„Esu apstulbusi“, − taip vos sužinojusi apie Kėdainiuose jai paskirtą apdovanojimą reagavo G.Kadžiulytė, nes nesitikėjo.
Pasišventusi Czesławui Miłoszui jau beveik 30 metų dabar ir pati sako, kad yra jį įsimylėjusi. Dažniausiai prizus skina autoriai, vertėjai, tačiau tam, kad knyga išvystų dienos šviesą ir patektų į skaitytojų rankas, reikia įveikti kelias dešimtis beveik niekam nematomų procesų. Visus juos įkūnija premiją už Czesławo Miłoszo palikimo leidybą gavusi G.Kadžiulytė.
Jau 18 metų viena leidžia knygas
Giedrę mačiau užpernai, kai ji neslėpė savo džiaugsmo atlydėjusi 2019 metų premijos laureatą poetą, vertėją, Lietuvos rašytojų sąjungos narį Vytą Dekšnį su žmona į ceremoniją Kėdainiuose atsiimti jo pelnytos Czesławo Miłoszo premijos.
Giedrė visiems aplink dalino savo šypseną ir pati mielai pristatinėjo laureatą, pažindino jį su žmonėmis. Nors buvo pakviesti visi premijos skyrimo komisijos nariai, pretendentai ir juos pateikę asmenys, tačiau, be paties laureato, tik bene vienintelė iš jų Giedrė buvo atvykusi į Kėdainius kartu pasidžiaugti, kartu švęsti šį didelį kultūrinį laimėjimą.
Leidykloje „Apostrofa“, kurią Giedrė įkūrė ir kurioje ji dirba viena pati jau 18 metų, ir buvo 1 000 egzempliorių tiražu išleista V. Dekšnio iš lenkų kalbos išversta Andrzejaus Franaszeko parašyta Czesławo Miłoszo biografija.
Ši moteris yra prisilietusi prie daugelio C. Miłoszo kūrinių, pažinojo gimines, artimuosius ir buria Lietuvoje Miłoszo gerbėjus bei draugus.
Kadangi vėliau pokalbyje, kai prabilome jau apie žemiškus dalykus − apie internetinę knygų parduotuvę, Giedrė pasako, kad kūrėjo pavardę į „Google“ paieškos sistemą veda lenkiškaisiais rašmenimis, ir šiame tekste iš pagarbos laureatei irgi pasirinkau rašyti oficialią Nobelio premijos laureato pavardės versiją.
Įsimylėjo nuo pirmų tekstų
Su Giedre suglaudžiame žandus per mobilųjį ryšį ir nenuklysdamos kalbamės apie mūsų kultūros ašį, šviesuolį, kurio šaknys mūsų žemėje, čia, Šeteniuose.
Pati Giedrė prisipažįsta, kad su tėvais gyvendama Dotnuvoje–Akademijoje, už vos 12 kilometrų, jei eitum tiesiai per Nevėžį, nuo Czesławo Miłoszo gimtinės, ji apie jį tik žinojo, kad toks yra. Buvo skaičiusi jo garsiąją Nobelio kalbą.
Lemtingi buvo 1991-ieji, kai Lietuvoje energingai ėmė veikti Atviros Lietuvos fondas, sukūręs ambicingą programą „Atviros Lietuvos knyga“, kuri sparčiai leido humanitarinių socialinių mokslų knygų vertimus ir skleidė šalyje. Tada jai pirmą kartą pakliuvo penkios Cz. Miłoszo parašytos knygos, kurias ji perskaitė ir sau atrado Cz. Miłoszą.
„Jis man atsakė į klausimus. Tapo savotišku guru sudėtingame šių dienų pasaulyje.
Po to asmeniškai su juo buvo supažindinta 1996 metais Josifo Brodskio jubiliejui skirtame renginyje, kurį kartu su kolegomis organizavau, – pasakoja G. Kadžiulytė. – Mane nustebino tai, kad jis netikėtai padarė šilto ir paprasto žmogaus įspūdį. Greitai tapo artimas lyg būtų mano senelis. Jo subtilus humoras, miela šypsena pakerėjo taip, kad aš jį įsimylėjau.“
Daug asmeniškų prisiminimų
Nuo to karto Giedrė ryšį su Cz. Miłoszu palaikė kaskart jam atvykus į Lietuvą arba jai nuvykus į Krokuvą.
Tai jis pasiūlė Giedrei, nusprendusiai pasukti į nepriklausomą leidybą, pradėti nuo jo knygos „Pakelės šunytis“. Tai buvo pirma jo knyga, kuria ji kaip vyriausioji tada dar leidyklos „Strofa“ redaktorė rūpinosi nuo pradžios iki galo.
Labai įsirėžęs atmintin ir Czesławo Miłoszo „Pakelės šunyčio“ pristatymas Verkių rūmuose 2000-aisiais.
„Tai buvo fantastiškas vakaras, kuriame dalyvavo ir pats Miłoszas su žmona Carol, ir kita Nobelio premijos laureatė Wisława Szymborska. Miłoszas net susigraudino.
Dar tą patį vakarą žmona sakė, kad Czesławui tas potyris buvo ypatingas, ir tai pasitvirtino: netrukus, gal tą naktį ar kitą rytą gimė nuostabus eilėraštis „Verkiai“, − ne apie save, o apie kitus vis pasakoja leidėja ir dabar jau Czesławo Miłoszo premijos laureatė G. Kadžiulytė.
Po žmonos mirties, jaunesniojo brolio mirties Czesławas Miłoszas šiek tiek užsidarė, mažiau bendravo, bet itin retai sapnuojanti Giedrė prisipažino, kad jis ją lanko sapnuose.
