Per pastaruosius šimtą metų vėžio supratimas patyrė tris didžiulius pasikeitimus. Iš pradžių manėme, kad vėžys – tai liga, kurią sukelia perteklinis augimas. Tai tiesa, bet nepaaiškina, kodėl vėžys auga. Vėliau supratome, kad vėžys vystosi dėl besikaupiančių genetinių mutacijų, kurios sukelia perteklinį augimą. Tai taip pat tiesa, bet nepaaiškina, kodėl kaupiasi genetinės mutacijos. O visai neseniai atsirado visiškai naujas vėžio supratimas. Vėžys – tai liga, nepanaši į jokią kitą žmogaus ligą. Tai – ne infekcija. Ir ne autoimuninė liga. Taip pat ir ne kraujagyslių liga. Tai ne liga, kurią sukelia toksinai. Vėžys vystosi iš mūsų pačių ląstelių, tačiau galų gale virsta tarsi svetima rūšimi. Pasitelkus šią paradigmą, sukurti nauji vaistai, kurie pirmą kartą gali nutraukti šį „apkasų“ karą.
Esminis šios knygos klausimas – kas normalias organizmo ląsteles paverčia vėžinėmis, kurios atsiranda pas tam tikrus žmones esant tam tikroms situacijoms, bet neatsiranda pas kitus? Kitaip tariant, kas sukelia vėžį?
Dr. Jasonas Fungas siūlo revoliucingai naują požiūrį į šią agresyvią, dažnai mirtiną ligą, paaiškindamas, kokia tai liga, kaip ji pasireiškia ir kodėl taip sunku gydyti. Šiame susimąsti priverčiančiame pasakojime pateikiama daug medicininės bendruomenės klaidingų žingsnių vėžio mokslinių tyrimų srityje, o ypač susitelkimą į genetiką, pamirštant sąlygas, kuriomis vėžys gali nekliudomas tarpti.
Dr. J.Fungas pateikia naują paradigmą, kaip susidoroti su vėžiu, ir rekomendacijų, kurios padės mums šiai pavojingai sėklai sukurti priešišką dirvą. Viena šių strategijų – protarpinis nevalgymas, kurio metu sumažėja gliukozės ir insulino koncentracijos kraujyje, be to, insulino išsiskyrimą skatinančio maisto, tokio kaip cukrus ir perdirbti angliavandeniai, atsisakymas.
Šimtus metų vėžys vaizduojamas kaip svetimas įsibrovėlis, kurio negalime sustabdyti. Jei pakeisime požiūrį į vėžį ir suprasime jį kaip savo sveikų ląstelių sukilimą, galų gale perimsime jo kontrolės vadžias į savo rankas. Vėžio sėkla gali glūdėti kiekviename iš mūsų, tačiau gebėjimas pakeisti dirvą šiai sėklai – mūsų pačių rankose.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Evoliucinės vėžio šaknys siekia kur kas giliau nei žmonijos kilmė, jos nutįsta iki pat daugialąsčių kilmės šioje Žemėje. Taigi, kas yra tas vėžys? Paprastas atsakymas būtų toks: vėžys – vienaląstis organizmas, tačiau tam, kad jis išsivystytų iš normalių, „visuomenėje“ su bendradarbiavimą lemiančiomis taisyklėmis gyvenančių ląstelių, turi įvykti šimtai ar net tūkstančiai genetinių mutacijų. Iš šio atsakymo kylantis kitas klausimas būtų toks: kas lemia šias mutacijas veikiančią atranką?
Somatinių mutacijų teorija teigia, kad vėžys – paprasčiausia atsitiktinių genetinių mutacijų sankaupa. Tačiau vėžinė transformacija – tikrai neatsitiktinis procesas. Ląstelės vystosi, kad pasiektų labai aiškų tikslą – vienaląsčių savybes, jos ryžtingai siekia savo tikslo tarsi pėdomis sekantis pėdsekys. Vėžys negali gyvuoti už šeimininko organizmo ribų ir nėra užkrečiamas; jei vėžiui sekasi, jis galų gale nužudo savo šeimininką ir save. Kuo mirtinesnis vėžys, tuo greičiau jis pasiekia savižudybę. Tačiau kodėl vėžys vystosi iki tokios formos, kuri galų gale nužudo jį patį?
