Deivido gyvenimas pasikeičia kone akimirksniu – jam atrodo, kad nebeliko dėl ko gyventi. Tačiau, nors ir kamuojamas tamsiausių minčių, jis ryžtasi atlikti neseniai mirusio senelio jam skirtą užduotį ir keliauti į Vietnamą. Ten sutinka Gvilį, jaunatvišką, šviesų ir išmintingą žmogų. Spalvingoje ir magiškoje šalyje jiedu aplankys daugybę miestų ir kaimų. Fizinė kelionė taps vidine, o jos metu pranyks vien racionaliu požiūriu grįsta pasaulio samprata ir atsivers čia ir dabar vykstančio gyvenimo grožis.
Populiarus italų rašytojas, keliautojas, tinklaraštininkas G.Gotto romane pasakoja apie tai, kaip atrandame save tik save praradę. Laimės paieškų temą autorius perkelia į universalų lygmenį: galutinis kelionės tikslas – pakeisti ne gyvenimo būdą, o dvasios būseną, nes gyvenime svarbu būti ne akmeniu, o upe. Ir dar svarbu atsiminti, kad „rytoj ir vėl patekės saulė“.
G.Gotto knyga – ne taisyklių rinkinys, o neįtikėtinų įvykių ir virsmų romanas, kviečiantis ne priešintis, o atsiduoti gyvenimo neapibrėžtumui ir mylėti jį net tada, kai viskas vyksta ne taip, kaip tikėjaisi, kai manai nenusipelnęs to, kas atsitiko, kai atrodo, kad problemos niekada nesibaigs. Būtent tada ir nutinka šis tas nuostabaus.
G.Gotto, sulaukęs dvidešimties, nusprendė pakeisti pradėtą tradicinį gyvenimo kelią, metė studijas universitete ir išvyko pirmiausia į Australiją, paskui leidosi į kelionę po pasaulį, o dabar keliauja daugiau po Tolimųjų Rytų šalis. Išbandęs daugybę įvairiausių darbų, savo tinklaraštyje mangiaviviviaggia.com rašytojas ir keliautojas dalijasi kelionių įspūdžiais ir alternatyvaus gyvenimo būdo ypatumais. G. Gotto yra išleidęs keturias knygas.
„Rasti savo gyvenimo tikslą nėra lengva, ir esu įsitikinęs, kad nesugebėjimas jo rasti yra viena iš priežasčių, kodėl daugelis žmonių yra nelaimingi. Todėl ir nusprendžiau parašyti knygą apie savo painų, sudėtingą, ekstravagantišką ir jaudinantį kelią į laimę. Mano tikslas buvo parodyti visiems, kurie jaučiasi pralaimėję, pasimetę ir pasidavę minčiai, kad amžinai bus nelaimingi, kad alternatyvos egzistuoja ir laimingas gyvenimas yra kiekvienam pasiekiamas.“ (Gianluca Gotto)
Kviečiame paskaityti ištrauką iš knygos „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“.
Senelis visuomet skambindavo tos pačios dienos tą pačią valandą. Lygiai devintą sekmadienio vakarais, į namų telefoną, todėl mes su mama žinodavome, kad ten negali būti niekas kitas.
– Štai ir jis, – sušukdavo mama. – Tikslus kaip šveicariškas laikrodis.
Kartais tai sakydama pakeldavo akis į dangų, tačiau tik norėdama pavaidinti. Tame jos judesyje galėdavau įžiūrėti tam tikrą palengvėjimą, kad iki šiol ir nepaisant nieko ji kažkam rūpi, kad nors yra jau suaugusi, beveik penkiasdešimtmetė moteris, vis dar gali pasikliauti tėvu.
Telefonas niekada neskambėdavo daugiau nei du kartus.
– Labas, tėti, – atsiliepdavo ji, imdama ragelį.
Nebūdavo jokio reikalo sakyti „Alio?“ nei klausti, kas skambina. Nes tik senelis, nenorintis mokytis naudotis mobiliuoju telefonu, galėjo skambinti į namų telefoną.
