Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų?
Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.
Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).
J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka.
Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.
2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.
J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams.
Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.
Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis viešės Lietuvoje ir pats pristatys knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyks gegužės 18 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas –gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F). Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.
Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Stačiatikybės ir nacionalizmo sintezė leido rusų vadovybei atkurti būsimosios ideologijos pamatus. Šios ideologijos taikymas „rusams užsienyje“ savo ruožtu sudarė galimybę sukurti už Rusijos Federacijos ribų stipriausią „penktąją koloną“, kuri gavo „rusų pasaulio“ pavadinimą ir tapo galingiausiu rusų užsienio politikos įgyvendinimo instrumentu.
Valstybės saugumas – nacionalistai – bažnyčia – bažnyčia užsienyje – emigrantai – rusai užsienyje – užsienyje gyvenantys rusai – rusų pasaulis... Visa tai susipynė į vieną kamuolį, kurį dešimtmečiais vyniojo valstybės saugumas. Vargu ar kas gali ryškiau pademonstruoti visus tuos susipynusius santykius nei KGB agento Barkašovo biografija: jis du kartus – 1996 ir 1999 m. – mėgino persibazuoti iš „Pamiat“ į Dūmą kaip nacionalistinio bloko „Spas“ deputatas, 2000 m. rinkimuose parėmė Putiną, 2005 m. tapo vienuoliu Michailu, o 2006-ųjų gruodį Maskvos regioninės organizacijos „Rusų nacionalinė vienybė“ pagrindu sukūrė Aleksandro Barkašovo judėjimą, į kurio pamatus įtraukta ir religinė dedamoji. Judėjimo dvasiniu vadovu tapo pats Barkašovas jau kaip tėvas Michailas.
Dėl valstybės saugumo veiklos Rusijoje ir užsienyje priedangos bei papildomų galimybių finansuoti šią veiklą kūrėsi ir dauginosi daugybė fondų, tarp jų ir labdaros. Dar 1985 m. Josifas Kobzonas buvo pakviestas užimti KGB įkurtos brolių Anzoro ir Otario Kvantrišvilių asociacijos „XXI amžius“ („XXI век“) viceprezidento, atsakingo už humanitarinius reikalus, postą. Otaris (pravarde Otarikas) buvo vienas iš rusų organizuoto nusikalstamų grupuočių „krikštatėvių“ ir tuo pat metu KGB Maskvos miesto ir Maskvos srities valdybos 2-osios tarnybos, kuri sekė Maskvos nusikalstamas grupuotes, agentas. 1986 m. specialiųjų tarnybų iniciatyva buvo įsteigtas vidaus reikalų organų bendradarbių socialinės apsaugos fondas „Skydas ir lyra“ („Щит и лира“), kurio vadovu tapo tas pats Kobzonas. 1989 m. Kobzonas ėmė vadintis dar ir labdaros fondo „Moskovit“ prezidentu.
Be to, specialiosios tarnybos įkūrė Nacionalinį sportininkų fondą, kuriam vadovavo KGB agentas Tarpiščevas, ir visuomeninį taikos stiprinimo bei bendradarbiavimo Kaukaze fondą „Vienybė“ („Единение“), vadovaujamą Piotro Suslovo iš Užsienio žvalgybos tarnybos.
Bet paskui pradėjo kurtis fondai visai kitokiais pavadinimais. 1992 m. Maskvoje buvo įsteigtas Šv. Apaštalo Andriejaus Pirmojo Pašauktojo fondas. Fondo tinklalapyje buvo paskelbta, kad jis „įgyvendina projektus, kurių tikslas formuoti pozityvų visuomenės požiūrį į tradicinius Rusiją vienijančius pagrindus – valstybę, Bažnyčią, kariuomenę“, ir kad fondas „pasisako už žmogaus dvasinių pradų, tvirtai siejančių su tautos istorija ir kultūra, žadinimą“. Viena pagrindinių šio fondo veiklos krypčių buvo „stačiatikių šventenybės Rusų Stačiatikių Bažnyčioje“.
