„Ji juk negali tavęs suprasti, nes nežino tavo istorijos“, – būtent ši mintis paskatino knygos „Kodėl gi aš buvau mergaitė?“ autorę Gabi Kӧpp 1990 metais pagaliau atskleisti savo viduriniajai seseriai Barbarai, ką patyrė pasitraukimo metu, papasakoti, kas nutiko po 1945-ųjų sausio 26-osios vidurdienio, kai dar penkiolikametė kartu su vyriausiąja seserimi Juliane paliko tėvų namus Šneidemiulyje. Ji ne šiaip apie tai tylėjo ištisus dešimtmečius.
Didžiulis noras po ilgo traukimosi nuo Poznanės–Vakarų Prūsijos pasienio iki laisvojo Hanzos miesto Hamburgo pasikalbėti apie tai su mama nuolatos atsimušdavo į jos prašymą: „Prašau, nekalbėk apie tai, užrašyk.“ Taip jau 1946 metų vasarą atsirado dienoraštis apie pirmąsias dvi traukimosi savaites 1945 m. sausio–vasario mėnesiais, parašytas beveik vaikiška Ziuterlino rašysena ant senų lauko pašto lapų, kuriuos padovanojo pažįstami. Jo originalas šiuo metu saugomas Vokietijos Bonos istorijos muziejuje.
Gabi prisiminimai yra daug aštresni, nei tuomet, dar nesulaukusi septyniolikos, galėjo išreikšti. Tuomet ją veikė išgyvenimai, kurie tik po trijų dešimtmečių žingsnelis po žingsnelio pradėjo paleisti, kai išdrįso savo gyvenimo šešėlius patikėti vienam psichoanalitikui. Todėl, šių dienų požiūriu, ši knyga turi kitokiais žodžiais nušviesti ir papildyti tai, ką teko patirti anuomet. Tai, kas jaunystėje slėgė kaip sunkus balastas, turi būti išreikšta žodžiais. Dabar, karui nutolus, kai jo aukoms nebereikia bijoti skriaudų, privalo būti paskelbti nusikaltėliai.
Gabi Köpp, gimusi 1929 metais Šneidemiulyje, tuometėje Poznanės–Vakarų Prūsijos provincijoje, po pasitraukimo Hamburge studijavo fiziką. Nuo 1966 m. dirbo docente Aacheno aukštosios technikos mokyklos Teorinės fizikos fakultete, nuo 1986 iki 1994 m. ten ėjo neplanuotas profesorės pareigas, kurias iki 1999 m. tęsė kaip garbės profesorė. Penkiolikametė Gabi, traukdamasi į Vakarus, rašė dienoraštį. Šiuo metu Gabi Köpp gyvena Berlyne.
Dalinamės knygos ištrauka:
Sausio 28-oji
Vėl esu kambaryje pas moteris, nebesislepiu lovoje, vis tiek nėra jokios naudos. Mano rezignacija nuskamba šiuose sakiniuose: „Vėl sugrįžusi į kambarį atsisėdu ant suoliuko prie krosnies. Niekas nebeturi prasmės. Jie juk vis tiek suras.“ Ruthos vis dar nėra. Aš pasilenkiu toli į priekį ir padedu galvą ant alkūnių. Šitokioje padėtyje vaizduoju mieganti. Šitaip paslėpusią veidą iš tikrųjų kai kurie rusai mane palaiko berniuku, neatkreipia dėmesio įėję į kambarį. Girdžiu, kaip vienas rusas nori vestis jaunesnę mergaitę, kurios mama nuolat kartoja, kad jos dukrai tik devyneri metai. Rusas tuo netiki, sako – vertėja išverčia – vokiečiai taip pat šitaip elgęsi ir dar daug blogiau. Ir kiti raudonarmiečiai daug kartų tvirtino, kad vokiečiai išžudė tėvus, brolius ir seseris, ištisas šeimas, sudegino vaikus ir dar daug visko. Aš negaliu tuo patikėti ir netikiu, nes galvoju apie tėtį ir dėdę Reinholdą, kurie tikrai tokių dalykų nedarė. Dar daugiau, aš esu įsitikinusi, kad rusų kareiviai šiais kaltinimais tik nori pateisinti savo elgesį su mumis.