Tačiau kodėl vėžys vystosi iki tokios formos, kuri galų gale nužudo jį patį?
Atsakymą pateikia evoliucinės biologijos principai. Pirmiausia vėžys elgiasi kaip vienaląstis organizmas. Petri lėkštelėje augančios bakterijos auga tol, kol baigiasi maisto atsargos. Atsargoms senkant, jos nesistengia nuslopinti savo augimo, nes kiekvienai ląstelei rūpi tik jos pačios augimas. Svarbiausia – augti, kol yra maisto, o tuomet mirti. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie vėžį, kuris auga tol, kol žūsta šeimininkas. Pasiekęs šį tašką, turi žūti ir vėžys.
Antra, vėžiu paprastai serga vyresnio amžiaus žmonės, kurių vaisingas laikotarpis būna seniai pasibaigęs. Todėl vėžio riziką padidinantys genai jau būna perduoti kitoms kartoms. Tarkime, BRCA1 geno mutacijos stipriai padidina krūties ir kiaušidžių vėžio riziką. Tačiau vidutinis krūties vėžio diagnozavimo amžius – 42,8 metų, tuo metu moterys jau būna susilaukusios vaikų. Todėl, nepaisant mirtino vėžio, BRCA1 geno mutacijos yra perduodamos kitoms kartoms ir išlieka populiacijoje.
Vėžys nepanašus į kitas genetines ligas, nes jis evoliucionuoja. Tarkime, pjautuvinę anemiją sukelia genetinė mutacija, kuri visais atvejais yra vienoda ir stabili laike bei erdvėje. Vėžio ląstelių mutacijos nuolat kinta; jos skirtingos įvairių sergančiųjų navikuose, taip pat to paties žmogaus vėžio audinyje bėgant laikui. Tačiau jei vėžys nuolat ir nepriklausomai mutuoja, kaip galų gale visi vėžiai tampa tokie panašūs ir pasižymi tomis pačiomis esminėmis savybėmis? Yra tik dvi galimybės: konverguojanti evoliucija ir atavizmas.
Vėžys nepanašus į kitas genetines ligas, nes jis evoliucionuoja.
Visi vėžiai pasiekia tą patį tikslą (vienaląsčių elgseną), sekdami tuo pačiu nurodytu keliu (atavizmais), o ne atsitiktinai kur nors klaidžiodami (konvergentinė evoliucija). Konvergentinės evoliucijos metu susidaro kažkokios papildomos savybės, o atavizmai reiškia, kad kažkas anksčiau buvo atimta ir sugrįžo. Šie keliai susidarė per milijonus ir milijardus metų. Vėžys egzistuoja nuo pat daugialąsčio organizmo gimimo – jam tereikia atsiskleisti.
Kodėl vėžys nustatomas visiems daugialąsčiams? Kodėl kiekviena organizmo ląstelė gali tapti vėžinė? Kodėl vėžys toks dažnas? Kodėl vėžiai tokie panašūs, nors vystosi nepriklausomai? SMT į šiuos klausimus atsakymų pateikti negali, o atavistinė evoliucija paaiškina daug vėžio elgsenos aspektų. Tačiau kas sukelia tą pradinį atrankos spaudimą, kuris bendradarbiaujančias ląsteles paverčia konkuruojančiais vienaląsčiais organizmais? Taigi, jei jau žinome, kas yra vėžys, gal galime atsakyti ir į kitą klausimą – kas jį sukelia?
Nauja evoliucinė vėžio paradigma leido surasti visiškai netikėtus atsakymus. Vėžys – tai neįtikėtina atgalinė evoliucija arba atavizmas link vienaląsčio organizmo, kilęs iš mūsų evoliucinės praeities. Daugialąsčių organizmų ląstelės turi nuslopinti savo vienaląsčių kilmės instinktus. Kai šios vienaląsčių savybės pasireiškia, pasireiškia vėžys. Ar turime šio proceso įrodymų?
