- Jurgita Jasponytė
Azaras
Saulė nusisuka rytu į vakarą
ežerai žemės akiduobėse
taip gražiai atitinka
bevardžius
dangaus debesis
taip gražiai
juos išsklaido
taip gražiai
Zaraso vardu
kažkada įmintas
azaras.
Sesės ir seserys
Karalius Mindaugas
Barbora karalienė
Visų šventųjų gatvės Seserys –
vaikų labiausiai šiam mieste nulaipiotos statulos
nučiuožia mažos sesės jiems nuo kelių
ir buvusioj Basokų turgaus aikštėj
pilka erdvės akis matuoja pulsą
seniai pranykus seserims basosioms karmelitėms
esu
basa mieste įsišaknijusi kaimietė
todėl aš visada galiu sugrįžti
todėl man visgi verkiant reikia pečiaus
be jo namie nedžiūsta
grybai
uogos
ašaros
nerūgsta pienas
duona
ir gyvybė
mieste kaimietei verkiant reikia pečiaus
ar bent jau kamino
ir sugrįžimo galimybės
basokų turgaus aikštėj
seserims ant kelių
sėdinti gyvybė.
Įsikūnijimas. Užkastos upės
Skiriu Aušros vartų šaltiniams ir kitoms užkastoms Vilniaus upėms
Ketvirtą gyvenimo dešimtį
man paaiškėja
kad nesutapo mano gimimas
su įsikūnijimu
o šitas miestas taip pat yra mano kūnas
lapų perdanga –
per mano takus
per Aštrųjį priemiestį
per užkastą upę
per kalno šaltinį
po betoniniu stadiono luitu
viską laikančios sijos
yra giliai manyje
jų prasmė –
laikyt mano kūną
kuriame esu gyva
kaip sielos upėje
kito buvimo
kito tekėjimo (net jei po žeme)
kito skausmo –
tiesiog nebūna
skausmo kartelė –
kas gi ją pakelia
kas gi nustato ją?
upės nusitiesia
per mano kūną
plaukė ir išplaukė
žuvys kaip dukterys.
