P.Giordano – pavyzdys to, kad literatūros ir mokslo pasauliai gali būti labai glaudžiai susiję. Turine gimęs P.Giordano studijavo fiziką ir apsigynė disertaciją dalelių fizikos srityje, tačiau nusprendė išbandyti savo jėgas ir literatūroje. Ir jau pirmasis jo romanas virto stulbinama sėkme – knyga „Pirminių skaičių vienatvė“, pasakojanti apie savo vietos pasaulyje beieškančius jaunuolius, ne tik tapo tarptautiniu bestseleriu, bet ir pelnė jam prestižinę „Strega“ premiją – jis tapo jauniausiu šią premiją gavusiu autoriumi.
Dabar P.Giordano metęs mokslininko karjerą ir visiškai susikoncentravęs į savo literatūrinį kelią, tačiau, kaip ir sako šiame interviu rašytojas, jis ir toliau bando ieškoti kelių, jungiančių mokslą ir kitas kūrybos sritis.
Lietuvių skaitytojams šis rašytojas irgi puikiai žinomas – ne tik dėl jį išgarsinusio „Pirminių skaičių vienatvės“ vertimo, bet ir dėl lietuviškai pasirodžiusių knygų „Žmogaus kūnas“ ir „Užgrobti dangų“, planuojama išleisti ir naujausią jo romaną „Tasmanija“. Šį ketvirtadienį jis susitiks su lietuvių skaitytojais Kaune vyksiančiame festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Prieš šį apsilankymą Lietuvoje autorius davė išskirtinį interviu 15min.
– Žinau, kad paprastai daugelis interviu su jumis pradedami nuo to paties klausimo, ir aš čia tikrai nebūsiu originalus, tačiau kalbant apie jūsų kūrybą ši tema labai svarbi. Kodėl jūs, mokslininkas, pasukote į literatūrą? Ką, jūsų nuomone, gali duoti literatūra, ko negali mokslas? Ir nors jūsų nebedirbate aktyviai fizikos srityje, kokią įtaką mokslinis darbas padarė jūsų rašymui?
– Kaip tik grįžau iš Triesto, – aš esu ten vykstančio festivalio „Scienza e Virgola“ vadovas. Šis festivalis – bandymas sukurti vaisingą dialogą tarp mokslo ir kitų kultūros formų, visų pirma literatūros. Paminėjau tai, nes noriu parodyti, kaip man svarbu tiesti tiltus tarp to, kas paprastai laikoma atskiromis, nesusijusiomis sritimis. Man tai niekuomet neatrodė nesusiję dalykai, man tai yra viena ir tas pats. Kaip skaitytojas nuolatos judu nuo grožinės iki negrožinės literatūros (pastaruoju metu daugiausia skaitau negrožinę literatūrą). Kiekvieno mano parašyto romano esmė yra tam tikra probleminė egzistencijos perspektyva, kurią man suteikė mokslas. Be to, vis labiau įsitikinu, kad negalime būti tokios pažangios technomokslinės visuomenės piliečiais, nesidomėdami / nesuprasdami / nesvarstydami, kur mus nuvedė įvairūs mokslai.
– „Pirminių skaičių vienatvės“ parduota milijonai egzempliorių, už šį kūrinį jūs buvote apdovanotas „Strega“ premija. Ar vis dar atsimenate, kokia buvo jūsų pirmoji reakcija į tokią sėkmę ir ar bandėte atsakyti sau į klausimą – kas šioje knygoje taip sudomino skaitytojus? Manau, kad daugybė skaitytojų jus pirmiausia ir žino dėl šios knygos – tačiau kaip jūs pats dabar žvelgiate į šią knygą, galbūt manote, kad kai ką rašytumėte visiškai kitaip? Ir ar skaitote iš naujo anksčiau parašytas savo knygas?
– Niekada iš naujo neskaitau to, ką jau esu išleidęs. Tai darau pakankamai daug kartų prieš publikuojant knygą. Redagavimo proceso metu būna akimirka, kai knygą žinau beveik atmintinai, bet tada viskas baigiasi. Pasitaiko, kad viešų renginių metu perskaitau keletą ištraukų, bet jos visada tos pačios, trys ar keturios, ne daugiau. Kalbant apie knygas apskritai, jas prisimenu miglotai. Ir visiškai nesijaudinu dėl to. Viskas, kas nuveikta, man kelia mirties jausmą. Todėl susitelkiu tik į tebevykstančius projektus ir mintis. Dėl tos pačios priežasties – spėju – nemėgstu per daug galvoti apie sėkmę ir apie tai, iš kur ji atėjo. Mintis apie sėkmę svaiginanti, kad ir kaip į ją žiūrėtum. Ir galiausiai ji nėra tokia įdomi.
