Vilniaus knygų mugės naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
„Vilniuje radau vienintelį graffiti lotynų kalba – frazę prieš užrašus ant sienų!“ – kalbėdamas su portalu 15min.lt džiūgavo A.Angela.
Paprašytas pasidalinti nuomone apie lietuvių kilmės iš romėnų teoriją ir legendą apie imperatoriaus Nerono giminaitį, tariamai atplaukusį į dabartinę Lietuvos teritoriją bei įsikūrusį čia, mokslininkas nesijuokė – tai esą įmanomas dalykas.
„Nežinau, ar tai tiesa, bet techniškai įmanoma. Romėnai buvo prekeiviai. Žinome, kad jų legionai buvo pasiekę Elbės upę. Ji nėra arti, bet ir ne taip toli, ne kitoje pasaulio pusėje, – samprotavo jis. – Įsivaizduoju, kad keliautojai galėjo laivais pasiekti šį kraštą.“
Romėnai buvo nukeliavę iki Indijos, kur įsikūrė, statė uostus ir prekiavo, Kinijos, iš kurios pirkdavo anuomet madingą šilką. Kinai savo ruožtu pasakojo apie atvykėlį Anduną – Antonijų.
Fantazijų knygose nėra
Į klausimą, kiek savo knygose remiasi istorine medžiaga, o kokia dalis teksto yra jo fantazijos vaisius, A.Angela atsakė klausimu: „Ar gaminate? Patiekalams naudojate natūralius ingredientus. Bet skonį suteikia gaminimo būdas. Panašiai ir su mano knygomis. Pamatas yra tvirtas – informacija. Įsivaizduokite karšto šokolado puodelį, kuriame šaukštelis gali stovėti.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Alberto Angela |
Ypač pirmoji knyga yra tiršta informacijos. Antrojoje geriau elgiausi su skaitytojais (juokiasi). Viskas, ką sakau, yra tiesa, nieko neišsigalvoju. Knygas peržiūrėjo ekspertai, archeologai. Skirtumą sukuria būdas, kuriuo viską pasakau. Nenaudoju vaizduotės, tiesiog sudedu tikrus dalykus. Nesakau, ko nežinau.“
Pašnekovas pateikė pavyzdį – jei rašai apie nusikalstamumą Senovės Romoje, turi ieškoti teismų dokumentų, kuriuose galima rasti daugelį dalykų. Arba literatūra: štai Ovidijus gali pamokyti, kaip mylėti. Vieno antikos poeto biografija, kurią A.Angela naudojo rašydamas naujausią savo knygą, – storesnė už šiuolaikinių kūrėjų.
„Šaltiniai gali papasakoti tiek daug apie tikrą gyvenimą. Tada – archeologai, kurie yra radę plaukų segtukų, sandalų, skeletų, iš kurių gali sužinoti apie ligas. Galiausiai – Pompėja, kur gali pamatyti buvusį gyvenimą. (...) Sudėjau viską vienon vieton ir panaudojau filmų kūrimo metodą – vien akių pagalba turi jaustis, lyg girdėtum, liestum, užuostum. Taip išgyvenama istorija“, – aiškino jis.
Vienas iš geriausių šaltinių, anot rašytojo, – minėti užrašai ant sienų. Pompėjoje buvo rasta 3 tūkst. graffiti – savotiškų pokalbių. Jais žmonės reiškė meilę, kalbėjo apie sportą, įžeidinėjo vieni kitus, buvo net politinių pareiškimų. Vergai brūkštelėdavo, jog ką tik baigė valyti vonios kambarį. Tai esą reiškė, kad anuomet visi mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Kad visuomenė pasiektų tokį lygį, reikėjo laukti 2 tūkst. metų – net praėjusio amžiaus pradžioje daug žmonių buvo neraštingi.