Pastarųjų metų moksliniai tyrimai jų pateikia vis daugiau. Pagal šią teoriją, vėžinėse ląstelėse turėtų pasireikšti senoviniai vienaląsčių genai ir vis mažiau genų, susijusių su daugialąsčių evoliucija. Būtent tai atskleidžia naujieji moksliniai tyrimai. Vėžinių mutacijų skaičius didžiausias ties vienaląsčių ir daugialąsčių sandūra.
Imuninė sistema į vėžines ląsteles žiūri kaip į naują invazinę rūšį.
Imuninė sistema į vėžines ląsteles žiūri kaip į naują invazinę rūšį. Mūsų organizmas nuolat susiduria su naujais mikroskopiniais organizmais, o žudančios imuninės ląstelės turi gerai mokėti atskirti „savus“ ir „svetimus“. Juk norime nužudyti svetimus įsibrovėlius, o ne atidengti draugišką ugnį prieš savas ląsteles. Natūralūs žudikai vėžines ląsteles, kaip ir virusus, bakterijas bei grybelius, atpažįsta kaip „svetimą“ ir naikina.
Nors vėžinė ląstelė kilusi iš normalios, imuninei sistemai ji atrodo kaip svetima rūšis. Gamtoje rūšių susidarymas nėra retas reiškinys. Nors šunys kilo iš vilkų, jie nėra vilkai. Nors krūties vėžio ląstelė susidarė iš normalios krūties ląstelės, ji nėra normali krūties ląstelė. Vėžinės ląstelės skiriasi nuo tų normalių ląstelių, iš kurių jos susidarė keliais būdais, taip pat ir tuo, kad jos yra praradusios specializaciją ir diferenciaciją.
Vėžys į invazyvią bakterijų rūšį panašus dėl kelių priežasčių: energiją ir išteklius jis pasitelkia tik sau, o ne visam organizmui; jis dauginasi ir saugo save šeimininko sąskaita; jis prisitaiko išgyventi priešiškoje šeimininko organizmo aplinkoje.9 Be to, vėžinės ląstelės evoliucionuoja laike ir erdvėje ir tai vyksta kitu evoliuciniu keliu, nei tas, kuriuo eina visas organizmas. Normali krūties ląstelė genetiškai lieka tokia pati, dešimtmetis po dešimtmečio. Tuo tarpu krūties vėžio audinyje yra daug subpopuliacijų su įvairiais genetiniais variantais, kurie bėgant laikui kinta.
Tokia elgsena leidžia vėžiui prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir išgyventi. Kai bandome nunuodyti jį chemoterapija ar sudeginti radioterapija, jis išvysto atsparumą taip pat, kaip ir antibiotikais veikiamos bakterijos. Nors vėžys susidaro iš normalių ląstelių, genetiškai jis taip stipriai pakinta, kad imamams priskirti svetimai ląstelei. Tačiau kas sukelia vėžį?
Kaip jau minėjau ankstesniame skyriuje, gerai funkcionuojančioje visuomenėje individai turi bendradarbiauti, kad gautų abipusės naudos. Jei žlunga vyriausybė, žmonės ima daryti viską, kad išgyventų patys ir apgintų savo šeimas, kyla anarchija. Beviltiški laikai reikalauja beviltiškų priemonių. Dažnai tokiais atvejais atsiranda maištininkų vadeiva, kuris ima vadovauti tik jėga. Tas maištininkų vadeiva – tai vėžys.
Susirgus vėžiu, įprastiniai daugialąsčiame organizme veikiantys įstatymai ir tvarkos žlunga. Atskiros ląstelės išgyvena, tačiau nebelieka bendradarbiavimo taisyklių. Kad išliktų, ląstelės turi sugrįžti prie senųjų išgyvenamumą užtikrinančių programų. Vienaląsčio grūdas, ta esminė prieš milijonus metų užgimusi ląstelės dalis, – svarbiausia išgyvenamumą lemianti savybė. Ląstelė pasikeičia ir ima naudoti senovinius ginklus, kad išgyventų. Bet kokie senovinės elgsenos suvaržymai pašalinami.