– Pagrindinės temos jūsų knygose keičiasi, tačiau galbūt jūs pats jaučiate, kuri iš jų tarsi vienija jas visas, keliauja iš vieno kūrinio į kitą? Kažkada esate sakęs, kad knygos (šią mintį cituojate ir knygoje „Užgrobti dangų“) yra apie tai, kad niekada nesiliaujame pažinę kito. Taip pat bent jau man atrodo, kad knygose nuolatos išnyra ir vienatvės tema.
– Mirtis yra labai dažnai pasikartojanti tema. Galbūt pati svarbiausia. Kaip suderinti idealus su troškimais – tai dar viena dilema, dažnai kylanti mano personažams (dilema, kurią jie dažniausiai labai blogai išsprendžia). Taip pat labai svarbi ir gamta – ką mes turime galvoje, sakydami „gamta“, ir – vėlgi – tai, kaip esame linkę ją idealizuoti. Ir, net jei tai nėra labai akivaizdu, sakyčiau, kad mano romanų centre visada yra seksas ir vyriškumo apibrėžimas. Kuo labiau jie paslėpti, tuo labiau jie yra aktualūs.
– Savo knygose jūs grįžtate į vaikystę, jaunystės patirtis. Ar tai raktas siekiant suprasti, kas mus suformavo? Ir kokie jūsų paties vaikystės ar jaunystės atsiminimai, kurie, jūsų manymu, buvo kertiniai formuojantis jūsų asmenybei?
– Tai tiesa, anksčiau daug rašiau apie vaikystę. Ir apie paauglystę. Manau, rašiau apie tai, nes buvau dar jaunas. Tai buvo vieninteliai gyvenimo laikotarpiai, su kuriais jau buvau susitaikęs, todėl galėjau pabandyti juos interpretuoti. Mano knygos tarsi atkartoja mano paties augimą, kai rašau, pagrindiniai veikėjai visada yra daugiau ar mažiau mano amžiaus. Dažnai jaučiuosi taip, tarsi rašyčiau savotišką dienoraštį. Be to, man visada buvo labai lengva užmegzti ryšį su jaunimu. Galiu lengvai bendrauti su vaikais ir paaugliais, net jei jų nepažįstu. Galiu su jais žaisti, perprasti jų kalbą, erzinti juos. Nežinau kodėl. Pagrindinė priežastis turbūt ta, kad manęs negąsdina jų vertinimas, jų pasaulis. Juokinga, kaip daugelį iš mūsų gąsdina jaunesni žmonės, tarsi jie būtų svetimi. Galbūt bijome to, ką palikome savo praeityje ir prie ko nebegalime priartėti? Man, kaip rašytojui, labai svarbu turėti prieigą prie ankstesnių savo versijų. Tačiau šiuo metu mane labiau domina suaugusieji ir jų galios dinamika.
Šiuo metu mane labiau domina suaugusieji ir jų galios dinamika.
– Jūsų knygose nemažai tragiškų, liūdnų epizodų. Ar jie turi kažkokias autobiografines potekstes? Kiek jums svarbu, rašant grožinę literatūrą, remtis tikrais žmonėmis ar įvykiais? Pamenu F.Scotto Fitzgeraldo posakį, kad jis, rašydamas knygas, visuomet remiasi tikrais žmonėmis, taip jie tampa gyvi jo knygose.
– Savo romanų veikėjus visada kuriu pagal tikrus žmones. Dažniausiai tai būna man gerai pažįstami žmonės. Tačiau tai nebūna vienareikšmis atitikimas. Dažniausiai, kurdamas vieną personažą, jungiu kelių žmonių savybes. Panašiai elgiuosi ir rašydamas apie įvykius. Manau, kad rašytojo tobulėjimas – bent jau man – reiškia vis sudėtingesnį realių faktų ir vaizduotės santykį. Pastaraisiais metais, kai Europoje įvyko teroristiniai išpuoliai, paskui pandemija ir invazija į Ukrainą, vis daugiau dėmesio skiriu tikrovei.
Pastaraisiais metais, kai Europoje įvyko teroristiniai išpuoliai, paskui pandemija ir invazija į Ukrainą, vis daugiau dėmesio skiriu tikrovei.