„Kartais jis man duoda patarimų…“ − pusiau rimtai sako Giedrė.
Mažai išleista Miłoszo poezijos
Leidėja mano, kad Lietuvoje vis dar per mažai turime išverstos Czesławo Miłoszo poezijos. Cz. Miłoszas – gana sunkiai verčiamas poetas. Žinoma, ne visi jo eilėraščiai „suskambėtų“ lietuviškai, bet kai kuriuos yra išvertę net po kelis vertėjus, turime net 3–4 lietuviškas versijas.
„Visų pirma jis yra poetas. Lenkijoje yra išleistas daugiau kaip 1 000 puslapių jo poezijos tomas. Užsisakiusi jubiliejinį leidimą jame sužymėjau visus man žinomus į lietuvių kalbą išverstus jo eilėraščius. Sakyčiau, susidarytų apie 10 procentų. Tai pagalvokite, kiek mažai mes galime skaityti Miłoszo eilėraščių lietuviškai.
Šių metų pradžioje tą foliantą atidaviau Tomui Venclovai, prašiau, kad pažiūrėtų, gal dar ką galėtų išversti, ir liepos pradžioje jis jau atsiuntė išvertęs pluoštą.
Jei to imtųsi kiti poezijos vertėjai, gana greitai lietuviškai turėtume ir ketvirtadalį ir daugiau“, – viltingai kalbėjo G. Kadžiulytė.
Bet leidėja turėtų būti rami, nes savo indėlį ji padariusi labai didelį. Turi pasirodyti dar viena knyga su Tomo Venclovos verstais Czesławo Miłoszo eilėraščiais, tarp kurių – septyni naujai išversti, švelniai Giedrei paraginus.
Taip pat dėl neblėstančios Giedrės aistros Cz. Miłoszui ir noro deramai paminėti 110-ąsias jo gimimo metines neseniai pasirodė svarbiausiu jo veikalu vadinamas „Poetinis traktatas (su mano komentarais)“, įstabiai išverstas T. Venclovos. Dvikalbio – abiem Miłoszo kalbomis – leidimo 600 egzempliorių platinama Lietuvoje, kiti bendradarbiaujant su Lenkijos „Paribio“ fondu nukeliavo į Lenkiją.
Apie skaitytojus
„Tikrai nėra taip, kad Cz. Miłoszo kūryba būtų labai populiari, bet aš jaučiu jo gerbėjų ratą. Jis nedidelis, kokie trys keturi šimtai“, − sako leidėja.
Juos sutinka mugėse ar renginiuose, kai pati pardavinėja knygas. Nes „Apostrofos“ leidėja daro ir tai. Tada mugėse mato ir senuosius, vyresnius Miłoszo kūrybos gerbėjus, ir jaunus žmones, kurie atranda autorių ir yra neabejingi jo kūrybai.
Giedrė įsitikinusi, kad reikia skaityti Miłoszą net ir ieškant atsakymų į sudėtingus šiandienos klausimus.
„Šiam sudėtingam politiniam pasauliui jis yra pasakęs svarbių dalykų“, − apie asmenybę, kuri visą savo gyvenimą paskyrė kovai su autoritarizmu ir tironija, sako Giedrė ir priduria, kad praverstų kokie nuolat vykstantys Miłoszo seminarai jaunimui, studentams, tik jiems reiktų išmintingo mentoriaus.
Kad dabar Miłoszo vardas jau geriau žinomas tarp jaunuolių – didelis nuopelnas tų, kurie įtraukė Cz. Miłoszą į mokyklos programą, įsitikinusi G. Kadžiulytė.
Dabar knygas pirkti patogu, greita, bet elektroniniuose knygynuose turi žinoti, ko ieškai – jei Cz. Miłoszo nežinai, jo ir nesurasi.
Miłoszas – ištisas žemynas
Šio rašytojo mintys ir poezija nesensta. Ir jo turinys toks platus kaip ištisas žemynas. Iš viso Giedrės kalbėjimo jaučiu aistrą ir pasišventimą labai svarbiam mūsų laikų kūrėjui. Rūpestį dėl dar neišleistų ir neišverstų jo kūrinių, dėl pakartotinių jau išparduotų kūrinių leidimų, kad prireikus kokios nors Miłoszo knygos, ją visuomet būtų galima nusipirkti ar rasti bibliotekose. Jos norą tomis knygomis aprūpinti mus visus. Išmokyti mus jį skaityti ir suprasti. Kokybiškai jį išversti, kad tie vertimai pergyventų kelias kartas.
Klausydama apie jos darbą ir leidybą, organizuotus renginius, rastus rėmėjus, perspektyvas, planus ir siekius galvoju, kiek gyvenimų nugyvena vienas toks savo idėja degantis žmogus? Ir kiek premijų jam turėtume paskirti?
Nė karto per visą pokalbį man neteko grąžinti Giedrės prie Miłoszo. Ji tik apie jį ir kalbėjo. Taip kalba žmogus, turintis didesnių siekių, o ne tik patenkinti savo paties reikmes.
Pabaigai norėčiau dar kartą pacituoti Giedrę: ,,Rengdama jo kūrinius spaudai, nardau keliose srityse – literatūroje, filosofijoje, istorijoje ir vis ko nors naujo išmokstu. Jo tekstai mane „nusiunčia“ į kitų autorių tekstus. Leisti mėgstamą autorių yra didžiulė privilegija, o išleisti Miłoszą – dar ir didžiulė garbė.“