Kartu su fondu buvo įregistruota leidykla „Andriejaus vėliava“ („Андреевский флаг“), įkurta su ką tik jo įsteigto fondo parama, jos specializacija turėjo būti „stačiatikių, karinės, jūrinės, istorinės literatūros leidyba“, ir dar vienas fondas – tarpregioninis visuomeninis fondas Nacionalinės šlovės centras. Visos trys struktūros buvo įregistruotos Maskvoje, Bolšaja Ordynka gatvės name Nr. 35 (594 kv. m ploto). Ordynkos pastatas Nr. 35 praktiškai jungėsi su Ordynkos namo Nr. 34 kompleksu, kuriame iki revoliucijos veikė Martos ir Marijos vienuolynas – stačiatikių vienuolynas, įsteigtas 1909 m. didžiosios kunigaikštienės Jelizavetos Fiodorovnos.
1992 m. tame pačiame Ordynkos gatvės pastate buvo Vasiljevo ir Barkašovo vadovaujamo nacionalinio patriotinio fronto „Pamiat“ būstinė ir Rusų Stačiatikių Bažnyčios užsienyje atstovybė. Patalpos buvo gautos Bobkovui tarpininkaujant per miesto merą Gavrilą Popovą ir paskui jį pakeitusį Jurijų Lužkovą.
Užbaigus provokacinį valstybės saugumo projektą, kuriuo siekta sukompromituoti Rusų Stačiatikių Bažnyčią užsienyje, vienuolynas, atgimęs po 1991 m. ir surinkęs šimtą seserų, buvo sunaikintas, kai patalpas Bolšaja Ordynka gatvėje po reiderinio užgrobimo pasisavino akcinė bendrovė „Rusijos geležinkeliai“, kurios prezidentas tada buvo dar vienas aukštas pareigas einantis čekistas Vladimiras Jakuninas. Kaip ir „Gazprom“, „Rusijos geležinkeliai“ yra kitos rūšies valstybė valstybėje, turinti 1,3 mln. darbuotojų, savo žiniasklaidos priemonių imperiją, 1,3 trilijono rublių biudžetą ir 30 tūkst. ginkluotų policininkų.
2006 m. Jakuninas tapo Šv. Apaštalo Andriejaus Pirmojo Pašauktojo fondo globėjų tarybos vadovu, galutinai jį užgrobė ir kartu tapo vienu pačių įtakingiausių stačiatikių čekistų.
Savo knygoje „Rusų geopolitikos mokykla“ („Российская школа геополитики“, 2006 m.) Jakuninas aštuonis kartus citavo rusų nacionalistą Aleksandrą Duginą, jis nurodytas kaip dviejų Dugino antologijų, kurios išspausdintos Jakuninui priklausančiame Probleminės analizės ir valstybinio valdymo projektavimo centre, redaktorius. Nuo 2004 m. Jakuninas kasmet rengė rusų konservatorių – bažnytinių ir valstybės veikėjų – suvažiavimus stačiatikių vienuolyne Rodo saloje. Juose beveik visada dalyvavo Duginas.
„Mes dirbame prie vieno konvejerio“, – taip kažkada Jakuninas pasakė apie Duginą.
2013 m. kovo 5 d. Jakuninas, kaip Šv. Apaštalo Andriejaus Pirmojo Pašauktojo fondo ir Nacionalinės šlovės fondo globėjų tarybos pirmininkas, įregistravo tikslinio kapitalo fondą „Ištakos“ („Истоки“). Šio fondo direktoriumi buvo paskirtas Sergejus Ščeblyginas. Pagal suformuoto tikslinio kapitalo apimtį fondas greitai pateko į Rusijos stambiausių fondų penketuką.
2013 m. liepos 23 d. Jakuninas kartu su žmona Natalija Ženevoje įsteigė Šv. Apaštalo Andriejaus Pirmojo Pašauktojo fondo endowment‘ą (angl. – indėlis, dovana; tikslinis fondas), skirtą rusų nacionaliniam paveldui tirti ir saugoti, įvairių tautų ir religijų taikiam sambūviui remti. Fondo prezidente tapo Natalija Jakunina, o Jakuninas – viceprezidentu. Į šveicariškos struktūros valdybą taip pat pateko Jakunino kolega iš bendros veiklos žvalgyboje, kadrinis žvalgas Michailas Iljičius Jakuševas. Nuo 2004 m. Jakuševas buvo Šv. Apaštalo Andriejaus Pirmojo Pašauktojo fondo ir Nacionalinės šlovės centro pirmasis viceprezidentas.