Daug rašiau laikraščiams, daviau nemažai interviu, rengiau reportažus, rašiau negrožinę literatūrą, tai pakeitė ir mano „grožinės“ literatūros rašymą. Naujausioje mano išleistoje knygoje „Tasmanija“ visos šios skirtingos rašymo formos susilieja į romaną, kuris labai skiriasi nuo ankstesnių. Nežinau, ar tai naujo mano kūrybinio etapo pradžia, ar tiesiog nukrypimas nuo grynosios grožinės literatūros. Tiesą sakant, net nesu tikras, ar žinau, ką reiškia „grynoji grožinė literatūra“, ir ar noriu tai žinoti.
– Mokslas ir religija daugelio priimami kaip sunkiai tarpusavyje suderinami dalykai. Tačiau savo knygose jūs paliečiate ir dvasingumo sritį. Tačiau galbūt tai nebūtinai susiję su religija? Kaip jūs manote, ar įmanoma suderinti mokslą, kuriame viską galima išmatuoti, patikrinti, su religija, kurioje svarbiausa yra tikėjimas, o ne įrodymai?
– Pažįstu daug tikinčių mokslininkų. Taip pat pažįstu daug giliai tikinčių žmonių, kurie domisi mokslu. Prieštaravimas kyla tik tada, jei nori jį įžvelgti. Esu kilęs iš nereligingos šeimos. Būdamas trylikos metų nusprendžiau pasikrikštyti. Paskui daugelį metų buvau ateistas.Vėliau vėl priartėjau prie religijos. Nuolat šioje srityje keliauju pirmyn ir atgal ir nebandau savęs apibrėžti. Tiesiog noriu aprėpti kuo daugiau požiūrių į tikrovę ir mūsų egzistenciją. Vienareikšmės interpretacijos mane gąsdina. Iš jų paprastai kyla bloga literatūra ir agresyvus elgesys.
– Prieš keletą metų kalbėjausi su kitu žinomu rašytoju, taip pat fizikos mokslo srities atstovu, Alanu Lightmanu. Kai paklausiau, kuria linkme, jo nuomone, juda žmonija, jis sakė, kad, jo nuomone, žmonija transformuojasi į tai, ką jis pavadino homo techno – pusiau žmonės, pusiau mašinos. Kokia jūsų nuomonė apie šį žmonijos technologinės ateities aspektą ir ar technologijos, jų plėtra jus gąsdina ar įžvelgiate ten galimybes?
– Technologijos, ko gero, yra išimtis tam, ką ką tik pasakiau. Mane žavi visų krypčių mokslas, bet technologijos domina ne itin. Nors ir stengiuosi tai pamėgti. Pripažįstu, kokios svarbios jos yra ir kaip smarkiai keičia visus mūsų tarpusavio santykius ir net mūsų suvokimą, kas yra tikra, o kas ne. Tačiau dažniausiai lieku joms abejingas. Susidomiu tik tada, kai diskutuojama apie moralines technologijų pasekmes. Manau, man įdomu tik tuomet, kuomet diskurso centre atsiduria žmogus, o ne pati technologija.
Manau, man įdomu tik tuomet, kuomet diskurso centre atsiduria žmogus, o ne pati technologija.
– Prasidėjus pandemijai jūs daug rašėte apie tai, kaip tai keičia mūsų elgesį. Sakėte, kad mes sprendžiame, kaip pasaulis atrodys po kelerių metų. Dabar, kai pandemija baigėsi, ką ji, jūsų nuomone, pasakė apie žmogiškąją prigimtį? Ar jaučiate, kad kažkas esminio pasikeitė ir išliks artimiausius metus? Žinoma, daugybė baisių dalykų nutiko, tačiau galbūt įžvelgiate ir ką nors pozityvaus? Jūs taip pat perspėjote apie galimą autoritarizmo iškilimą – ar manote, kad šie perspėjimai tapo realybe?
– Nuo pat pradžių vyravo tendencija, kad reikia rasti „moralinį“ pandemijos rezultatą. Žinau, gali pasirodyti, jog vėl prieštarauju tam, ką ką tik pasakiau, bet stengiuosi atsiriboti nuo bet kokių moralinių pandemijos interpretacijų. Ji sukėlė daug mirčių, daug kančių. Ir nors PSO paskelbė apie nepaprastosios padėties sveikatos srityje pabaigą, mes vis dar esame panirę į jos sukeltą suirutę. Todėl mieliau norėčiau girdėti diskusijas apie tai, kaip ir kodėl mūsų sistema nesuveikė ir kaip bei kodėl ji pasirodė esanti veiksminga. Jaučiu – ir žinau, kad tai vyksta ne tik Italijoje, – kad neturime kantrybės ir noro visa tai analizuoti. Tiesiog aklai judame pirmyn. Tai nuviliantis, nepagarbus elgesys, ypač tų milijonų mirusiųjų atžvilgiu. Išsamesnės analizės stoka taip pat tiesiai veda į visas autoritarizmo ir (arba) populizmo formas. Ten, kur trūksta supratimo, žmonės ieškos lengvesnių interpretacijų, o jos visada ateina iš tos pusės. Manau, pandemija turėjo parodyti bent jau tai, kad nėra paprasto, vienareikšmiško atsakymo į visas galimas problemas ir krizes. Kartais vietoj paprasto atsakymo prireikia sudėtingo ir dalinio supratimo, ir prisitaikymo.
