„Kiekvieno komisijos nario pasirinkimas buvo skirtingas. Beveik pusę kandidatų buvo labai arti laimėjimo“, – pasakojo R.Kmita.
„Paradoksalu, kad vienas iš kriterijų rašytojui – nebūti literatūrinio gyvenimo centre. Panašiai kaip ir Jurga, kuri nebuvo lepinama premijomis. Štai savo kalboje Lina pasakojo, kad ne viena leidykla atmetė jos rankraštį“, – tęsė komisijos pirmininkas.
Komisijos narės Giedrės Kazlauskaitės nuomone, Jurgos Ivanauskaitės vardas L.Simutytei ypač tinka dėl jos jaunatviško nutrūktgalviškumo.
Laureatė – apie baimes ir nepriimtas knygas
„Neįtikėtina. Po laukto ir vis tiek nustebinusio Ramintos skambučio praėjus gerai valandai, sugebu padaryti viena – „Google“ langelyje suvesti žodžius „Jurgos Ivanauskaitės premijos laureato kalba“, o nieko apčiuopiamo neradus, dar kartą įsitikinti – žinoma, ir šįkart teks pasikliauti tik savo pačios jėgomis – ta vidine intuicija, kuria dar tik mokausi vadovautis. Parašyti kalbą, kuria galėčiau išreikšti dėkingumą, didelį džiaugsmą bei – neslėpsiu – dar didesnę baimę. Ją užsiauginti spėjau kur kas anksčiau nei į rankas paėmiau Jurgos knygą tuo pačiu pavadinimu, paauglystėje dėmesį pirmiausiai patraukusia savo akimis nusėtu viršeliu. Gerai atsimenu save keturiolikos – kai tėvai nupirko pirmąjį personalinį kompiuterį, kurio klaviatūroje ieškodama pasislėpusių lietuviškų raidžių ir dėliodama pirmuosius skaitmeninius sakinius, netekdavau kantrybės. Atsimenu tą smelkiantį nerimą: neužrašyti žodžiai gali paprasčiausiai pradingti. Jis lydi iki šiol.
Kita vertus, būtent baimė, ta neaprėpiama, dažnai apskritai sunkiai įžodinama būtybė, mane kasdien sekiojo ir provokavo, kviesdama išdrįsti. Nepaisant to, kas galėtų nutikti paskui. Šiandien, kai atrodo, kad į mane žvelgia dar daugiau akių nei galėčiau suskaičiuoti ant knygos „Kaip užsiauginti baimę“ viršelio, pirmiausia galvoju apie tai, kad ši premija man liudija viena – išdrįsus baimė neatsitraukia, tačiau drauge augina ir tikėjimą – galbūt išties esu ten, kur šiuo metu turėčiau būti.
Neseniai sužinojau ir tai, kad gimiau paskatinta medikamentų. Regis, tai viską paaiškina. Jau gimdama žinojau, kad kažkur vėluoju. Ne, net ne „kažkur“, o į savo pačios gimimo ceremoniją. Galbūt nesmarkiai – vos vieną, dvi paras, o gal valandas. Tačiau būtent tai šiandien paaiškina tą įgimtą skubančio pasaulio nuojautą, kuri smelkiasi, kambarį gaivališka srove tvindo net užtraukus visas įmanomas užuolaidas – už jų nepaliaujamai, nepertraukiamai kunkuliuoja karštas, odą beveik tvilkantis suvokimas, kad turi, privalai kažką daryti ir pateisinti savo buvimą. Kuo greičiau, tuo geriau. O dar geriau – dabar. Kitaip neteksi galimybės visam pasauliui papasakoti savo sėkmės istoriją, kuriomis mirga antraštės, įrašai socialiniuose tinkluose ir virtualiose gyvenimo galerijose. Prarasi savo šansą pats tapti viena tų istorijų ir liksi jos paraštėse.
Išdrįsus baimė neatsitraukia, tačiau drauge augina ir tikėjimą.
