Naujausią Lucos di Fulvio romaną „Laisvės dukros“ išleido leidykla Alma Littera. Rašytoją kalbina Augustė Gittins.
– Aktorius ir rašytojas – dvi gana skirtingos profesijos: aktorius scenoje tarsi apsinuogina prieš žiūrovus, rašytojas gi – tarsi neturi veido, juk taip lengva pasislėpti už parašytų knygų. Kaip toji kelionė nuo vaidybos prie rašymo jums sekėsi?
– Formuluotės „apsinuoginimas scenoje“ ir „besislepiantis už knygos“ labai taiklios. Iš tiesų dėl tokios transformacijos išmokau būti rašytoju, kuris apsinuogina savo romanuose. Ir turiu padėkoti ankstesnei savo profesijai, kuri mane išmokė rašyti tikroviškus dialogus, gerai skambančius, kai skaitomi balsu. Bent tikiuosi, kad jie tokie.
Mano akimis, literatūra ir romanai tautybės neturi.
– Skaičiau, kad dešimt metų jums nepavyko rasti tinkamo leidėjo, kad ne kartą teko girdėti, neva nesate užtektinai itališkas. Papasakokite, kas yra tikras italas.
– Aš ir pats norėčiau šitai žinoti. Kaskart, prisiminęs tuos žodžius, prajunku. Atsimenu audringą diskusiją su įtakingu italų leidėju, jis man sakė laukiantis naujojo Italo Kalvino. Paklausiau jo: „O jei gimtų naujas Tomas Manas ar naujas Dostojevskis, nuliūstum?“ Jis atsakė visai kvailai: „Šitie ne italai!“
Mano akimis, literatūra ir romanai tautybės neturi. Vis dėlto man dar ir šiandien čia, Italijoje, kur esu ne toks žinomas, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, sakoma: esi tarptautinės reikšmės rašytojas. Argi šie žodžiai nereiškia, kad ir vėl – nesu italas? Nežinau, ką reiškia būti tikru italu.
– Ką jums reiškia rašymas? Iš kur kilęs poreikis išreikšti save parašytais žodžiais?
– Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas. Gal kurią dieną imsiuosi kitokios veiklos, bet niekada nesiliausiu skaitęs, esu tuo tikras. Ir rašymas, ir skaitymas suteikia galimybę įsijausti į tokius gyvenimus, kokių niekada pats negyvensiu, išvysti pasaulius, kurių niekada nepamatysiu. Ir keliauti laiku.
Nežinau, ką reiškia būti tikru italu.
– Ir naujausioje savo knygoje „Laisvės dukros“ imatės nagrinėti sunkias imigrantų gyvenimo temas. Kodėl, manote, pasauliui svarbu žinoti jų istorijas?
– Mes, italai, esame emigrantų tauta. Visada tokie buvome. Iš reikalo. Iš vargšystės. Ieškojome geresnio gyvenimo nei tas, kokį mums galėjo pasiūlyti Tėvynė. Kartais tarsi gėdijamės tokios praeities ir dedamės ją pamiršę, nes dabar juk gyvename kur kas geriau. Bet italų emigrantų tiek daug, kad juos suskaičiavus, įkurtume dar vieną Italiją. Milijonai. Išvažiavome į Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Ėmėmės juodžiausių darbų: angliakasių, mūrininkų, krovikų, darbų, kurių tose turtingose šalyse niekas nenorėjo dirbti.
Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas.
Mūsų moterys buvo tarnaitės, senyvo amžiaus žmonių padėjėjos, vertėsi labiausiai žeminančiais amatais, buvo išnaudojamos ir netekusios orumo. Iš senolių pasakojimų žinau, ką reiškia italui palikti šeimą, išvykti laimės ir duonos vaikams ieškoti. Žinau, koks didžiulis buvo tas pasiaukojimas. Ir nenoriu, kad visa tai būtų pamiršta.
– Ar kada pats svarstėte išvykti iš Italijos?
– Pastaraisiais metais keliaudavau daug. Ir man tai labai patiko. Tačiau paskui šaknys pašaukia atgal, tada džiaugiuosi grįžęs namo.