Sugrįžta vienaląsčiams būdinga elgsena: augimas, nemirtingumas, judėjimas ir glikolizė. Tuomet ląstelė užbaigia savo transformaciją į senovinį pirmtaką – vienaląstį organizmą, vadinamą vėžiu.
Vėžį gali sukelti praktiškai bet kuri ląstelės ar DNR pažeidimo forma.
Vėžį gali sukelti praktiškai bet kuri ląstelės ar DNR pažeidimo forma – cheminės medžiagos, spinduliuotė, virusai, tačiau tik labai specifinėmis sąlygomis. Šis pažeidimas turi būti subletalus ir ilgalaikis.
Norint sukelti vėžį, ląstelės pažeidimas turi būti nei per stiprus, nei per silpnas. Jei pažeidimas bus per stiprus, ląstelė žus ir vėžys neišsivystys. Mirę žmonės vėžiu nesuserga. Kai atominė bomba visiškai sunaikina miestą, niekas neišgyvena, kad konkuruotų dėl išteklių. Tačiau jei ląstelės pažeidimas per silpnas, normalūs DNR taisymo mechanizmai jį ištaisys. Imuninė sistema sumedžios atsitiktinai susidariusią vėžinę ląstelę ir viskas grįš į normalias vėžes. Kancerogenezė – kažkur per vidurį, kaip žmogus, kuris ką tik nespėjo į traukinį – per vėlu spėti į vieną, per anksti – į kitą. Šioje pilkojoje zonoje tarp gyvybės ir mirties atsidūrusios pažeistos ląstelės bando išgyventi, o normalios bendradarbiavimą užtikrinančios struktūros nebeveiksmingos. Vėžys gimsta šioje kovoje už būvį.
Kita būdinga kancerogeno savybė – ilgalaikis poveikis. Viena didelė spinduliuotės dozė kur kas mažiau kancerogeniška nei ilgalaikis mažų jonizuojančiosios spinduliuotė dozių poveikis. Radioaktyvios dulkės, pasklidusios po atominės bombos sprogimo Japonijoje, sukėlė kur kas mažiau vėžio atvejų nei tikėtasi. Didelė vienkartinė cigarečių dūmų dozė kur kas mažiau pavojinga nei ilgalaikis cigarečių rūkymas. Hepatitas A, sukeliantis vienkartinį stiprų ir ūmų kepenų pažeidimą, kur kas mažiau linkęs sukelti kepenų vėžį nei lėtinės nedidelio intensyvumo hepatito B ir C infekcijos. Viena stipri skrandžio infekcija nekancerogeniška, o lėtinė, nedidelio intensyvumo H. pylori infekcija – kancerogeniška.
Lėtinis subletalus pažeidimas aktyvina ląstelės taisymo mechanizmus, stimuliuoja ląstelių apykaitą ir dalijimąsi. Vienintelis skirtumas tarp žaizdos gijimo ir vėžio yra tai, kad žaizdai užgijus ląstelių augimas sustoja, o vystantis vėžiui jis nesiliauja. Dėl šių panašumų kai kurie mokslininkai vėžį praminė „žaizda, kuri niekuomet neužgyja“. Gyjant žaizdai, tam tikros ląstelių savybės, kaip augimas ir nemirtingumas, yra labai naudingos. Genų mutacijos tokiuose onkogenuose ir navikus slopinančiuose genuose kaip myc, PTEN ir src skatina augimą ir dauginimąsi (nemirtingumą), yra labai naudingos lėtinėms žaizdoms gyti, todėl kaupiasi lėtai. Pradžioje susidaro ikivėžinis pakitimas, tarkime, storosios žarnos polipas arba gimdos kaklelio displazija. Lėtinis subletalus pažeidimas suteikia laiko ir atrankos spaudimą, kurių reikia vėžinei transformacijai.
