Garsiausi italų literatūros klasikai
Italų literatūra klestėjo dar nuo Romos Imperijos laikų, o ją puošia daugybė gerai žinomų vardų, kurių kūryba tapo Italijos literatūros pagrindu. Šioje šalyje klestėjo riterių epai, lyrinė poezija, komiškojo teatro žanras, pastoralės, religinės dramos. Vieni iš svarbiausių rašytojų, formavusių italų literatūrą – Francesco Petrarca, Giacomo Casanova, Umberto Eco, Giacomo Leopardi, Alessandro Manzoni ir kiti. Interneto knygynas patogupirkti.lt pristato kelis svarbiausius italų klasikus, su kurių kūryba verta susipažinti.
Dante Alighieri (1265-1321 m.)
Pats ryškiausias vardas italų literatūroje – vėlyvųjų viduramžių poetas, prozininkas ir politinis mąstytojas Dantė (Dante Alighieri). Jis pasauliui dovanojo literatūriniu šedevru laikomą alegorinę poemą „Dieviškoji komedija“.
Florencijoje gimusio poeto tikrasis vardas – Durantė, tačiau jis jį sutrumpino ir buvo žinomas savo literatūriniu slapyvardžiu – Dantė. Poemas rašyti jis pradėjo dar būdamas visai jaunas, o būdamas devynerių sutiko savo gyvenimo meilę – Beatričę, kuriai ir dedikavo dauguma savo kūrinių.
Poemą „Dieviškoji komedija“ Dantė rašė beveik trylika metų, ji buvo baigta 1321 m., prieš pat autoriaus mirtį. Alegoriniame kūrinyje pasakojama, kaip sulaukus 35-erių, praėjus pusei gyvenimo kelio, poetą tamsiame miške užpuola trys žvėrys – lūšis, liūtas ir vilkė, simbolizuojantys gašlumą, puikybę ir godumą. Jį išgelbsti Beatričės atsiųstas Vergilijus, kuris poetą veda per Pragarą, Skaistyklą, kol galiausiai pasiekia Dangų. Ši kelionė virsta apmąstymų, atradimų ir išbandymų kupina patirtimi.
Dantė šį kūrinį parašė paties sugalvota rimavimo sistema – trijų eilučių posmais, vadinamais tercinomis. Italų poeto svarbiausias kūrinys – itin detali ir verčianti susimąstyti XIV a. žmonių pasaulėžiūros ir filosofijos apžvalga, aktuali ir šių dienų žmogui. Kiti Dantės darbai – eilėraščių knygą „Naujas gyvenimas“, filosofinis traktatas „Puota“, filologinis traktatas „Apie tautinę kalbą“.
Giovanni Boccaccio (1313-1375 m.)
Italų poetas ir vienas pirmųjų Renesanso humanistų, pasaulyje geriausiai žinomas dėl literatūrinio paminklo – šimto novelių rinkinio „Dekameronas“.
Gimęs Toskanoje, jaunystėje Džiovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio) mokėsi prekeivio amato, studijavo teisę, tačiau imtis plunksnos jį paskatino meilė ištekėjusiai karaliaus dukrai Marijai, kuriai savo kūryboje jis suteikė Fiammettos vardą. D. Bokačo artimas draugas ir patarėjas buvo Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca), jų draugystė tęsėsi beveik iki pat poeto mirties.
Teigiama, jog „Dekameroną“ D. Bokačas pradėjo sukrėstas XIV a. siautusio maro, kuris nusinešė jo tėvo gyvybę. Novelių rinkinyje pasakojama apie 1348 m. Florencijos apylinkes, į kurias nuo šalį užklupusio maro paspruko septynios kilmingos damos ir trys jaunikaičiai. Norėdami išvengti nuobodžiavimo, aukštuomenės nariai susitarė kasdien paeiliui papasakoti po vieną istoriją – iš viso dešimt istorijų. Tai atsispindi ir knygos pavadinime, kuris, išvertus iš graikų kalbos reiškia „Dešimties dienų knyga“.
Klasikiniame kūrinyje gausu žaismingų, intriguojančių pasakojimų, pagardintų ankstyvojo Renesanso erotiškumu, tad būtent dėl to „Dekameroną“ iš pradžių pirkdavo tik pirkliai, o aukštuomenė šį kūrinį vertino neigiamai. Dėl erotikos ir laisvamaniškų idėjų bažnyčia pasmerkė šį novelių rinkinį kaip amoralų kūrinį, ilgą laiką jis buvo įrašytas į draudžiamųjų knygų sąrašus. „Gyventi galima tuo pat metu ir padoriai, ir linksmai“, – teigiama pirmajame italų literatūros veikale, propagavusiame hedonistinį mąstymą, tad šis „Dekameronas“ išlieka artimas bei aktualus ir dabartinei visuomenei.
Niccolo Machiavelli (1469-1527 m.)
Garsiausias italų Renesanso laikotarpio filosofas ir politikas literatūros pasaulyje labiausiai žinomas dėl savo politinių filosofinių traktatų bei istorinių veikalų.
Gimęs Florencijoje, Nikolas Makiavelis (Niccolo Machiavelli) gimė nusigyvenusių didikų šeimoje, tad negalėjo siekti taip trokštamo aukštojo išsilavinimo. Vis dėlto, augdamas tarp Florencijos humanistų jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių tekstus savarankiškai. Anksti įsitraukęs į politiką jis tapo sumaniu diplomatu, ištikimai gynusiu Florencijos respublikos interesus.