Kai savo toli gražu neišbaigtą pirmosios knygos rankraštį prieš kelerius metus pradėjau siuntinėti leidykloms ir nesulaukiau teigiamo „būtinai išleisime“, būtent taip ir galvojau – pati esu tas „paraščių“ žmogus, kurių „Miesto šventėje“ tikrai netrūksta. Tačiau dar mokykliniuose sąsiuviniuose linijomis išskirtos paraštės ir būdavo pačios ryškiausios – juk būtent jose rašalo raudoniu klykdavo tiek klaidų žymėjimai, tiek pagyrimai, tiek pastabos. Ko gero, būtent pastarosios ir lėmė tai, kad pirmoji mano knyga pasirodė sulaukus 30-ies. Galbūt vėluojant, o galbūt tiesiog pagaliau tam šiek tiek subrendus, kad vietoje prabudusių drugelių pilvo tvirtovėje šiandien jausčiau tvirtą žinojimą – už kiekvieno „Miesto šventės“ apsakymo iš tikrųjų slypi tas pasaulis, nuo kurio rašant neretai norėdavau sąmoningai pabėgti.
Nesulaukiau teigiamo „būtinai išleisime“, būtent taip ir galvojau – pati esu tas „paraščių“ žmogus, kurių „Miesto šventėje“ tikrai netrūksta.
Tačiau žinau, kad visos šventės baigiasi. Žinau ir tai, kad trisdešimties pagirios būna dar sunkesnės, todėl kiekviena šventė turi savo kainą. Kad ne žaižaruojančios konfeti ir stiklo nuolaužos ir ne vis dar spengiantys, nors ir nutildyti muzikiniai centrai ar šiukšlių maišai, prariję visas vakarykštes emocijas, yra sunkiausiai pakeliami. Sunkiasvoris yra išsiurbto kambario efektas, spiginantis naujos dienos baltumas ir ta gerai pažįstama banali tuštuma, kuri yra neišvengiama kiekvieno kuriančiojo palydovė. Jos burna plečiasi, jos kūnas reikalauja maisto, kurio ieškoti esu pasiryžusi ne dėl išgertos skatinamosios tabletės, ir ne dėl baimės vėl pavėluoti. Šiandien labiausiai skatina smalsumas, aistra ir dėkingumas, kurį jaučiu atsiimdama šį svarbų apdovanojimą. Ačiū!“
Apie premiją
J.Ivanauskaitės premiją mecenuoja visą rašytojos kūrybą leidžianti „Tyto alba“.
Šiais metais komisijoje buvo poetė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė G.Kazlauskaitė, rašytojas Mindaugas Nastaravičius, J.Ivanauskaitės sesuo, etnologė Radvilė Racėnaitė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, Rimantas Kmita.
J.Ivanauskaitės premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kūrinys turi būti išleistas per pastaruosius dvejus kalendorinius metus.
J.Ivanauskaitės premijos konkursui šiemet pateiktos šios 2020–2019 m. išleistos knygos.
- Rugilė Audenienė „Vojaĝo“ („Aukso žuvys“)
- Sandra Avižienytė „Psichopatija“ ( išleido Sandra Avižienytė)
- Akvilina Cicėnaitė „Kad mane pamatytum“ („Alma littera“)
- Aidas Jurašius „Bibliofobija“ („Vaga“)
- Narius Kairys „Toliau nei vandenynas“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“)
- Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“ („Balto“)
- Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“)
- Ernestas Noreika „Apollo“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“)
- Goda Palekaitė „Schizmatikai“ („Lapas“)
- Dovydas Pancerovas „Medžiojant tėvą“ („Alma littera“)
- Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“ („Tyto alba“)
- Lina Simutytė „Miesto šventė“ („Kauko laiptai“)
- Ieva Toleikytė „Raudonas slidus rūmas“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“)
- Vytautas Varanius „Šiltnamis“ („Alma littera“)
- Dainius Žičkus „Šmaravėjaus nuotykiai“ („Kryptis“)
