TAIP PAT SKAITYKITE: Knygų TOP10: keisti pasauliai, karo siaubai, S.Parulskis ir muzikos magija
„Aš neisiu miegoti! Nevalgysiu košės! Nesidėsiu kepurės!“ Taip, jūsų angelėlis tikrai moka išvesti iš kantrybės. O kaip išlikti ramiems tokioje situacijoje? Kaip rasti tinkamus žodžius ir nepradėti rėkti? Ir kaip užauginti malonų bei paklusnų vaiką, bet neapriboti jo vystymosi, nepalaužti jo asmenybės, išugdyti drąsų, kūrybingą ir savimi pasitikinti žmogų?
Amerikiečių pedagogė Janet Lansbury yra unikali tėvystės ekspertė, organizacijos „Resources for Infant Educarers“ (RIE) mokytoja ir novatoriškos vaikų specialistės Magdos Gerber studentė. Jos patarimai pagrįsti ne tik formaliomis studijomis ir kitų ekspertų atliktais tyrimais, bet ir dvidešimties metų darbo su tėvais ir jų mažyliais patirtimi.
Tinkamas auklėjimas suteikia vaikams saugumo ir komforto jausmą.
Knygoje „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda“ – patys populiariausi ir skaitomiausi autorės straipsniai apie mažylių elgesį ir pagarbios tėvystės principus, turinčius teigiamos įtakos ir tėvams, ir vaikams. Apžvelgiamos tokios temos kaip bausmės, bendradarbiavimas, ribų nustatymas ir bandymas jas peržengti, pykčio priepuoliai, mušimas ir daugybė kitų. Taip pat pateikiama praktinių patarimų tėvams, susiduriantiems su natūralios raidos nulemtu mažylių noru peržengti ribas, taip išbandant tėvų meilę ir kantrybę. Turint pakankamai žinių bei žvelgiant į pasaulį vaikų akimis, šiuo permainingu laikotarpiu puikiausiai galima kurti pasitikėjimu, pagarba ir meile grįstus abipusius sntykius.
Tinkamas auklėjimas suteikia vaikams saugumo ir komforto jausmą. Kai nustatytos ribos yra tinkamos, vaikai jų taip dažnai neperžengia. Jie pasitiki savo tėvais ir globėjais, vadinasi, ir savo pasauliu. Mažyliai jaučiasi laisvesni bei ramesni ir gali nukreipti dėmesį į svarbesnius dalykus: žaidimus, mokymąsi, socializaciją ir tiesiog buvimą laimingais vaikais.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Dažnai apie mažylius kalbama taip, tarsi jie būtų atskira žmonių rūšis. Ir kai mums nesiseka dėl išbandymų, nuotaikų kaitos ar išskydimo (mūsų ir jų), iš tikrųjų galime pasijusti lyg svetimoje teritorijoje.
Tačiau nebijokite! Mažyliai tiesiog yra maži ir sutrikę žmogeliukai, dėl spartaus augimo praradę savitvardą, susižavėję naujomis savo galimybėmis ir pasiekimais, o kartu ir nusivylę, nes dar tiek daug negali padaryti ar pasakyti.
Štai keletas paprastų patarimų, kaip pakeitus bendravimą sumažinti nusivylimą ir sustiprinti pasitikėjimą.
1. Kalbėkite normaliai. Vaikai nori išmokti mūsų kalbą. Nekalbėkite kaip mažas vaikas. Kalbėkite pilnais sakiniais. Taip vaikas lengviau ir greičiau išmoks gražiai kalbėti. Be to, tai kur kas natūralesnis ir pagarbesnis bendravimo būdas. Galime padėti vaikui geriau mus suprasti, šiek tiek trumpindami sakinius, kalbėdami lėčiau ir po kiekvieno sakinio darydami pauzes.
