Per stebuklą stalinines represijas išgyvenęs, keturiolika metų sovietiniuose kalėjimuose (iš jų vienuolika vienutėje) ir dvejus metus tremties drauge su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene (1895–1959) iškentęs J.Urbšys ateities kartoms paliko neįkainojamą totalitarinių A.Hitlerio ir J.Stalino diktatūrų nusikaltimų liudijimą. Ministras buvo vienas iš kelių lietuvių, spaudusių ranką ir akis į akį bendravusių su abiem kruviniausiais XX a. diktatoriais. Sykį paklaustas, kuo šie tironai skyrėsi, J.Urbšys pasakė: „Niekuo – abu buvo Lietuvos priešai. Vienas įsakė pasiduoti per tris dienas, antras – per dešimt valandų... Toks ir skirtumas. Nei tas, nei kitas nenorėjo matyti mūsų žemėlapyje.“
Rugpjūčio 23-ioji, Juodojo kaspino diena, – viena svarbiausių datų šiuolaikinės lietuvių tautos istorinėje sąmonėje. Šią dieną 1939 m. Maskvoje, Kremliuje, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė Molotovo–Ribbentropo paktą, kuriuo pasidalijo įtakos sferomis Europoje. Poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „po savaitės šampanas Stalino, Ribbentropo ir Molotovo taurėse pavirto krauju – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas“.
Sovietų Sąjunga siekė nuo pasaulio nuslėpti Molotovo ir Ribbentropo sandėrį bei jo padarinius, 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos faktą. Sovietmečiu iš lietuvių tautos atminties trintas bet koks teigiamas prisiminimas apie nepriklausomybę. Pasitelkus galingą propagandos ir dezinformacijos mašiną ištisoms kartoms skiepytas melas apie 1940 m. pačių lietuvių rankomis nuverstą „fašistinį“ Antano Smetonos režimą.
Dainuojančios revoliucijos metais pirmą kartą išleisti J.Urbšio atsiminimai sugriovė sovietų propagandos melą apie savanorišką Lietuvos įstojimą į SSRS, padėjo visuomenei patikėti artėjančia nepriklausomybe. Ypač didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusi, dešimtimis tūkstančių egzempliorių tiražais imta spausdinti plonytė, vos šimto puslapių J.Urbšio knyga makulatūra pavertė šimtus sovietinių pseudoistorikų tomų ir sukėlė tikrą šoką to meto visuomenei.
J.Urbšio „Atsiminimai“ arba „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ atsidūrė neabejingo laisvei lietuvio knygų lentynoje greta kitų kadaise sovietų uždraustų egzodo poetų ir rašytojų kūrinių, A.Šapokos Lietuvos istorijos, tremtinių, pokario partizanų atsiminimų.
J.Urbšio liudijamos istorinės tiesos triumfo diena – 1988 m. rugpjūčio 23-ioji, Molotovo–Ribbentropo paktui pasmerkti skirtas didysis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas Vilniaus Vingio parke, kuriame dalyvavo apie 150 tūkst. žmonių. Per garsiakalbius iš diktofono nuskambėjo J.Urbšio, negalėjusio atvykti į mitingą dėl silpnos sveikatos, kalbos įrašas, anot istoriko dr. Č.Laurinavičiaus – „bene stipriausias argumentas pasmerkiant Molotovo–Ribbentropo paktus“. Susirinkusiems į mitingą žmonėms keli lakoniškai, be emocijų tariami sakiniai paliko neišdildomą įspūdį. Buvusio ministro kalba tapo istorine iki sutemų vykusio renginio kulminacija, o pats jos autorius virto tikru moraliniu autoritetu, savotiška jungtimi, susiejusia Lietuvos praeitį ir ateitį.
Ši J.Urbšio knyga patenka į istoriškai Lietuvai reikšmingiausių XX a. memuarų sąrašą.
Ši J.Urbšio knyga patenka į istoriškai Lietuvai reikšmingiausių XX a. memuarų sąrašą. Naujausias jos leidimas papildytas komentarais, mokslinių tyrimų medžiaga, amžininkų atsiminimais, vaizdiniais ir rašytiniais istorijos šaltiniais. Knygoje pirmą kartą publikuojamos seniausio žinomo atsiminimų teksto, paties autoriaus pavadinto „Susitikimai su Stalinu ir Molotovu“, ištraukos. Kaip matyti iš J.Urbšio rašyto paaiškinimo, 1965-aisiais, giliu sovietmečiu, jis atsispyrė KGB spaudimui ir išdrįso komunistinei LSSR valdžiai įteikti tai, ką paprastai net drąsiausi to meto rašytojai dėdavo giliai į stalčių, – necenzūruotus ir komunistine ideologija nepagražintus atsiminimus apie Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykius 1939–1940 m. Juos perskaitęs LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis „rekomendavo“ J.Urbšio rankraštį laikyti „giliausiame archyve“.
