį giliai įklimpus į šį liūną. Betrinant Bumble, Badoo, Tinder, Facebook anketas jis retoriškai klausia savęs „Gal ištrindamas tas anketas, ištrinu ir save? Gal iš tikrųjų manimi apsimetantis asmuo bando ištrinti tai, kas tapo mano savastimi?“. Ir čia aš prisimenu Akvilės Kavaliauskaitės heroję Moną, kuri savo atmintyje bando ištrinti nemalonius gyvenimo momentus, žmones ar savo pačios suvokimus. Tiek Mykolo, tiek Monos atveju keliamas klausimas – ar įmanoma ištrinti dalį savasties?
Ši Mykolos Saukos knyga yra įdomus šios kartos liudijimas, veidrodis, socialinis-meninis tyrimas, kurio dėka turime galimybę bent iš dalies pažinti šių laikų kartos žmones, jų mąstymą, požiūrį į santykius, kuris labai skiriasi nuo to, kaip mes elgdavomės per pasimatymus prieš dvidešimt metų ir kokius santykius svajodavom sukurti.
Tai savalaikė ir labai reikalinga šių dienų aktualijas atspindinti knyga, kurią rekomenduoju kaip vieną įdomesnių šių metų lietuvių autorių knygų.