Jakuševas gimė 1959 m. Baigė mokslus Maskvos valstybiniame universitete. Po studijų priimtas į 101-ąją mokyklą (būsimąjį J. Andropovo KGB institutą), kuri buvo sovietų (vėliau rusų) užsienio žvalgybos kadrų ruošimo įstaiga. 1988 m. Jakuševas buvo išsiųstas į užsienio komandiruotę, su diplomato priedanga nuvyko į SSRS ambasadą Tunise. 1994–1999 m. dirbo RF ambasados Izraelyje pirmuoju sekretoriumi, paskui buvo RF URM patarėjas. Nuo 2002 m. gegužės iki 2003 m. balandžio dirbo Federacijos tarybos Užsienio reikalų komiteto aparato vadovu.
Duodamas interviu interneto svetainei „Stačiatikybė ir pasaulis“ apie darbą Izraelyje Jakuševas pasakojo: „Užsiėmiau rusiško nekilnojamojo turto klausimais. Mums pavyko [...] gauti Užsienio reikalų ministerijoje raštą dėl sovietinio nekilnojamojo turto perregistravimo į rusišką, nes Sovietų Sąjungos suirimas buvo smūgis. Tai visų pirma Ukrainos pretenzijos į dalį šio bažnytinio nekilnojamojo turto. Apskritai izraeliečiai irgi ilgai galvojo, kaip mums pasielgti. [...] Čia pagelbėjo ir Yassero Arafato pozicija – jis kategoriškai pasisakė už Maskvos patriarchatą.“
Rusijos nekilnojamasis turtas užsienyje buvo ir tebėra Rusijos vadovybės prioritetas.
1983 m. balandžio 8 d. Vienoje buvo priimta tarptautinė konvencija „Dėl valstybių teisių perėmimo valstybinio turto, archyvų ir skolų atžvilgiu“. Tarp šalių, pasirašiusių šią konvenciją, buvo Sovietų Sąjunga. Jai suirus pagal šį dokumentą buvo nustatyta kiekvienos valstybės teisių perėmėjos dalis. Kaip skaičiavimo pagrindas buvo panaudotos respublikų dalys eksporto ir importo, nacionalinių pajamų gamybos srityse bei gyventojų skaičius 1986–1990 m. Pagal atliktus skaičiavimus Rusijos dalis sudarė 61,34 proc., Ukrainos – 16,37 proc., Baltarusijos – 4,13 proc., Uzbekistano – 3,27 proc., Kazachstano – 3,86 proc., Gruzijos – 1,62 proc. ir toliau mažėjančia tvarka iki Estijos rodiklių – 0,62 proc.
Susipažinusi su visa šia aritmetika Rusija pasiūlė vadinamąjį „nulinį variantą“, pagal kurį Rusijos Federacija prisiimtų sau naštą išmokėti SSRS užsienio skolas mainais už jo aktyvus. Buvusios sąjunginės respublikos, išskyrus dvi – Ukrainą ir Gruziją, sutiko su Rusijos siūlymu. Gruzija ir Ukraina planavo gauti joms pagal įstatymus priklausančią iširusios imperijos aktyvų dalį. Bet jos nieko negavo. Užuot atidavusi, Rusija pradėjo su jomis kariauti: 2008 m. su Gruzija, o 2014 m. – su Ukraina.
Iki 2008-ųjų Putiną buvo galima kaltinti visų pirma noru uzurpuoti valdžią Rusijoje ir sutelkti ją į valstybės saugumo rankas. Kol mažojo diktatoriaus žvilgsniai nekrypo už konkrečios valstybės, kuri pasaulyje žinoma kaip Rusijos Federacija, ribų, JAV ir Europa nebuvo pasiruošusios matyti Putino kaip tos klasikinės grėsmės, kokia civilizuotam pasauliui buvo Leninas, Stalinas, Chruščiovas ar Brežnevas, mojavę pasaulinės revoliucijos ir socializmo pergalės visame pasaulyje teorija.