– Pasaulis vis dar susiduria su viena didžiausių pabėgėlių krizių istorijoje, bet kalbos apie tai tarsi nutilę. Italija yra viena iš pirmųjų šalių, kurią pasiekia pabėgėliai iš Afrikos. Esate svetingi jiems?
– Jei rašai romaną apie praeitį, neturintį sąryšio su dabartimi, atrodo, tarsi atkasi lavoną. Ne per daugiausia prasmės. Tad kalbėdamas apie migrantus visada galvoju ir apie dabartį. Situacija Italijoje yra sudėtinga ir kebli, nes naujieji migrantai afrikiečiai pasiekia mūsų krantus dėl logistikos, iš tiesų jų kelionės tikslas – turtingos šalys, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija.
Deja, mūsų politikai į šį reikalą žiūri siaurai ir šališkai. Balta arba juoda, jokių atspalvių. Todėl vieni yra nusistatę tik „prieš“, o kiti vien „už“. Turbūt reikėtų nagrinėti tarpinę strategiją. Europa irgi neturi tikslaus plano: skirstoma matematiškai – pagal statistinius rodiklius ir tiek. Bet ir šitai neturi prasmės. Kodėl šalis, neįstengianti suteikti darbo saviems gyventojams, turėtų priimti migrantus? Kaip įmanoma pakelti tokią naštą? Europos šalys turėtų būti solidarios ir padėti silpniausioms.
Jei rašai romaną apie praeitį, neturintį sąryšio su dabartimi, atrodo, tarsi atkasi lavoną.
O stipriausios šalys turėtų prisiimti migrantų naštą, kad jie galėtų rasti jose darbo. Bet, pabrėžiu, pirmiausia reikia rasti sprendimą, kaip spręsti sunkumų patiriančių Europos piliečių problemas. Demagogija, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, yra didžiausias žiaurumas, verčiantis nepasiturinčius žmones tapti rasistais, puoselėti neapykantą. Bet tai tėra šių žmonių reakcija į jų pačių marginalizavimą, jie jaučiasi apleisti.
Rašau apie žmones, kurie kovoja už savo svajones, geresnį gyvenimą, už orumą. Ir, žinoma, už meilę.
– Iš kur semiatės idėjų savo istorijoms? Ar veikėjai yra jūsų sutiktų, gerai pažįstamų žmonių prototipai?
– Mano veikėjams gyvybę suteikia ne susitikimai kasdienybėje. Juos kurti mane skatina visų laikų žmonėms būdingi jausmai ir svajonės. Mano istorijos kalba apie socialinį išsivadavimą, pasipriešinimą liūdnam likimui, kurį tarsi nulėmė gyvenimas, kai kuriuos žmones pasmerkdamas apgailėtinai būčiai. Rašau apie žmones, kurie kovoja už savo svajones, geresnį gyvenimą, už orumą. Ir, žinoma, už meilę.
– Jūsų knygos perkamos ir skaitomos visame pasaulyje. Ar kartais neatsitinka taip, kad užklupusi sėkmė pradangina tikrovės suvokimą?
– Man nepaprastai pasisekė. Sėkmės sulaukiau vėlai, būdamas subrendęs. Alkau, sunkiai sudurdavau galą su galu – gyvenimas mane mėtė ir vėtė. Ir vis tiek galėjau mylėti, būti laimingas, turėti draugų. Taigi dabar sėkmė man atrodo nuostabi dovana, bet ne esminė sąlyga būti patenkintam. Ilgus metus nebuvau patyręs tokios sėkmės ir žinau, kad gyventi kuo puikiausiai galima ir be to. Gyvenu įprastą gyvenimą, visai kaip anksčiau, tik nebejaučiu nerimo, kaip pramisti iki mėnesio galo. O geriausi mano draugai yra tie, kurie buvo šalia ir tada, kai nebuvau žinomas.
Alkau, sunkiai sudurdavau galą su galu – gyvenimas mane mėtė ir vėtė. Ir vis tiek galėjau mylėti, būti laimingas, turėti draugų.
– Jus išgarsino niūrūs trileriai, naujausiose knygose paliečiama istorinė ir romantinė tema, knygas vaikams pasirašinėjate slapyvardžiu. Kaip pavyksta pereiti iš vieno žanro į kitą?
