Sėdęs ant savo „Vespos“, o atstumus, kurių nejungia keliai, įveikęs keltais, M.Fortas pasiima skaitytojus į malonumų ir įspūdžių kupiną kelionę po Elbą, kur kadaise buvo ištremtas Napoleonas, Saliną, garsėjančią kaparėliais, Panteleriją, šlovinamą dėl ten gaminamo desertinio vyno, Pjanozą, kur kalinti pavojingi mafijos vadeivos, magiško grožio Kaprį ir daugybę kitų salų. Dalinamės knygos ištrauka, kurioje užfiksuoti autoriaus kelionės po Veneciją įspūdžiai.
Vedami Rorio mes pėdiname per Šv. Morkaus aikštę ir neriame už jos į siaurų gatvelių labirintą: kiekviena iš jų dar labiau sausakimša nei prieš ją buvusi, pilna žemėlapiais ir buteliukais vandens nešinų turistų su kuprinėmis. Po keleto minučių jis smunka į Devils Forest Pub, tokį tarpinį variantą tarp baro ir aludės, jau gaudžiantį nuo įvairiausių tautybių regbio fanų, susirinkusių stebėti, kaip žaidžia Anglija prieš Australiją Regbio pasaulio taurėje. Mus lydi sėkmė, taigi randame laisvą kampą ir jame įsitaisome, draskomi tarp bangos gerų prisiminimų ir televizoriaus ekrane vykstančios dramos.
Venecija žymi mano odisėjos pabaigą, čia mano paskutinis uostas, manoji Itaka. Galima sakyti, tai visų salų kultūros apibendrinimas. Pats miestas pastatytas ant keleto kalvų, o jos kultūra pasklidusi dar po kokį šimtą jų. Tačiau būtent unikali koncepcinė vienovė ir išskiria ją iš kitų. Venecija kupina ne vien istorinių faktų, bet ir legendų bei vaizduotės kūrinių. Žvelgiant iš kitos lagūnos pusės į ją, į jos kupolus, bokštus, aikštes ir namus, sustatytus plokštumoje pagal dangaus liniją, atrodo absurdiška, kad ji apskritai egzistuoja. Ji fantastiška, pasakiška, atrodo tarsi perkelta čia iš antikos legendos. Ruduo Venecijoje, ūkanų ir prisirpusio derliaus, auksinės saulės šviesos ir pamažu blėstančios vasaros metas; tai atrodo itin tinkama vieta baigti mano keliones.
Planuodamas pabaigą neatsižvelgiau nei į Regbio pasaulio taurės finalą, nei į Rorį. Iš pradžių jie man atrodė visai nederantys su mano galvoje susikurtu naratyvu, tačiau atsitiktinumas, įžvalgumas ir sėkmė buvo labai svarbūs dalykai kelionėje. Jie viskam suteikė dar daugiau sodrumo.
Loisa atvyko palaikyti man draugijos per ilgą savaitgalį ir atrodo teisinga, kad ji čia, su manimi. Ji buvo lyg širdies plakimas. Kai tik sudvejodavau, ji mane padrąsindavo. Jeigu imdavau abejoti dėl motyvų, kodėl nusprendžiau nuolaidžiauti savo fantazijoms, ji sakydavo, kad didžiuojasi turinti tėtį, kuris gali šitaip elgtis. Jeigu man visko būdavo per daug arba pasijusdavau vienišas (retkarčiais taip ir nutikdavo), ji neleisdavo man gailėtis savęs, sakydama, kad man velniškai pasisekė, nes galiu daryti tai, apie ką kiti tik svajoja, ir kad apskritai turėčiau prisiminti savo idėjas. Be to, maniau, jog jai patiks Venecija ir jos keistenybės. Vakaras skrieja ant linksmybių ir nostalgijos bangos.
Kitą rytą mes visi traukiame nuo Rialto turgaus iki Fondamenta Nuove, ten sėdame į vandens autobusą ir plaukiame į Torčelą. Diena nuostabiai šilta ir saulėta. Miestas toks viliojantis. Išblukusios rožinės, šviesiai ir tamsiai rudos, gelsvos, geltonos ir pilkos spalvos tiesiog švyti. Vingiuojančios vandens alėjos, kuproti tilteliai, įvairiausių formų langai, durys ir arkos, kaltinio metalo vartai ir grotos, mažyčiai sodeliai, įstabūs namų fasadai ir skirtingo dydžio namai, regis, atitinka aukščiausią estetinį standartą. Netgi irimo ženklai – trupantis tinkas, iš po jo išlindusios plytos, sutvirtinimai, prilaikantys, kad sienos neišgriūtų, pūslėti dažai, yrantys akmeniniai statiniai – viskas turi keisto žavesio. Už kiekvieno posūkio atsiskleidžia dar viena tobulos kompozicijos klišė iš pastatų ir kanalų, prišvartuotų ar šen bei ten judančių laivelių, tarsi visa tai būtų sutupdyta ten meniškos rankos.