Tačiau nauja mintis, kurią pandemija atnešė nuo pat pradžių ir kuri, tikiuosi, išliks su mumis: suvokimas, kad mūsų asmeninis elgesys turi reikšmę kolektyviniu mastu. Man atrodo, kad tai yra solidarumo, kurio mums reikia visose srityse, pagrindas.
– Kitas klausimas susijęs su kitu baisiu dalyku, kurį stebime pastaraisiais metais – karu Ukrainoje. Žinau, kad jūs labai palaikote Ukrainą. Ukraina gauna daug palaikymo iš Lietuvos. Žinoma, mes esame arčiau Ukrainos, turime glaudesnius ryšius su šia šalimi, taip pat puikiai suvokiame, kas yra Rusija ir kokią grėsmę ji kelia, turime ir skaudžią istorinę patirtį. Tačiau kokia reakcija į karą Ukrainoje Italijoje? Ar manote, kad visuomenė galiausiai praregėjo ir Italijoje? Jūs turbūt turite skaitytojų ir Rusijoje – ar vis dar palaikote ryšius su jais?
– Šis būsimas apsilankymas Lietuvoje yra mano kelionės į Ukrainą, kurioje vasario mėnesį susipažinau su Laurynu Katkumi, pasekmė. Ir taip, kiek galėdamas palaikiau Ukrainą, bent jau viešuose debatuose. Tačiau nujaučiu, kad diskusijos Italijoje yra kur kas sudėtingesnės nei Lietuvoje. Pirmiausia dėl to, kad neturime tos pačios istorinės patirties, taip pat dėl to, kad Italijoje vis dar išlikę tiek antiamerikietiškumo, tiek Sovietų Sąjungos romantizavimo, ir šis sudėtingas mišinys daug kam painioja protus. Be to, kelios politinės jėgos palaikė glaudžius ryšius su Rusija, net ir ekonominius. Dėl to, nors dauguma žmonių ir pasakytų, kad remia Ukrainą, daugelis iš tikrųjų sustabdytų ginklų tiekimą šiai šaliai (o tai, kaip žinome, yra vienintelis realus paramos būdas). Man neteko bendrauti su rusų skaitytojais. Paskutinį kartą ten lankiausi, regis, dar 2011 metais. Labai seniai. Ir mano naujausios knygos ten nebuvo išleistos.
– Viename interviu esate sakęs, kad didžiausi pokyčiai jūsų gyvenime kilo iš knygų skaitymo. Galbūt galėtumėte išvardinti kelias iš tų stipriausiai jus paveikusių knygų?
– Kaip žinote, tai paprastas klausimas, į kurį labai sudėtinga atsakyti. Mano, kaip skaitytojo, gyvenimas yra labai ilgas, kaip ir stipriai mane paveikusių knygų sąrašas. Šalia savęs turiu lentyną, kurioje jas esu sudėjęs. Šioje lentynoje – tik tos knygos, kurios mane stipriai paveikė. Dabar joje – apie 50 knygų. Galiu išvardinti kelias iš jų: Normano Mailerio „Nuogieji ir mirusieji“, Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“, Josepho Conrado „Tamsos širdis“ (dvi dalys, taigi, turbūt galime užskaičiuoti kaip dvi), Cesare Pavese, Italo Calvino, Don De Lillo, Emily Bronte „Vėtrų kalnas“...
– Netrukus lankysitės Lietuvoje – čia išleistos trys jūsų knygos, turite nemažai gerbėjų. O ką pats esate girdėjęs iš mūsų šalies?
– Smagu tai girdėti. Jau seniai norėjau čia atvažiuoti. Tačiau nepavyko to padaryti, labiausiai dėl to, kad mano žmona nori keliauti į šiltesnes vietas. Ji visad atmeta mano pasiūlymus vykti į Baltijos šalis. Tačiau dabar tai pavyks padaryti. Ir esu tikras, kad tai bus tik pirmoji iš būsimųjų kelionių.
