Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos vadovo Gyčio Vaškelio, šio leidinio idėja gimė maždaug prieš trejus metus: tuomet buvo suburta redakcinė kolegija bei atskirų „Raštų“ tomų sudarytojai, kurie iš didžiulio J.Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo, ėmėsi atrinkti reikšmingiausius jo kūrinius, turinčius išliekamąją meninę vertę.
Geriausias paminklas poetui – jo kūryba
Šis įspūdingas dešimties tomų „Raštų“ rinkinys išleistas 1000 egzempliorių tiražu, o sudėjus visas knygų nugarėles vieną šalia kitos, susidėlioja paties poeto parašas.
1–4-ame tomuose sudėta J.Marcinkevičiaus poezija, kurią atrinko Elena Baliutytė-Riliškienė, 5-asis tomas sudarytas iš rašytojo poemų, atrinktų Donatos Mitaitės, 6–7-ame tomuose – dramos, kurias atrinko Aušra Martišiūtė-Linartienė, į 8-ą tomą pateko J.Marcinkevičiaus proza ir esė, kuriuos atrinko Valentinas Sventickas, o 9–10-ame tomuose galima rasti 1947 metais rašytą dienoraštį, laiškus bei pluoštelį kūrybos vaikams, kuriuos atrinko poeto anūkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė.
Būtent šis pokario dienoraštis, rašytas tuomet septyniolikmečio Justino, bei vėlesnių metų laiškai, skirti įvairioms asmenybėms, publikuojami pirmą kartą. Čia taip pat publikuojamas ir laiškas, kurį pats J.Marcinkevičius leido skelbti tik po savo mirties.
Pasak G.Vaškelio, nors poeto rašytų laiškų pluoštas yra išlikęs gan nemažas, tačiau į „Raštus“ atrinkta tik nedidelė dalis jų, remiantis „visuomeninio skambesio kriterijumi“.
Paskutiniame tome taip pat galima rasti ir poeto rankraščių faksimilių bei įvairių jo gyvenimo metų fotografijų. Į šiuos „Raštus“ neįtraukti liko tik J.Marcinkevčiaus vertimai, kurių taip pat yra gan nemažai.
Vis dėlto, leidyklos vadovo teigimu, į šiuos dešimt tomų reikėtų žiūrėti kaip į nedalomą kūrybos visumą, kuri ir atspindi jo indėlį į mūsų kultūros istoriją.
Tiesa, G.Vaškelis pripažino, kad dalies poeto tekstų, rašytų daugiausia ankstyvuoju kūrybos periodu ir palankių sovietinei santvarkai, skaitytojai čia neras. Anot jo, atskirų „Raštų“ tomų sudarytojai čia turėjo visišką laisvę rinktis tai, kas jiems atrodė reikšmingiausia poeto kūryboje.
„Kiekvienas sudarytojas yra pateikęs ir po išsamią J.Marcinkevičiaus kūrybos analizę, kurioje gan aiškiai įvardija tuos kūrinius, kurių į savo tomą neįtraukė, bei paaiškina to priežastis ir esminius kriterijus. Visa tai suteikia galimybę patį kūrėją bei jo laiką vertinti ne vien juodai ar baltai, tačiau į viską pažvelgti gerokai plačiau ir atidžiau. Todėl tikiuosi, kad šie „Raštai“ taps reikšmingu paminklu pačiam poetui, o kartu ir pretekstu kalbėti apie kūrėjų pasirinkimus bei jų kūrybą skirtingų okupacijų laikotarpiu“, – kalbėjo leidyklos vadovas.
Jis taip pat pažymėjo, kad viename iš tomų publikuojamas ir dabartinės Konstitucijos preambulės rankraštis, kurį taip pat parašė J.Marcinkevičius. Deja, anot G.Vaškelio, mažai kas šiandien tai žino ar atsimena.