Visai atsitiktinai, prieš pat pasiekdami Fondamenta Nuove, mes užtinkame Chiesa dei Gesuiti, kurį man labai rekomendavo brolis Johnas. „Tik nesupainiok su Chiesa dei Gesuati. Toji nė iš tolo nėra tokia įdomi“, – griežtai perspėjo jis.
Už kiekvieno posūkio atsiskleidžia dar viena tobulos kompozicijos klišė iš pastatų ir kanalų, prišvartuotų ar šen bei ten judančių laivelių, tarsi visa tai būtų sutupdyta ten meniškos rankos.
Ji išties tokia pribloškianti, kaip jis ir pasakojo, tik ne dėl įmantrios architektūros ir net ne dėl grožio, o vien dėl meistriškų marmuro dirbinių. Johną ypač pakerėjo laiptai, vedantys prie altoriaus: ten marmuras iškaltas taip, kad laiptai atrodo uždengti kilimu. Tai nepaprasta, bet dar įspūdingiau atrodo užuolaidos, krintančios klostėmis iš abiejų sakyklos balkonėlio pusių ties navos viduriu. Man prireikia minutės kitos susivokti, kad jos taip pat iš marmuro, o ne iš audinio ar panašiai. Be šių nedidelių stebuklų, kiekviena siena išpuošta tokio įmantrumo juodais ir baltais marmuro raštais, kad primena man maorių tatuiruotes. Motyvai kyla nava link apsidžių paauksuoti ir ištapyti svaiginančiai didingai. Dėl skonio dar pagalvočiau, tačiau dekoravimo įgūdžiai tiesiog užburiantys. Sujaudinti tokios netikėtos didybės sėdame į vandens autobusą, plaukiantį į Torčelą pro Muraną, Buraną ir Mazzorbą.
Be šių nedidelių stebuklų, kiekviena siena išpuošta tokio įmantrumo juodais ir baltais marmuro raštais, kad primena man maorių tatuiruotes.
Keliauti vandens autobusu niekada nepabosta. Jau vien tai, kad esi atskirtas nuo sausumos, atskleidžia kitokią perspektyvą, o judėjimas laivu teikia ramybės ir tingėjimo pojūtį. Tačiau manęs neapleidžia ir nuotykių troškimo jausmas stebint autobuso vairuotojo įgūdžius ir šaltakraujiškumą 2015 m. spalis nardant sausakimšais vandens keliais, matant, kaip ramiai ir sumaniai palydovas arba palydovė kiekvienoje stotelėje apveja švartavimo virvę aplink stulpelį ir, pasitelkdamas laivelio inerciją, pastato jį tiksliai stotelėje, kad galėtume įlipti ir išlipti.
Dauguma keleivių išlipa Murane pasižiūrėti, kaip pučiamas stiklas, arba Burane – drabužių. Keletas jų išlipa Mazzorbe. Kai po kokių keturiasdešimties minučių pasiekiame Torčelą, keleivių likę vos keli.
Ernestas Hemingway’us 1948 metais Torčele praleido kelis mėnesius rašydamas „Across the Water and into the Trees“ (nepaskaitomai prastą knygą). Tai puiki vieta rašyti, nes pagundų nedaug, bet tokią dieną kaip ši, smagią ir jaudinančią, kupiną saulės, kai pasaulis atrodo toks nuostabus, Torčelas – pati geriausia vieta. Takas veda palei siaurą kanalą, pro gausybę mažyčių tratorijų link Locanda Cipriani ir jo sodų, laikomu vienu iš gražiausių, jeigu ne pačiu gražiausiu restoranu visoje Venecijos lagūnoje.
Štai ir jis, mirgantis spalvotais gėlių patalais, apaugęs krūmais, skendintis medžių šešėliuose. Locanda spinduliuoja ramų, tvirtą pasitikėjimą savimi kaip vieta, tiksliai žinanti, ką daro, ir daranti tai itin gerai. Ir viskas ne tiek dėl maisto, nors šis labai geras, o veikiau dėl retos ir sėkmingos sintezės tarp pojūčių, kai kelių skirtingų lygmenų malonumai susimaišo tarpusavyje į vientisą patyrimą. Atsisėdame pavėsyje. Aplink mirguliuoja gėlės. Staltiesė kietai iškrakmolyta ir tokia pat balta kaip baltieji garniai Asmaroje. Taurės ir stalo įrankiai žvilga. Padavėjai, vilkintys tradicinius baltus švarkus ir juodus kaklaraiščius, lengvai vaikštinėja pirmyn ir atgal pagal tvarkingą choreografiją, kurią stebėti taip malonu, kaip ir patirti. Vienas puikaus restorano savininkas man kartą sakė, kad tobulas aptarnavimas yra toks, kai pasitinkama su šypsena vos įžengus pro duris ir nepaleidžiama tol, kol išeiti pasirengęs klientas švelniai vėl pastatomas ant kilimėlio. Tokia ta Locanda Cipriani.
Matthew Fort „Vasara salose: itališka odisėja“, vertė Julija Davidonienė, leidykla VAGA, 2019