– Iš tiesų šie trys pasauliai gyveno skirtingu metu. Trilerių metas priklauso praeičiai, kitam literatūriniam gyvenimui. Dabar jų neberašyčiau. O vienintelė knyga vaikams, kurią esu parašęs, gimė iš noro padėti sunkiai sergančiai, mirtimi besivaduojančiai mergaitei, dabar ji jauna moteris, laimė, įveikusi leukemiją.
Anuomet norėjau ką nors dėl jos nuveikti, bet nesu medikas, todėl padariau vienintelį dalyką, kurį moku: papasakojau jai istoriją.
Trilerių metas priklauso praeičiai, kitam literatūriniam gyvenimui. Dabar jų neberašyčiau.
Dabartinis mano literatūrinis gyvenimas – toks, kuriame save atpažįstu, – šie naujausi romanai; jie man atnešė sėkmę, padėjo rasti savo balsą ir savo kelią. Noriu kalbėti apie jaunus žmones, kurie kovoja, kad rastų savo kelią. Ir nors jų veiksmas vyksta praeityje, šie romanai labiau brandos nei istoriniai.
– Gal kada lankėtės Lietuvoje? Jei ne, kaip įsivaizduojate mūsų šalį ir lietuvių skaitytojus?
– Nesu buvęs Lietuvoje. Mano galvoje vien banalybės. Mes, italai, kitų įsivaizduojami kaip tamsiaplaukiai, žemaūgiai, su pica ir mandolina, deja, dar ir siejami su mafija. Taip ir man lietuviai yra milžinų, tvirtų ir šviesiaplaukių, išdidžių žmonių tauta, kuri visada kovėsi už savo laisvę ir nepriklausomybę. Ir turi krepšinio rinktinę, su kuria niekas nenorėtų susitikti, nes esate labai stiprūs ir kone visada sutriuškindavote Italiją. Bet visa tai tėra banalybės, o ne tikras gyvenimas.
Kada nors labai norėčiau aplankyti Lietuvą ir išvysti ją savo akimis. Kaip įsivaizduoju lietuvius skaitytojus? Kaip save patį. Kaip visus pasaulio skaitytojus. Mes, skaitytojai, esame svajotojai, pasirengę atpažinti save rašytojo išgalvotuose veikėjuose. Juk jeigu jis geras rašytojas, vaizduos žmones, kurių jausmai, svajonės, norai, baimės ir skauduliai tokie kaip mūsų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Luca Di Fulvio „Laisvės dukros“
Iš italų kalbos vertė Gintautė Norkutė
1.
Alkamas, Sicilija
– Šliundra.
Aukštai iškelta galva Rozeta Trikariko neatsisukdama toliau žingsniavo dulkėtomis Alkamo gatvelėmis.
– Besarmatė šliundra, – pritarė ir kita senė, nuo galvos iki kojų vilkinti juodai, rūsčios Sicilijos saulės surukintu veidu.
Rozeta plevėsuojančia aguonų raudonio suknele basomis traukė tolyn.
Smuklės kieme nendrių pavėsinėje aplink staliuką sėdėjo saujelė vyrų susivėlusiomis barzdomis ir ant kaktos užsmauktomis kepurėmis ir svilino ją akimis kaip grobį. Baltų jų palaidinių apykaklės buvo prisigėrusios riebaus prakaito, juodos liemenės nubrizgusiomis kišenėmis. Vienas atsikrenkštęs išspjovė tirštą, nuo tabako tamsų skreplį.
– Kurgi bėgi? – paklausė užeigos šeimininkas, šluostydamasis rankas į prijuostę.
Vyrai sukrizeno. Rozeta praėjo pro juos.
– Žmonės kalba, kad šiąnakt nuo kalnų nusileido vilkai, – tarė vienas, siurbčiodamas razinų vyną.
Vyrai vėl nusikvatojo.
– Laimė, mano avidėje nieko nepridirbo, – toliau kalbėjo tas.
– Tiems vilkams rūpi šliundros, jau tikrai ne dori krikščionys, – pareiškė šeimininkas, ir visi jam pritarė.