J.Urbšio tikėjimas laisve neapvylė, jis vienintelis iš paskutinės tarpukario Lietuvos vyriausybės sulaukė 1990 m. kovo 11-osios – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Deja, autorius nebeišvydo blogio imperijos SSRS griūties 1991-ųjų pabaigoje. Šiemet šiai epochinei demokratinio pasaulio pergalei sukanka 30 metų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
[...] Būnant Romoje, atėjo sukrečianti žinia, jog kovo 16 dieną Vokietija užėmė visą Čekiją, o iš Slovakijos padarė menamai nepriklausomą valstybę.
Virš Lietuvos grėsmingai pakibo hitlerinis Damoklo kardas.
Per protokolinę audienciją guodžiausi popiežiui kylančia iš Vakarų grėsme Lietuvai. Kokiais žodžiais reagavo į tai popiežius, neprisimenu, tik į audiencijos pabaigą paklausė, ar iš Rytų nejaučiame taip pat kokios grėsmės. Pasakiau, jog iš tos pusės nekeliama Lietuvai jokių pretenzijų ir santykiai klostosi normaliai.
Vizitavau taip pat ir Italijos užsienio reikalų ministrą G.Ciano. Guodžiausi ir jam Vokietijos grėsme Lietuvai. Jis, jei gerai menu, sakė, jog mažosioms valstybėms tenką derinti savo politiką su didžiųjų valstybių interesais.
Kovo 20 dieną, grįždamas iš Romos, atvykau į Berlyną. Tą pačią dieną priėmė mane Ribbentropas. Nuvažiavome į ministeriją su pasiuntiniu K.Škirpa, tačiau Ribbentropas priėmė mane vieną.
Nuvažiavome į ministeriją su pasiuntiniu K.Škirpa, tačiau Ribbentropas priėmė mane vieną.
Vos tik man pradėjus dėstyti savo mintį, Ribbentropas, kiek pasiklausęs, pertraukė mano kalbą, sakydamas, jog visa tai esą ueberholt, pasenę, atsilikę nuo laiko reikalavimų. Padėtis Klaipėdos krašte esanti tokia, jog kiekvieną minutę galįs ten būti pralietas deutsches Blut, vokiečio kraujas, ir jog taip atsitikus vokiečių kariuomenė tuoj pat žengsianti į Lietuvą. O kur įžengusi sustosianti, niekas iš anksto pasakyti negalįs. Vienintelė išeitis Lietuvai – nedelsiant atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai.
Taigi Vokietija pateikė Lietuvai ultimatumą: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą.
Pasakiau Ribbentropui, kad neturiu įgaliojimų kalbėtis Klaipėdos krašto reikalais tokia plotme. Jis atitarė, jog reikalas esąs neatidėliotinas, ir pasiūlė man reikiamus įgaliojimus gauti iš savo vyriausybės telefonu. Kai aš nesutikau, jis grasinamu balsu pridūrė, jog bergždžios būtų Lietuvos pastangos ieškoti kitų valstybių pagalbos ir iliuzinės viltys su kieno nors pagalba nukreipti nuo savęs geležinį istorijos vyksmą. Tai esą galėtų tik pabloginti Lietuvos padėtį.
Grįžę su K.Škirpa į pasiuntinybę, pradėjome tartis. Tuo metu pasitaikė Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys Čekoslovakijoje E.Turauskas. Tad tarėmės keturiese: K.Škirpa, E.Turauskas, karo atašė K.Grinius ir aš. Visiems buvo aiškus padėties rimtumas ir trapumas. Visi turėjome prieš akis tragišką Čekoslovakijos precedentą. Svarstėme, ko galime tikėtis iš Klaipėdos krašto konvencijos signatarų – Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ir Prancūzijos. Prisiminėme, jog ankstesniais Lietuvos ir Vokietijos santykių įtampos dėl Klaipėdos krašto atvejais Didžioji Britanija ir Prancūzija (ką jau kalbėti apie Italiją ir Japoniją) nuolat patarinėjo Lietuvai būti nuosaikesnei ir nuolaidesnei. Tad turėdami galvoje ankstesnius Klaipėdos krašto Konvencijos signatarų įspėjimus, visą tarptautinę situaciją ir ypač Čekoslovakijos precedentą, nė vienas neabejojome, jog šią rūsčią valandą efektyvios pagalbos Lietuva iš niekur negali tikėtis gauti. [...]
Tą patį vakarą išvykau traukiniu į Kauną.
Rytojaus rytą (kovo 21-ąją), grįžęs iš Berlyno, pranešiau vyriausybei apie Vokietijos ultimatumą. Įvykiai tuo tarpu griūte užgriuvo. Klaipėdos krašte hitlerininkai pasijuto esą padėties šeimininkai ir pradėjo atitinkamai veikti. Grupė Vokietijos karo laivų su Hitleriu viename iš jų plaukė Klaipėdos kryptimi. Rytprūsiuose vyko kariuomenės judėjimas.