Mergaitė veltui ginasi. Nors aš nepakeliu galvos, atpažįstu mergaitę iš balso, todėl žinau, kad ji
atrodo daug vyresnė nei devynerių. Aš duočiau jai mažiausiai trylika. Ji ir aukštesnė už mane. Kai jos
mama ruošiasi eiti kartu, rusas supyksta. Mergaitė paplūsta ašaromis, ima garsiai melstis. Į ašaras,
deja, patinai reaguoja įsiūčiu. Vos tik šis įsiutėlis, suradęs auką, su ja palieka kambarį, durys šalia manęs vėl atsidaro. Vienas rusas pakelia mano galvą, supranta, kad aš mergaitė, bet sumurma kažką panašaus į „per maža“ ir palieka mane ramybėje. Bet susirietusi ir paslėpusi veidą aš ilgai neištveriu.
Galiausiai išsitiesiu ir grąžinu Ewaldui kepurę.
* * *
Netrukus po pietų viskas aprimsta. Keletas moterų išdrįsta išeiti į kiemą ir į tvartą, kur dar stovi trys karvės. Nuo vakar priešpiečio niekas ten nebuvo. Kieti speniai pagaliau turi būti pamelžti. Güntherio mama ponia W. vėliau užvirina pieną, kurio pirmiausia gauna mažieji vaikai. Ewaldas atsisėda prie krosnies šalia manęs. Tyliai šnekamės. Jis, kaip ir aš, tvirtai tiki, kad greit viskas pasitaisys, o tada ir visai gerai bus, kad mes abu greitai galėsime sugrįžti į savo namus. Pamatęs, kad dar liko truputis pieno, Ewaldas atneša man pilną puodelį. Tik gerdama pajuntu, kaip baisiai esu išalkusi. Duonos nebėra. Ant stalo guli tik keli aplaužyti, sudžiūvę gabaliukai. Kai pabandau keletą trupinių suvalgyti, suskausta visi dantys – bent taip aš pagalvoju pradžioje, iš tikrųjų skauda žandikauliai. Per ilgai jie nieko nekramtė, todėl dabar skauda bandant susmulkinti sukietėjusias
nuolaužas. Be puodelio pieno, daugiau nėra ko atsigerti. Tekančio vandens name nėra, o pompa
kieme užšalusi. Tik mažame skardiniame dubenėlyje, kuris kabo ant geležinio trikojo virtuvėje, vakar
dar buvo truputėlis vandens, bet per naktį jis beveik visiškai užšalo. Kai moterys storame lede pramušė skylę, liko tik klanelis dugne. Iš šio menko vandens telkinio šįryt mes atsigėrėme.
Artėja naktis. Kai langas užtamsėja, kažkas uždega žibalinės lempos dagtį. Aš prisimenu siuvimo siūlus, kuriuos su adata atsargiai įsikišau į savo slidininko kelnių kišenę, kai prieš dvi dienas – iš tikrųjų tik prieš dvi dienas – palikau savo tėvų namus. Taigi iš bėdos galėčiau dabar savo kelnes susisiūti, bet vos tik padarau pirmuosius dūrius, virtuvėje vėl pasigirsta triukšmas. Iškart numetu kelnes ir siūlus ir nuslystu po stalu, po kuriuo jau guli du ar trys berniukai. Ir Ewaldas ten pasislėpęs. Jis prisitraukia mane prie saves, truputį užgula mane ir uždengia savo plačiu Liuftvafės paltu. Taip manęs niekas lengvai nesuras. Jaučiu Ewaldui didžiulį dėkingumą už palaikymą. Daugiau niekas man nepadeda. Moterys rūpinasi tik savimi ir savo vaikais. Bet mes su Ewaldu laikomės kartu, nors pažįstame vienas kitą tik nuo vakar pavakarės. Mes abu esame vieniši šiomis traukimosi valandomis, atskirti nuo savo artimųjų, ir tai mus suartina.
Įsitempę klausomės. Iškart atskiriame dviejų rusų, įėjusių į mūsų kambarį, balsus. Jie, kaip visada, ieško „paninkų“, jaunų moterų ar mergaičių. Vertėja verčia jų seną melą, kad dvi „paninkos“ turinčios eiti pas karininką. Nejau iš tikrųjų tie vyrai mano, kad nors vienas iš mūsų tuo dar tiki? Kai nė viena iš moterų nesiruošia savanoriškai eiti, rusai grasina visus sušaudysią. Tūnodami savo slėptuvėje girdime, kad jau surado Ruthą, susisukusią į kamuoliuką. Kas bus antroji?