Kol jie kalbėdavosi apie šį bei tą, aš sėdėdavau prie stalo priešais kartonines picų dėžes su jau atšalusiais picų likučiais, primenančias apie dar vieną sekmadienio vakarų ritualą. Kartais bandydavau pasiklausyti, apie ką jie vienas su kitu kalbasi, nors dažniausiai užmušinėdavau laiką prie mobiliojo, laukdamas savosios eilės: po penkių, daugiausiai dešimties minučių mama mane pašaukdavo, ir aš iš virtuvės baltomis, stiprią šviestuvo šviesą atspindinčiomis sienomis, kurioje vos girdimai niekieno nesiklausomas kažką burbuliuodavo televizorius, skubėdavau į tamsią ir tylos gaubiamą svetainę.
Su seneliu matydavausi retai, nes jis gyveno kaime, už miesto, užtrukdavo keturiasdešimt minučių automobiliu, kad pas jį nuvažiuotum. Iš tiesų tai buvo tik pasiteisinimas, kurį mes su mama sugalvojome, kad nesijaustume kalti, jog pernelyg ilgai jo nelankėme. Tikroji priežastis buvo ta, kad niekuomet neturėjome pakankamai laiko. Mama daug dirbo, aš daug laiko praleisdavau iš pradžių universitete, paskui praktikoje. Bet kokiu atveju, namo grįždavome jau vėlyvą popietę ir jausdavomės per daug pavargę vėl sėsti į automobilį.
Senelis niekuomet dėl to nepriekaištavo. Priešingai, kone atsiprašinėdavo dėl savojo sprendimo gyventi užmiestyje, vis primindamas, kad šitie namai jam reiškia šį tą daugiau „nei keturios šaltos sienos“. O kai pas jį atvažiuodavome, visuomet atrodydavo nuoširdžiai susikrimtęs dėl to, kiek laiko mes sugaišome kelionėje. Todėl kiekvieną kartą, norėdamas mums atsidėkoti, pagamindavo kokį nors patiekalą. Daug sykių bandėme jį įkalbėti užsisakyti picą, kad nereikėtų vargti prie viryklės, tačiau jis buvo neperkalbamas: su šypsena veide kartodavo, kad jam tai vienas malonumas. Ir negalėjai juo nepatikėti. Kiekvienąkart jį stebėdavau susižavėjęs: ruošti dukrai ir vaikaičiui pietus ar vakarienę buvo neįprasta jo amžiaus ir jo kartos vyrui, tačiau jis tai darydavo natūraliai ir akivaizdžiai džiaugdamasis.
– Turėti mylimus žmones prie savo stalo reiškia turėti viską, – kartą pasakė pjaustydamas svogūną.
Mes matydavomės retai, tačiau ryšys tarp manęs ir senelio buvo stiprus. Vakariniai sekmadienio skambučiai buvo šventi. Tokie buvo dar ir dėl to, kad man, išsiskyrusių tėvų vaikui, labai sunkiai sekėsi turėti aiškius orientyrus, ar bent jau manyti, kad tokie gali egzistuoti. Ypač matant, kaip du žmonės, jaunystėje įkūniję meilės idėją, dabar taip neapkenčia vienas kito, kad stengiasi palaikyti kiek įmanoma didesnį atstumą.
Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau penkiolikos, po dvejų kivirčų ir spengiančios tylos metų. Nuo to momento mano gyvenimas pasikeitė visam laikui. Pasikeitė ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų dalykų supratimas. Tokių, kurių nebrangini, kai juos turi, bet, kartą netekęs, jauti skaudų jų trūkumą. Tad gal jie nėra jau tokie nereikšmingi.