Turėdama galvoje Vokietijos agresyvumo iš pusiausvyros išmuštą ir jokių realios pagalbos vilčių Lietuvai neteikiančią to meto tarptautinę padėtį, Lietuvos vyriausybė Vokietijos ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. Kartu vyriausybė neišleido iš akių ir didelio esamos tarptautinės padėties kintamumo, kuris leido žiūrėti į tos savo teritorijos dalies atplėšimą kaip į laikiną atsitraukimą – kol, istorijos ratui greitai sukantis, hitlerinis Reichas prieis liepto galą.
Kai kas dabar pasako, neva Lietuva gera valia atidavusi tada Klaipėdos kraštą Vokietijai. Ne! Jėga ir smurtas, įsisiautėjęs tada Europos centre, atplėšė jį nuo Lietuvos. [...]
Kai kas dabar pasako, neva Lietuva gera valia atidavusi tada Klaipėdos kraštą Vokietijai. Ne!
Kovo 22-osios rytą į Kauną atskrido vokiečių keleivinis lėktuvas, ir aš iškeliavau į Berlyną slogios pareigos atlikti. Kartu skrido ir Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje Erichas Zechlinas. Berlyno aerouoste mūsų laukė antrasis Ribbentropo pavaduotojas, valstybės sekretorius Woermannas ir kokia dešimtis išrikiuotų esesininkų, lyg ir ženklinančių „garbės sargybą. Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų neseniai įvestą uniformą vilkintis Woermannas savo išore ir judesiais mažai tesiskyrė nuo esesininkų. [...]
Kadangi esminis sutarties punktas buvo jau išveržtas ultimatumu, tai redaguojant kitus sutarties straipsnius, vokiečiai atsižvelgdavo ir į mūsų pageidavimus bei pastabas. Tai ypač jutome redaguojant sutarties priedą apie lietuvių laisvo uosto zonos įrengimą Klaipėdoje. Vokiečiai iš viso dabar stengėsi sudaryti „normalių derybų“ įspūdį. Mes tuo tiesioginiu telefonu tarėmės su Kaunu dėl kylančių, redaguojant sutartį, sunkumų, o Kaunas mums tolydžio pranešinėjo apie prasidėjusius Klaipėdos mieste ir krašte hitlerininkų išpuolius ir smurto veiksmus. Mes čia pat kreipdavome į tai vokiečių dėmesį ir prašydavome, kad įsakytų savo šalininkams Klaipėdos krašte laikytis tvarkos. Jie tarytum palankiai mūsų skundus išklausydavo ir žadėdavo duoti kam reikia atitinkamų nurodymų. Ar tie pažadai ką padėjo, nežinau.
Apie vidunaktį Ribbentropo kabinete jis ir aš su K. Škirpa pasirašėme „Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo“ (1939 m. kovo 22 d.).
Kovo 23 dieną, gal kokią 14 valandą, pirmasis Ribbentropo pavaduotojas von Weizsaeckeris iškėlė viešbutyje mūsų delegacijai pietus. Tą dieną pavakare išvažiavau traukiniu į Lietuvą. Prislėgtas. Suspausta širdimi. [...]
Gegužės mėnesį teko vėl būti Berlyne. Ten vyko derybos dėl Lietuvos–Vokietijos prekių apyvartos sutarties sudarymo. Kaip ekonomistas derybininkas iš Lietuvos pusės dalyvavo Užsienio reikalų ministerijos ekonominio departamento direktorius Jonas Norkaitis, iš vokiečių pusės – jo atitikmuo Karlas Schnurre. Sutartis buvo pasirašyta gegužės 20 dieną.
Ta proga vokiečių iniciatyva mane priėmė reichskancleris A.Hitleris, dalyvaujant užsienio reikalų ministrui J.von Ribbentropui.
Nuvykus į Reichskanzlei (Reicho kanceliarija), teko ilgai palaukti, kol iš A.Hitlerio kabineto išeis Italijos užsienio reikalų ministras G.Ciano. Mat kaip tik tomis dienomis Italija ir Vokietija pasirašė savo garsųjį Plieno paktą (gegužės 22 d.).
Audiencija truko apie pusvalandį. Visą tą laiką kalbėjo, galima sakyti, vienas A.Hitleris.
Audiencija truko apie pusvalandį. Visą tą laiką kalbėjo, galima sakyti, vienas A.Hitleris. Jis buvo gerai ir maloniai nusiteikęs. Dėstė, kaip Vokietija trokštanti taikos ir kaip uoliai siekianti gerų santykių su visomis tomis valstybėmis, kurios to paties siekia, – su didelėmis ir mažomis, ir ypač su kaimyninėmis. Su Lietuva ji norinti taip pat palaikyti abiem pusėms naudingus ekonominius santykius, jokių kitų tikslų jos atžvilgiu ji neturinti. Dėl Klaipėdos krašto jis lyg ir apgailestaujamu tonu pridūrė: „Eine Grossmacht konnte es nicht dulden“ (Didelė valstybė negalėjo to pakelti).