Atrodė, kad Putinas, palyginti su jais, yra gana progresyvus, labiausiai nuspėjamas ir net proamerikietiškas Rusijos lyderis, su kokiu užsienio vyriausybėms kada nors teko turėti reikalų. Išskyrus Michailą Gorbačiovą ir Borisą Jelciną (jo prezidentavimo pradžioje), Putinas atrodė kaip žmogus, su kuriuo galima susikalbėti. Bet giedrame 2008-ųjų rugpjūčio fone rusų kariai įsiveržė į Gruziją.
Rusų ir gruzinų karo istorija paini ir sudėtinga, o dezinformacijai skleisti pasitelktos rusų žiniasklaidos priemonės padarė viską, kas tik įmanoma, kad perrėktų pasaulio spaudą. Vakarų politikai, žurnalistai ir visuomenė, žemėlapyje sunkiai randanti Gruziją, o ką jau kalbėti apie Abchaziją ar Pietų Osetiją, nepajėgė perprasti tos nedidelių Kaukazo tautų, kurios kartais sugyveno taikiai, o kartais vienos kitoms tapdavo priešiškos, išties sudėtingos priešpriešos.
Kai tą patį rugpjūtį paaiškėjo, jog Rusijos kariai neplanuoja eiti į Tbilisį ir užgrobti visos Gruzijos, Vakarų valstybės su palengvėjimu atsikvėpė ir padėjo žemėlapius į lentynas. Rusų ir gruzinų konfliktas po truputį pasitraukė į antrą planą ir nugrimzdo į užmarštį. Abchazija ir Pietų Osetija – atplėštos teritorijos, kuriose liko rusų karių, surengė Kremliaus kontroliuojamą referendumą ir paskelbė nepriklausomybę. Tiesa, iš reikšmingų valstybių jas pripažino tik Rusija. O Gruzija protestuodama nutraukė diplomatinius santykius su Rusija.
Priešingai nei Gruziją, Ukrainą rasti žemėlapyje buvo lengva. Tai didelė valstybė, pagal teritoriją ir gyventojų skaičių lygintina su Prancūzija. Rusų sprendimas įsiveržti į Ukrainą 2014-ųjų pavasarį nebuvo spontaniškas. Tai buvo senosios rusų politikos tęsinys, tik jai įgyvendinti pasitelkti kiti metodai.
2004 m. vykstant Ukrainos prezidento rinkimų kampanijai rusų specialiosios tarnybos pamėgino pašalinti kandidatą į Ukrainos prezidento postą Viktorą Juščenką. Juščenkos oponentas buvo Viktoras Janukovyčius. 2004 m. rugsėjo 5 d., per patį rinkimų kampanijos įkarštį, Juščenka taikiai susitikinėjo su įvairiais savo pažįstamais, valgė, gėrė, vedė derybas. Rugsėjo 6 d. pasijuto prasčiau, o rugsėjo 10-ąją buvo paguldytas į Austrijos „Rudolfinerhaus“ kliniką. Čia jam buvo diagnozuotas stiprus pankreatitas ir komplikacijos, kurias sukėlė apsinuodijimas toksinais. Apsinuodijimo laikas – maždaug penkios dienos iki hospitalizacijos. Viktoro Juščenkos organizme buvo rasta cheminių medžiagų, kokių maisto produktuose paprastai nebūna. Beje, grupė amerikiečių gydytojų jo kraujyje rado labai nuodingo dioksino.
Rinkimuose Juščenka nugalėjo Janukovyčių ir tapo prezidentu. Rugsėjo 21 d. Ukrainos generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl Juščenkos apnuodijimo fakto.
Po 2004-ųjų rugsėjo buvo atliktos kelios pakartotinės ekspertizės. 2006 m. gegužės pabaigoje pakartotinė ekspertizė, kurią atliko ukrainiečių, amerikiečių, vokiečių ir japonų specialistų komisija, vėl patvirtino, kad Juščenkos organizme buvo dioksino. Ji patvirtino senąsias Nyderlandų, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Belgijos laboratorijų išvadas, kad Juščenkos organizme yra nuodų – dioksino.
