Kaip rašoma knygos „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ anotacijoje, čia skaitytojas sužinos, koks buvo I.S.Valaitytės-Špakauskienės, R.Šepetys knygoje pavadintos Lina, tikrasis gyvenimas tremtyje ir nelegaliai grįžus į sovietinę Lietuvą. Ką mergaitė, vilkinti vasarine suknele ir basutėmis, pamatė išlipusi atšiaurioje negyvenamoje Tit-Arų saloje? Kas jai, broliukui ir mamai – Lietuvos kariuomenės savanorio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Prano Valaičio šeimai – padėjo Arktyje išgyventi pirmąją žiemą, kai nuo bado ir šalčio išmirė daugiau nei trečdalis lietuvių tremtinių?
Susitikime su skaitytojais pasakojo I.S.Valaitytė-Špakauskienė, kad visų tremtį patyrusių žmonių skirtingi išgyvenimai ir skirtingi įkvėpimai išlikti. Tačiau bendras yra vienas akcentas.
„Begalinė meilė Lietuvai. Mes, prieškario vaikai, buvo idealistai. Aš visada sakau, kad mes turėjome tik 50 metų tremties, o mano tėvų karta – net 130 metų carinės priespaudos ir spaudos draudimo“, – kalbėjo knygos herojė.
I.S.Valaitytė-Špakauskienė su šeima buvo ištremta prie Laptevų jūros 1941 metais. Į Lietuvą pusiau nelegaliu keliu ji grįžo po septynerių metų.
„Vienos šeimos išliko, kitos dingo po metų iš šio žemėlės. Vis tiek mes visi buvome lietuviai“, – prisiminė tremtinė.
Ji pasakojo, kad nubudus ir suvokus, kad dar nenumirei, galėdavai melstis, dainuoti: „Mes dirbome suaugusiųjų darbus, bet buvome vaikai – mokėjome ir žiedą padalinti, ir dainuškų“, – prisimena ji ir priduria, kad aplink buvo daug tremtinių iš miesto, tad aplink vis kas nors žinodavo kokio nors spektaklio posmelį.
„Mano prisiminimuose yra dvi temos – gali kalbėti apie Lietuvą kiek nori, bet apie valgį draudžiama“, – sakė I.S.Valaitytė-Špakauskienė ir paaiškino, kad tuomet visi buvo alkani.
Knygos herojė kalbėjo, kad nors buvo toli nuo Lietuvos, tačiau nutautėti buvo neįmanoma: „Lietuvą mes atsivežėme širdyje ir nuo jos nenutolome.“
Tuo metu knygos „Gulago bėgliai“ herojus Algirdas Petrusevičius knygos pristatymo metu pasakojo, kodėl jo karta buvo tokia idealistinė, ir kodėl taip mylėjo Lietuvą.
Šios knygos anotacijoje nurodoma, kad pabėgimai iš deportacijos vietų, priverstinio darbo stovyklų, sukilimai ypatinguosiuose lageriuose – nedaug kam žinoma lietuvių pasipriešinimo sovietinei Gulago sistemai pusė. Išsiverždami iš itin griežtai saugomų įkalinimo zonų, rizikuodami savo gyvybėmis, vykdami į gimtinę be dokumentų šie žmonės siekė ne asmeninės laisvės, o turėjo tikslą grįžti ir kovoti dėl okupuotos Lietuvos nepriklausomybės. Knygos herojai apie šį savo jaunystės epizodą kalba be patetikos, gyvai, su įdomiomis detalėmis ir pastebėjimais.
Kaip sakė A.Petrusevičius, kuris iš sovietinio gulago sugebėjo pabėgti du kartus, meilė tėvynei pirmiausia atsirado iš šeimos ir auklėjimo.
„Prie vokiečių pradėjau eiti į mokyklą Kaune, kurioje dėstė kunigai. Ten buvo krikščioniškas ir patriotinis auklėjimas, bet visko pagrindas buvo šeima“, – sakė knygos herojus.
Jis prisiminė, kad į vaikystėje labai įkvėpė mamos brolis, kuris tuomet 1946-1947 metais Pavarių girininkijoje buvo partizanų žvalgas. A.Petrusevičius mamos brolio šeimoje leisdavo vasaras.
„Toks įspūdis vaikui susidarė tuomet, kad ta kova už Lietuvos laisvę buvo palaikoma šimtu procentų“, – prisiminė A.Petrusevičius.
Renginio metu buvo akcentuojama, kad visiems knygos „Gulago bėgliai“ herojams pavyko ištrūkti į laisvę.