Kai tavo tėvai išsiskiria, tu turi jau ne vienus, bet dvejus namus. Turi dvi spintas drabužiams laikyti, dvi lovas miegoti, dvi virtuves, kur gali pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti, du vonios kambarius, kur kiekvieną rytą gali žiūrėti į save veidrodyje. Iš pradžių, kaip ir būna su visomis naujovėmis, tai panašu į linksmą nuotykį. Paskui virsta nemalonumu. O galiausiai – tik įtampą keliančiu reikalu. Klausi savęs, ar iš tikrųjų būtina tai patirti.
Tavo tėvai ir toliau gyvena savuosius gyvenimus, eina savaisiais keliais, o tau atrodo, kad eini paskui juos šiek tiek atsilikdamas, nors jie ir stengiasi tau įrodyti priešingai. O kai pasiima tave kur nors kartu, jautiesi esantis jiems našta. Į jų gyvenimus ateina nauji žmonės, taigi ir į tavąjį. Žmonės, su kuriais susipažįsti ir stengiesi sutarti. Paskui jie netikėtai dingsta, kaip netikėtai buvo atsiradę, ir tu nežinai, ar dėl to jautiesi laimingas ar nelaimingas. Vienintelis likęs tikrumas – kad ateityje lauks permainos: nuolatiniai kilojimaisi, nauji įpročiai, atsiverianti nauja gyvenimo perspektyva, kurios kadaise net negalėjai įsivaizduoti.
Tokioje nuolat besikeičiančioje situacijoje lengva jaustis pasimetusiu. Bet aš buvau laimingas, nes turėjau senelį. Su tais sekmadieniniais skambučiais ir tuo žodžiais sunkiai nusakomu, bet apčiuopiamu buvimu jis buvo kaip tas gerai matomas plūduras netikrumo jūroje.
Žinoma, kad jį mylėjau, bet kartu jaučiau ir gilią pagarbą. Ne tik dėl to, kad, nepaisant amžiaus ir vieno kito negalavimo, jis tebebuvo stiprus vyras, mėgęs pasivaikščiojimus po kalnus ir pasivažinėjimus dviračiu. Ne tik dėl to, kad viskuo domėjosi ir buvo įdomus pašnekovas, smalsus ir judrus žmogus. Ne tik dėl to, kad mažai kalbėjo, bet daug šypsojosi, o dažnai, užuot atsakęs į klausimą, tiesiog nusišypsodavo, lyg neturėdamas ką bepridurti. Kartais man atrodydavo, kad jaučiu tą jo šypseną, nors tik kalbėdavomės telefonu ir aš jo nematydavau.
Tikroji priežastis, dėl kurios jį gerbiau ir juo stipriai žavėjausi, buvo kita, susijusi su atsitikimu, apie kurį niekas šeimoje nenorėjo kalbėti.
Jau maždaug dešimt metų senelis buvo našlys, ta situacija pati savaime buvo liūdna, tačiau dėl į jo gyvenimą įsibrovusios mirties netikėtumo ji įgavo ir pašaipų atspalvį: močiutė mirė miegodama likus dviem savaitėms iki senelio pensijos, dėl įgimtų širdies problemų, apie kurias niekas nieko nežinojo.
Netekti brangaus žmogaus yra skausminga, tačiau netekti jo likus akimirkai iki pensijos – širdį draskantis skausmas. Senelis turėjo visą šio pasaulio laiką, tačiau šalia neturėjo žmogaus, su kuriuo būtų galėjęs juo pasidalinti. Šeimoje bijojome, kad jis nebeatsigaus, nes per laidotuves ištisai verkė ir vos įstengė pastovėti. Atrodė, lyg gyvenimas jį būtų sugniuždęs. Mano tėvas turėjo jį prilaikyti per visą laidotuvių ceremoniją. Seneliui susmukus prie jau uždengto karsto, manau, visi pagalvojo tą patį:
– Ar įstengs gyventi toliau?
Šis klausimas prisišaukė kitą, baisesnį:
– Po kiek laiko teks laidoti jį patį?