Rozeta stabtelėjo nugara į juos ir sugniaužė kumščius.
– Nori mums kai ką pasakyti? – įžūliai paklausė vienas iš vyrų.
Virpėdama iš įsiūčio Rozeta taip ir sustingo. Paskui vėl pajudėjo ir ėjo tol, kol priėjo Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią.
Kaip gali Dievo tarnas apsimesti, kad nieko nenutiko?
Kaip furija įsiveržė į kleboniją ir įsisprendė priešais tėvą Čečę, kleboną.
– Kaip galite leisti tokius dalykus? – kone išrėkė net pamėlusi iš pykčio. Nuo jos sklido subrendusios moters stiprybė, nors jai tebuvo vos dvidešimt. Juodi, blizgūs kaip varno sparnas plaukai draikėsi ant pečių. Vešlių antakių įrėmintos tamsios akys, atrodė, svaido žaibus. – Kaip gali Dievo tarnas apsimesti, kad nieko nenutiko?
– Apie ką kalbi? – paklausė tėvas Čečė, pasijutęs nepatogiai.
– Puikiai žinote!
– Nurimk.
– Šiąnakt papjovė dešimt mano avių!
– Ak, šitai... Taip... – lemeno klebonas. – Žmonės kalba, kad vilkų darbas...
– Vilkai nepjauna avių peiliais!
– Bet, dukra mano... Kaip gali sakyti...
– Vilkai avis suėda! – išrėkė Rozeta. Jos akyse siutą keitė neviltis. – Jie jas suplėšo! Nepalieka kėpsoti laukuose, – ji taip sugniaužė kumščius, kad pabalo krumpliai. – Bet jūs kuo puikiausiai žinote ir pats, – pridūrė niūriai, balsas suvirpėjo. Papurtė galvą. – Kaip jūs šitaip? Kaip šitaip?
Tėvas Čečė atsiduso jausdamasis vis nepatogiau. Neatlaikydamas Rozetos žvilgsnio pasisuko ir pamatė slaptomis pokalbio besiklausančią savo šeimininkę.
Kaip jūs šitaip? Kaip šitaip?
– Eik šalin! – piktai suriko ir pasiskubino užtrenkti duris.
Paskui, nuėjęs į kitą kambario galą, paėmė dvi kėdes ir sustatė vieną priešais kitą. Ant vienos pamojo sėstis Rozetai. Ši priėjo ir prieš sėsdamasi ilgai į jį žiūrėjo.
– Kodėl tai leidžiate? – pakartojo.
– Seniai nebematau tavęs bažnyčioje, – tarė klebonas.
– O ką? Jei ateičiau į bažnyčią, man padėtumėte? – karčiai nusišypsojo Rozeta.
– Tau padės mūsų Viešpats.
– Ir kaipgi?
– Kalbėdamas per tavo širdį ir patardamas, kaip tau tinkamai elgtis.
Rozeta pašoko nuo kėdės.
– Ir jūs tarnaujate baronui, – pasakė bjaurėdamasi.
Klebonas dar sykį giliai atsiduso, tada palinko prie Rozetos ir suėmė jai ranką. Rozeta suirzusi ją ištraukė.
– Sėskis, – be jokio pykčio pasiūlė tėvas Čečė. Jai vėl atsisėdus, klebonas nuvargusiu balsu prabilo: – Kovoji nuo tada, kai mirė tavo tėvas, Jau daugiau nei metus, dukra mano. Laikas tau pasiduoti.
– Na jau ne!
– Matai, kas darosi, – toliau kalbėjo tėvas Čečė. – Niekas nebeperka to, ką užaugini, derlius taip ir lieka pūti. Prieš du mėnesius gaisras pusę jo sunaikino.
Rozeta priglaudė galvą prie dešinio dilbio, paženklinto skaudaus nudegimo randu.
– Ir kuo ilgiau trunka tavo karas su baronu, tuo keistesnė ir labiau užsispyrusi daraisi. Tik pažiūrėk, kokią suknelę vilki, – bedė į ją pirštu tėvas Čečė.
– Kas čia keista?! – išdidžiai atšovė Rozeta. – Nesu našlė, kad rengčiausi juodai. Sijonas siekia kulkšnis, o krūtys pridengtos.