Tinka ir vietoj vadovėlių, ir vietoj kelionių knygų
Ar tokias knygas gali skaityti moksleiviai vietoj vadovėlių? „Tai vyksta Italijoje, – patikino A.Angela. – nes pateikimas yra labai paprastas – nėra datų, mūšių, imperatorių vardų, tik kasdienis gyvenimas. Jei po 2000 metų norėtumėte papasakoti apie šiandieninę Lietuvą, kas svarbiau – kalbėti apie reikšmingas datas, prezidentus, ministrus ar žmones, vaikštančius gatvėmis, parduodančius daiktus, dalyvaujančius vakarėliuose? Aišku, apie pastaruosius.“
O kaip su turistais? Rašytojo žodžiais, perskaitę jo knygą apie Senovės Romą prieš vykdami į Italijos sostinę, susidarytų įspūdį, o jau nukeliavę galėtų atsiversti vieną ar kitą puslapį ir prisiminti, kas kur vyko. Pasitelkus dar šiek tiek vaizduotės, nesunku atsidurti Koliziejuje ir pasijusti, lyg ant galvos būtų užmaukšlintas šalmas, trukdantis ir matyti, ir kvėpuoti, o aplink stūgauja 50 tūkst. žmonių minia.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
„Nerašau apie įvairius dalykus, o padedu juos pamatyti. Tarytum jie eitų į gatvę, įkištų nosį į virtuvę, užuostų kvapus. Kokios buvo valgymo tradicijos, kuo uždengtos lovos, kokia rolę turėjo vergai? Jie buvo lyg skalbyklės ar mašinos. Buvo naudojami lygiai taip pat – sulūžo, reikia įsigyti naują, ne, šitas netinka, nes per brangus. O juk jie žmonės! Nesistengiu jų pateisinti, tik suprasti.“
Jei turėtų galimybę nukeliauti į praeitį, kur ir kada norėtų atsidurti? „Galite atspėti? – šyptelėjo pašnekovas. – Po trijų knygų apie Senovės Romą nesunku pasakyti. (…) Norėčiau vieną dieną praleisti joje ir pamatyti, kas tai buvo.“ Pasak A.Angelos, šis periodas jam patinka, nes primena šiuos laikus ir atskleidžia daug, tarytum senas žmogus dalintųsi savo gyvenimo paslaptimi ir klaidomis, kurių nereikėtų kartoti.
Kelionė į Antiką
 |
| Leidyklos nuotr./Alberto Angela |
Bene populiariausia A.Angelos knyga – pirmoji, pavadinta „Viena diena Senovės Romoje“, pelniusi jam Cimitile literatūros premiją.
Ji nukelia į 115-ųjų spalvingą, triukšmingą ir puikiai organizuotą, seksualiai laisvą, gurmanišką ir kartu žiaurią Romą, kai, valdant imperatoriui Trajanui, valstybė plečiasi ir klesti. Kelionę po Antikos pasaulį skaitytojas kviečiamas pradėti ankstų rytą domus – aukštesniosios klasės miestiečių namuose. Vėliau autorius jį veda į besistumdančių gyventojų pilną gatvę, kur iki smulkiausių detalių aprašo statinių konstrukcijas, vergų turgų, krautuvėlę, dirbtuves. Kelias pasuka į Koliziejų, kur šėlstanti publika mėgaujasi kruvinomis gladiatorių kautynėmis.
A.Angela vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo 6 ryto, kai dominus – ponas – pasirąžo lovoje, iki vidurnakčio, kai paskutiniai girtuokliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės. Kruopščių tyrimų rezultatus jis perteikia visiems suprantamu, gyvu, vaizdingu, kone romano stiliumi.
Senovės Romą knygoje galime matyti, išgirsti ir net užuosti, bastytis po turtingųjų namus su prabangiais interjerais, užsukti į virtuvę ir pasmalsauti, kas gaminama pietums, paklausyti Forume skaitomų eilių ir eruditų diskusijų, o viešuose tualetuose pasakojamų juokelių, sužinoti, ką žmonės galvojo apie tikėjimą ir seksą, kaip sprendė aplinkosaugos problemas ir kur mesdavo šiukšles, išmokti paruošti flamingo kepsnį ir taisyklingai apsigobti togą.
Imperijos klestėjimo laikotarpiu Senovės Roma į šiuolaikinį didmiestį buvo panašesnė, nei galėtume pagalvoti. Pusantro milijono jos gyventojų susidurdavo su tomis pačiomis problemomis, kaip ir palikuonys po dviejų tūkstančių metų: brangūs būstai ir sausakimši keliai, imigrantų antplūdis ir būtinybė „patepti“ miesto valdininkus...
 |
| Luko Balandžio nuotr./Alberto Angela |
Pasakojimas paremtas ne tik istorikų įžvalgomis, bet ir konkrečiais archeologiniais radiniais – erotiškomis detalėmis puoštu veidrodėliu, į kurį žiūri laiką su mylimuoju leidžianti jauna moteris, antkapiu, tariamai pastatytu mirusiam kariui ir iš tiesų rastu 1979 m.
Kitoje savo knygoje „Romos imperija: kelionė paskui monetą“ autorius kviečia į kelionę po įvairiatautę imperiją, besidriekiančią nuo Škotijos iki Kuveito, nuo Portugalijos iki Armėnijos. Tam neprireiks vežimo ar neštuvų, pakaks sestercijaus – monetos, naudotos Antikos laikais.
A.Angela pasakoja apie žmones, per kurių rankas keliauja sestercijus, – apie jų jausmus, gyvenimo būdą, papročius, užveda į jų namus. Sutikti veikėjai, jų vardai ir užsiėmimai – tikri. Pinigas keliauja iš prostitutės į imperatoriaus, iš pirklio – į vergo rankas. Kartu su juo skaitytojas pabuvoja Egipto Aleksandrijoje, Atėnuose, prie sienos su Germanija, Milane...