Jo žinomiausias veikalas – politinis traktatas „Valdovas“, kuriame vaizduojamos stiprios respublikos idealas, mokoma, kaip jį paversti realybe. N. Makiavelis teigė, kad viskas, kas naudinga visuomenei ir valstybei, yra moralu ir priimtina, nes taurus tikslas gali pateisinti net ir drastiškiausias priemones. Su šiuo kūriniu siejamas ir makiavelizmas – valdžios siekimas ir išlaikymas bet kokiomis priemonėmis. N. Makiavelio mintys iki šiol provokuoja ir atkreipia dėmesį į įsisenėjusias galios problemas bei sprendimus, kuriuos turi priimti valdantieji vardan galios išsaugojimo.
Šiuolaikiniai italų rašytojai
Nors Italija pasaulį sužavėjo savo viduramžių ir Renesanso laikų literatūros šedevrais, svarbūs atradimai sutinkami ir šiuolaikinėje italų kūryboje. Nobelio literatūros premijos laureatai Giosu è Carducci, Grazia Deledda, Salvatore Quasimodo ir Eugenio Montale bei kiti prisidėjo prie šiuolaikinės italų literatūros formavimo. Štai keli žinomiausi moderniųjų laikų italų rašytojai, kurių knygos yra pasiekiamos ir Lietuvos skaitytojams.
Luigi Pirandello (1867-1936 m.)
Vienas iš moderniosios italų literatūros atstovų – sicilietis romanistas, poetas ir dramaturgas Luigi Pirandello. Rašytojas nuo mažų dienų žavėjosi tarnaitės jam sekamais pasakojimais ir legendomis, nunešusiais jį į kitus pasaulius. Būdamas dvylikos jis pradėjo kurti pats, o pirmasis jo kūrinys buvo tragedija apie jaunystės išgyvenimus.
1934 m. L. Pirandello laimėjo Nobelio literatūros premiją už drąsų ir išradingą sceninio meno atgaivinimą ir kone magišką sugebėjimą psichologinę analizę paversti geru teatru. Teatro pasaulyje rašytojo ar dramaturgo kūryba net pradėta vadinti rašytojo garbei kaip „pirandeliška“ ir taikoma tiems kūriniams, kuriuose išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos.
Į lietuvių kalbą išverstas L. Pirandello romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ – puikus išskirtinio L. Pirandello rašymo stiliaus pavyzdys. Filosofiškoje ir teatrališkoje istorijoje iš savo žmonos netyčia sužinojęs, jog jo nosis kreiva, 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda suvokia, jog visą gyvenimą save matė kitokį, nei aplinkiniai. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams.
Elena Ferrante (1943 m.)
Vienos įtakingiausių ir paslaptingiausių Neapolyje gimusių rašytojų kūriniai gerai pažįstami ir lietuvių skaitytojams. Visgi, Elena Ferrante – tik rašytojos slapyvardis ir daugelį metu autorius ar autorė sėkmingai slepia tikrąją savo tapatybę. 2016 m. žurnalas „Time“ įtraukė rašytoją į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką.E. Ferranti kūrybai būdingi spalvingi ir sudėtingi personažai, tikroviškas Neapolio gyvenimo vaizdas, gvildenamos svarbios ir aktualios temos. Pasaulinę šlovę E. Ferranti pelnė su keturių knygų seriją „Neapolietiška saga“ apie dvi drauges bei jų nelengvą gyvenimą. Kitos gerai įvertintos autorės knygos – „Dingusi dukra“, „Apleisties dienos“, „Pražūtinga meilė“.
Paolo Giordano (1982 m.)
Turino mieste gimęs rašytojas Paolo Giordano – puikus pavyzdys, kaip mokslo ir literatūros pasauliai gali gyventi drauge. Universitete studijavęs fizikos mokslus ir savo ateitį siejęs su dalelių fizikos tyrinėjimais, P. Giordano nusprendė, jog gyvenime kažko trūksta ir nusprendė išbandyti savo jėgas literatūroje. Netikėtai gimusi knyga „Pirminių skaičių vienatvė“ apie savo vietos pasaulyje beieškančius jaunuolius tapo tokia netikėta sėkme, jog italui teko permąstyti, kuria kryptimi nori eiti toliau. Pasak paties rašytojo, jis suvokė, jog žmogaus mįslė jį domina daug labiau nei materijos paslaptys, tad nuo tol savo gyvenimą pašventė rašymui.
Neseniai pasirodęs naujausias P. Giordano kūrinys „Tasmanija“ pasakoja apie šių dienų pasaulį ir jo ateitį. Autobiografiškų užuomazgų turintis pasakojimas vaizduoja 40-metį Paolo, purtomą vidinių išgyvenimų, kuriuos „paskanina“ Europos miestus drebinantys teroristiniai išpuoliai, horizonte švytinti karų ir pasaulinių kataklizmų nuojauta. Čia Tasmanija vaizduojama kaip išsigelbėjimo krantas, saugaus prieglobsčio, išganymo vieta.
Kiti svarbūs rašytojo kūriniai – „Užgrobti dangų“, „Žmogaus kūnas“.