„Dabar, vertinant istoriją, neretai gali susidaryti įspūdis, kad lietuviams būtų užtekę penkiasdešimt metų pasėdėti miške ir viskas būtų savaime susitvarkę. Tačiau taip tikrai nebuvo. Lietuvos atgimimas – tai didžiulis stebuklas, todėl šiandien turėtume ne ieškoti tų, kas dėl visko kaltas, bet žiūrėti, kodėl ir kokie išlikome“, – kalbėjo G.Vaškelis.
Ar kiekvienas poetas – didvyris?
Anot leidyklos vadovo, rengiant „Raštus“ spaudai, visuomenėje vėl buvo kilę nemažai diskusijų, kurių epicentre buvo atsidūrusi J.Marcinkevičiaus asmenybė.
Paklaustas, kaip pats vertina nuolat atsinaujinančius viešus debatus dėl kai kurių literatų praeities bei jų santykio su sovietų valdžia, G.Vaškelis teigė, kad tai šiandien lemia ne vienas aspektas.
„Jau yra užaugusi karta, kuri nėra gyvenusi sovietmečiu, todėl kartais ji ne visai gerai suvokia, kaip tuomet veikė įvairūs mechanizmai. Pavyzdžiui, kad Lietuvos krepšininkai žaidė Sovietų Sąjungos rinktinėje ir Seule yra laimėję pasaulio krepšinio čempionų titulus. Tad žvelgdami paraidžiui, juos turėtume vertinti kaip TSRS komandos narius. Tokiu atveju ilgainiui visiems, kurie gyveno sovietmečiu, rasime ką prikišti. Tačiau jei imtume žvelgti iš didesnės perspektyvos, visų pirma, matytume, kaip įveikėme Sovietų Sąjungą“, – sakė G.Vaškelis.
Jis pabrėžė, kad pastaruoju metu kilusios diskusijos tiek dėl Petro Cvirkos, tiek dėl Salomėjos Nėries bei Justino Marcinkevičiaus yra vienpusės ir gan populistinės.
„Atrodo, kad jei nukelsime paminklą ar pakeisime gatvės pavadinimą, tai sovietmetis pranyks ir iš galvų. Tačiau taip nebūna, o visa, ką mėginame nuslėpti, anksčiau ar vėliau išlenda kitu galu. Juk panašiai prieš pradėdamas karą Ukrainoje pasielgė ir Putinas – jis uždraudė bet kokią informaciją apie hitlerinę Vokietiją, jos ženklus ir tiriamuosius darbus. Kodėl? Nes Putino ženklai, idėjos ir tekstai tapo labai panašūs į Hitlerio“, – teigė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos vadovas.
Pasak jo, Lietuvoje iki šiol kūrėjų, ypač literatų vertė, dažniausiai nustatoma ne atsižvelgiant į jų kūrybą, bet iš politinės perspektyvos, todėl šios diskusijos visada sukelia ideologines aistras. Tačiau, G.Vaškelio teigimu, svarbu keisti šį požiūrį ir, visų pirma, vertinti kūrybą suvokiant, kokiame laike ir aplinkybėmis gyveno patys kūrėjai.
„Būtų naivu iš poeto norėti, kad jis būtų didvyris. Kiekvienas poetas, visų pirma, yra žmogus ir poetas“, – kalbėjo G.Vaškelis.
Jis taip pat pažymėjo, kad vien garbindami tuos literatus, kurie pasitraukė į Vakarus, ir niekindami tuos, kurie liko, toli nenueisime.
„Esame per maža tauta, kad galėtume sau leisti į kairę ir į dešinę svaidytis talentais, ieškodami, kur, kada ir kaip kuris iš jų paslydo. Todėl turime susikurti vertinimo algoritmą eilinei okupacijai ir būti pasiruošę veikti net ir priespaudos sąlygomis. Juk kaip kitaip išsaugosime savo kalbą, tradicijas ir išliksime tauta? Šia prasme J.Marcinkevičius yra geras pavyzdys, leidžiantis pažvelgti į talentingo literato kūrybą sovietmečiu ir kartu jo aktyvų bei nuoseklų įsijungimą į išsilaisvinimo judėjimą atėjus tinkamam metui“, – teigė G.Vaškelis.