Moterys dreba iš baimės, kad dabar jas gali už pakarpos pačiupti. Net ir nematydama visu kūnu jaučiu, kad jos ieško manęs. Ewaldas dar stipriau prispaudžia mane savo paltu, tyliai šnabžda, kad aš jokiu būdu nepasirodyčiau iš mūsų slaptavietės. Tegul moterys pačios eina, jei jos taip bijo būti sušaudytos. Bet ponia W. jau klausia: „Kur yra mažoji Gabi?“ Girdžiu tai kartą, dar kartą. Ji nenurimsta, kol ištraukia mane iš po stalo. Karčiai galvoju: „Su manimi jos gali taip elgtis. Juk esu viena ir neturiu nieko, kas mane užstotų.“ Šioje situacijoje ir Ewaldas nebegali man padėti. Jei jis atsistotų priešais mane, jie nedelsdami jį sušaudytų.
* * *
Tam, ką aš prieš šešiasdešimt metų vadinau moterų „niekšybe“, šiandien norėčiau surasti stipresnių žodžių. Dėl savo ledinio egoizmo išduodamos jos išsiuntė penkiolikametę mergaitę ant peilio ašmenų, puikiai suvokdamos, ką jos su manimi daro. Juk nė vienas iš dviejų rusų nebūtų užuodęs savo aukos po stalu, kai jie grasindami reikalavo. Ten gulėjo berniukai – manęs nė nesimatė. Pajuntu kylančią neapykantą. Neapykantą moterims, kurios, jei būčiau jų dukra, būtų tylėjusios.
Abu niekšai, privertę mane ir Ruthą išeiti iš kambario, stumdo ir grumdo mus laukan į kiemą. Vėl ledinis šaltis, storas sniegas girgžda nuo mūsų žingsnių. Rusai stumia mus kaimo gatve pro degančius namus. Vakare dar daugiau namų dega. Dabar gatvėje, šalia gaisro židinių, atrodo, pusė kaimo tapo fakelu. Per šiuos klaikius kulisus vienas po kito juda vežimai tarsi vinguriuojanti gyvatė. Automobilių tarp jų beveik nėra, daugiausia tai maži kinkomi vežimaičiai, tempiami ištvermingų arklių. Tai čia, tai ten vienos kitos rogės tarp jų.
Mus nutempia į vieną namą prie gatvės, kur dar neįsisuko joks piromanas, bet ir šitas nusiaubtas ir tamsus. Dauguma langų stiklų išdaužyti, inventorius sutrintas į miltus. Viename kambaryje vienas iš rusų uždega žvakę, pastato ją ant stačiakampio stalo. Mirksinčioje švieselėje pasimato senyvi vyriškio veido bruožai. Ant stalo stovi stiklinės nuo degtinės, dauguma sudaužytos. Rutha be perstojo verkia, bet ašaros visai nesuminkština raudonarmiečių širdžių, tarsi jie nesuprastų savo aukų baimės. Ir aš jaučiu begalinę baimę, bet ašaros man nebėga. Jos ir nepadėtų.
Vyresnysis rusas nusitempia Ruthą ant nutrintos sofos. Jie šnekasi – Rutha truputį moka lenkiškai. Mane nusitempia kitas į šalia esantį kambarį. Giliai savyje jaučiu kupiną nevilties balsą: „Kodėl gi manęs niekas neišgelbsti – ilgiau aš to nebeištversiu.“
Kai mes su Rutha jau galime palikti šią siaubo vietą ir kaip įkabindamos bėgame į savo namą, šnopuodama ji papasakoja šįkart išsisukusi. Jai pavykę savo kalbomis nukreipti vyresniojo ruso dėmesį nuo jo geismų. Rutha, putli jauna mergina, vos spėja su manimi, taigi aš turiu sulėtinti tempą. Bet mums pavyksta pasiekti savo namą nesutikus kitų kankintojų. Atsikvepiame, kai pajuntame kambario tylą. „Jei tai žinotų mamutė!“ – galvoju aš. Ponia W. nori mane paguosti. Iš visų moterų ji labiausiai stengiasi man būti draugiška, bet man jos paguodos nereikia. Juk būtent ji išdavė mane. Dabar ji negali atitaisyti to, kas įvyko, ko aš būčiau išvengusi, jei ne jos išdavystė. Daugiau paguodos randu šalia Ewaldo. Jis atrodo jau truputį pamiegojęs, o aš pavargusi, jaučiuosi tarsi sudaužyta.