Tačiau viskas susiklostė priešingai. Visų pirma, senelis nusprendė pasilikti darbe dar šešiems mėnesiams. Tos jo ilgos ir tolimos komandiruotės mums rodėsi kaip būdas pamiršti gedulą, gal net jį paneigti. Nepaisant jų, jis mums buvo panašus į sugniuždytą žmogų, kuriam nebeįmanoma padėti kaip pernelyg užsidariusiam savyje ir savo skausme. Visi dėl jo buvome susirūpinę, tačiau jis po vienos neaišku kelintos kelionės į užsienį grįžo namo kaip naujai gimęs. Nebeliko liūdesio jo veide, nebeatrodė beviltiškai susikrimtęs. Poelgiai ir veiksmai prisipildė meilės. Nė vienas iš šeimynykščių negalėjo paaiškinti, kas jam nutiko, tačiau pokyčiai buvo akivaizdūs.
Senelis pranešė, kad nusprendė išeiti į pensiją. Nuo tos akimirkos jis ėmėsi rūpintis mumis visais, tapdamas lyg kokiu atramos tašku. Rodėsi, lyg naująja jo gyvenimo užduotimi tapo siekis suburti šeimą, kas po mano tėvų skyrybų buvo ypač sudėtinga.
Nežinia, kokiu būdu jam pavyko atsikratyti netekties skausmo ir su neįtikėtinu optimizmu vėl viską pradėti iš naujo, vis akivaizdžiau tampant jėga, jungiančia mūsų šeimą į vienį. Nepaisant žiauraus likimo pokšto, jis nebandė išlieti savojo skausmo ant kitų, pasidarydamas neapykantos ar kartėlio žmogumi. Priešingai, niekuomet niekam nejautė pykčio ar apmaudo.
Jo buvimas pasidarė kaip niekad anksčiau apčiuopiamas. Skambindavo, rūpinosi, padėdavo išspręsti smulkius reikalus, o svarbiausia – mus išklausydavo. Vis dėlto atrodė, kad viduje tebeslepia vis dar kraujuojančią žaizdą, ir sekmadienio vakarais mandagiai pasipriešindavo bet kokiems mano bandymams perkelti dėmesį į jo ragelio pusę. Norėdavo, kad kalbėčiau tik aš, o jis klausytųsi, ir viskas. Nebuvo jokių šansų, kad pasidalins su manimi tuo, kas slypi jo viduje. Kuo labiau jį spausdavau, tuo labiau jis užsiverdavo, todėl ramia širdimi atsisakiau bet kokių bandymų jį prakalbinti.
Viena vertus, tai buvo tikrų tikriausia savigyna, kita vertus, jis mokėjo klausytis kaip moka žmonės, mėgstantys klausytis kitų su meile. Buvo apdovanotas reta dovana.
Gyvenime esu sutikęs dviejų tipų žmones: tuos, kurie, vos tik bent šiek tiek atsiveri, iškart tave užverčia nuomonėmis, vadinamomis nekaltais požiūriais; ir tuos, kurie nepraveria burnos, tačiau iš tikrųjų tavęs negirdi. Jie lyg storos sienos, nuo kurių tavieji žodžiai atšoka be jokių galimybių pasiekti kitą pusę.
Tačiau buvo senelis, tylėjęs dėl to, kad geriau įsiklausytų į mano žodžius. Pro jo ausis neprasprūsdavo jokia smulkmena, o jei kartais nesuprasdavo minties, kokio žodžio ar mano apmąstymų prasmės, prašydavo pakartoti. Jį mylėjau dar ir dėl to.
Buvo empatiškas kaip reta. Linkęs labiau jaudintis dėl kitų nei galvoti apie neteisingai su juo pasielgusį gyvenimą. Turintis teisę skųstis, liūdėti, jaustis auka, tačiau to nedarantis. Tai pavyksta tik ypač jautriems žmonėms, nes toks elgesys reikalauja pamiršti savąją kančią, kad neužsimerktum prieš kitų žmonių kentėjimą.
Senelis buvo būtent toks žmogus. Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios jis pirmasis suprato apie mano depresiją.