– Girdi, kaip kalbi... – atsiduso klebonas.
– Kaip šliundra, – vyptelėjo Rozeta. Paskui įsistebeilijo klebonui į akis. – Bet nesu šliundra, ir jūs tai žinote.
Baronas turi šimtą hektarų, bet užsimanė dar ir mano keturių, nes per juos upelis teka. Šitaip visas vanduo bus jo. Bet ta žemė mano.
– Taip, žinau.
– Kitiems esu šliundra tik todėl, kad nenusileidžiu.
– Tu nesupranti.
– Suprantu kuo puikiausiai, – pašoko Rozeta, mojuodama kumščiu. – Baronas turi šimtą hektarų, bet užsimanė dar ir mano keturių, nes per juos upelis teka. Šitaip visas vanduo bus jo. Bet ta žemė mano. Trys mano šeimos kartos prie jos lenkė nugaras, o aš tetrokštu toliau ją dirbti. Žmonės turėtų man padėti, bet visi bijosi barono. Tikri bailiai, štai kas jie.
– Ne, matai, kad nesupranti, – tarė tėvas Čečė. – Žinoma, žmonės bijo barono. Bet ar tikrai manai, kad ant tavęs jie siunta dėl šios priežasties? Klysti. Tu nesupranti. Jiems tu atrodai grėsmingesnė net už baroną. Ir iš dalies negali jų kaltinti. Esi moteris, Rozeta.
– Na ir kas?
– O jei ir kitos moterys elgtųsi kaip tu? – karščiavosi tėvas Čečė. – Juk tai prieštarauja prigimčiai! Ir Dievas smerkia tokį elgesį!
– Esu ne prastesnė nei vyras.
– Būtent šitai Dievas ir smerkia! – klebonas čiupo jai už pečių. – Moteris privalo...
Mano senelis mušdavo žmoną. Iki kraujų. O tėvas mušdavo motiną. Jis visą gyvenimą priekaištavo, kad pagimdė jam tik dukrą.
– Žinau tą giesmelę, – atšlydama piktai jį pertraukė Rozeta. – Moters pareiga ištekėti, apsivaikuoti ir nuolankiai it padori tarnaitė leistis mušamai vyro.
– Kaip gali taip menkinti Dievo laiminamą santuoką?
– Mano senelis mušdavo žmoną. Iki kraujų, – niūriai tarė Rozeta. Šnervės iš pykčio išsiplėtė. – O tėvas mušdavo motiną. Jis visą gyvenimą priekaištavo, kad pagimdė jam tik dukrą. Girtas lupdavo ją diržu. Paskui pliekdavo ir mane, sakydavo, kad užaugusi vien dulkinti būsiu tinkama. – Sugniaužė kumščius, o akys, sklidinos pykčio ir skausmo visa tai prisiminus, sudrėko. – Ir tai jūs vadinate Dievo laiminama santuoka? Tai paklausykite, aš nesileisiu, kad kas mane muštų kaip gyvulį.
– Tuomet parduok ūkį.
Davėte išrišimą ir tėvui, tiesa? O ar jis išpažino jums talžęs mane diržu, kol man oda atsilupo?
– Ne.
– Keli man rūpestį.
– Rūpinkitės savo siela, kai duosite išrišimą kaimiečiams, pjaunantiems mano avis, – stodamasi pasakė Rozeta. Pažvelgė į kleboną. – Davėte išrišimą ir tėvui, tiesa? O ar jis išpažino jums talžęs mane diržu, kol man oda atsilupo? Ar sakė, kad kumščiais trankė man veidą? Nematydavote mėlynių ant motinos ir mano veidų? Matėte mūsų lūpas, sumuštas taip, kad neįstengdavome melstis nesusikruvinusios? Motiną pražudė baimė, skausmas ir liūdesys, – ji su pagieža pažvelgė į dvasininką. – O jūs duodavote jam išrišimą, – sušnabždėjo. – Pasilaikykite savo Dievą sau, jei tik tokia Jo valia.
– Kaip drįsti! Jis ir tavo Dievas!
– Ne! – suriko Rozeta. – Mano Dievas siekia teisybės!