Geriausiai žinomas iš TV laidų
Paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas Alberto Angela gimė 1962 m. Paryžiuje. Italijoje jis labiausiai žinomas iš mokslo populiarinimo laidų. A.Angela televizijos kanale „RAI Tre“ veda laidas „Superquark“ ir „Ulisse“.
Nuo vaikystės jis kelionėse lydėdavo savo tėvą Piero Angela, garsų mokslo populiarintoją, žurnalistą, TV laidų vedėją. Alberto išsilavinimą įgijo Prancūzijoje, vėliau studijavo gamtos mokslų universitete Romoje, išmoko keletą Europos kalbų. Vėliau dešimtmetį kasinėjo Zaire, Konge, Tanzanijoje, Omane, Mongolijoje, Gobio dykumoje, tuo metu rašė mokslo populiarinimo straipsnius.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Alberto Angela |
Kartą A.Angela buvo pakviestas į Šveicariją filmuotis serijoje vakarinių laidų, pasakojančių apie archeologinius radinius. Pamatę, kad jaunas mokslininkas puikiai jaučiasi prieš kamerą, laidų kūrėjai pasiūlė pačiam kurti laidą. „Man tai buvo lyg žaidimas“, – prisiminė jis.
Paklaustas, ar lengvesnio pobūdžio knygos ir TV laidos yra vienintelis būdas sudominti auditoriją moksliniais dalykais, autorius teigė: „Turiu rimtą mokslą pristatyti ten, kur paprastai nebūna jokio mokslo. Yra daug būtų tai padaryti. Kai kurie žmonės klausia – kodėl nepaverčiame mokslo kuo nors vaizdingu? Tai – klaida. Negali rodyti vien ugnikalnių išsiveržimų, kalbėti apie keistenybes. Priešingai – reikia panaudoti pramogą, TV gudrybes, vaizdą mokslui paaiškinti.
Pasitelkęs vaizdą gali atkurti senovės miestą, kurio nebėra. Turi patekti į žmonių namus, lyg būtum žurnalistas, ir paprastai paaiškinti ką nors sudėtingo. Turi panaudoti mokslinę koncepciją, bet kasdienio gyvenimo žodžius. Ir – šiek tiek gudrybių. Pavyzdžiui, niekada nestoviu prieš kamerą, visuomet vaikščioju, o kamera seka mane, kyla aukštyn, pritraukia vaizdą. Turi žmonėms sukurti įspūdį, kad jie tyrinėja kartu su tavimi.“
Anot rašytojo, žmonės daugelį metų tai daro – tiesiog kalba, pasakoja istorijas, aiškina dalykus. Pavyzdžiui, apie ataką Perl Harbore galima papasakoti kaip per istorijos pamoką arba pakalbinti ją išgyvenusį 99 metų amžiaus žmogų. Jei apie didelę istoriją pasakosi mažomis istorijomis, žmonės įsitrauks.
Italiją jis pavadino keistu rojumi. Nors ten mokslas nėra itin populiarus ir net pamokose laikomasi paprastesnio požiūrio, tai yra viena iš nedaugelio šalių, kur pusantros valandos trukmės – kiek užtrunka futbolo rungtynės ar per kiek palydovas apkeliauja Žemę – mokslinės laidos rodomos geriausiu laiku. Reitingai puikūs. „Nebūtume čia“, – juokėsi pašnekovas.
Paklaustas nuomonės apie Holivudo filmus, kur mėgstami istoriniai siužetai, bet dažnai vaizdas nugali istorinį tikslumą, A.Angela neskubėjo jų smerkti. „Filmai turėtų sukelti smalsumą, kad atsiverstum knygą ir pasitikrinti, kas buvo parodyta tiksliai, o kas sukurta.“
Tokį pat tikslą mokslininkas kelia ir savo laidoms. Rašytojas palygino save su tiltu tarp mokslo ir paprastų žmonių ar Kristoforu Kolumbu, kuris nukeliauja į senovę ir sako: „Ei, štai yra naujas pasaulis“, o žmones tai sudomina.
A.Angela yra išleidęs mokslo tiriamųjų darbų, o kartu su tėvu – kelias mokslo populiarinimo knygas: „Nepaprasta žmonijos istorija“, „Dinozaurų planeta“, „Viduržemyje“, „Nepaprasta negimusio vaiko istorija – devyni mėnesiai motinos įsčiose“, „Rykliai“, „Kelionė į kosmosą“ (1998). Rašė įvairiams periodiniams leidiniams. Kartu su tėvu parašė scenarijų dokumentiniam serialui „Dinozaurų planeta“, nuo 2001 m. su tėvu vedė programą „Ulisse“.