Nekreipkite dėmesio į populiaraus specialisto patarimą imituoti savo mažylį neandertalietiška „beždžionių kalba“ – tarytum bendravimas su vaiku, lyg jis būtų protiškai neįgalus, yra vienintelis būdas jam suprasti mūsų žodžius. Įsivaizduokite, kad vykstate į kitą šalį, pasirengę kalbėti vietine kalba, ir staiga visi pradeda iš jūsų pastangų tyčiotis. Ar jūs nenorėtumėte suduoti užsieniečiui ir mėgdžioti jo maišytą anglų kalbą? Mažyliai jau daug mėnesių girdi mūsų kalbą ir supranta kur kas daugiau, negu gali pasakyti.
2. Tegul „ne“ tampa „taip“. Neseniai tėvų ir mažylių grupėje Kendra manęs paklausė, ką daryti, kai jos 19 mėnesių duktė pertraukia pokalbį su vyru. Paprastas pasakymas mergaitei, kad netrukdytų, neduoda jokių rezultatų. Aš pasiūliau sakyti: „Audrey, suprantu, kad nori daugiau dėmesio. Kai aš ir tėvelis baigsime kalbėti, išklausysiu tave. Prašau duoti mums penkias minutes.“ (Ir tęsti toliau.)
Vaikai paprastai kur kas geriau reaguoja į pozityvius nurodymus ir priešinasi išgirdę žodžius „ne“ ir „nedaryk“.
Ar toks atsakymas stebuklingai išgelbės jus kiekvienoje situacijoje? Greičiausiai ne. Vaikai visada nori mūsų dėmesio, kai mes esame itin užsiėmę. Tačiau šitaip mažylis jaučiasi esąs išgirstas, užuot visą laiką gavęs atsakymą „ne“. Be to, tokiu būdu išreiškiame jam pagarbą ir, tikėtina, vėliau jis bus paklusnesnis.
Panašiai pasakę „Norėčiau, kad ramiai sėdėtum man ant kelių“, užuot šaukę „Nešokinėk ant manęs!“, sumažinsite mažylio norą peržengti ribas. Vaikai paprastai kur kas geriau reaguoja į pozityvius nurodymus ir priešinasi išgirdę žodžius „ne“ ir „nedaryk“. Geriau pataupykite šiuos žodžius toms situacijoms, kai vaikui grės pavojus.
3. Realūs pasirinkimai. Vaikui pasiūlytas pasirinkimas, pavyzdžiui: „Ar tu sudėsi žaisliukus ant lentynos, ar į dėžę?“, yra dar viena galimybė negatyvų nurodymą (vaikas turi sutvarkyti savo žaislus) paversti teigiamu (vaikas pats pasirenka, kur juos sudėti). Arba galima pasakyti: „Matau, kad vis dar žaidi. Kaip norėtum, kad pakeisčiau tau sauskelnes: dabar ar po penkių minučių?“
Paprastai mažyliui reikia tik dviejų galimybių (tol, kol klausimas yra gana lengvas). „Ką norėtum valgyti vakarienei?“ arba „Ką mes apsirengsime šiandien?“ yra pernelyg sunkūs klausimai mažam vaikui. Būkite atsargūs, pateikdami netinkamą pasirinkimą, pavyzdžiui: „Ar norėtum vykti pas tetą Mary?“ Jausitės, tarsi gavę šlapiu skuduru per veidą, jei vaikas suriks: „Ne!“
4. Pirmiausia pripažinkite. Kūdikio ar mažylio požiūrio pripažinimas gali stebuklingai nuraminti, nes tokiu būdu vaikui suteiksite tai, ko jis desperatiškai nori, – būti suprastas. Paprasčiausias vaiko pastangų supratimas („Tau gana sunku pačiam apsiauti batus. Tu tikrai stengiesi“) padrąsins jį ir padės ištverti nusivylimą.
Tačiau būkite atsargūs įgarsindami vaiko jausmus: „Tu bijai šuns“; taip pat nesumenkinkite jo atsako kaip perteklinio: „Tai tik šunelis. Jis tavęs nenuskriaus.“ Saugiausia konstatuoti tik tai, dėl ko esame visiškai tikri: „Atrodai nusiminęs pamatęs šunį. Ar norėtum, kad aš tave pakelčiau?“
Pripažinus vaiko jausmus, galima gerokai palengvinti visą situaciją: „Tu nori ilgiau žaisti lauke, bet dabar jau laikas eiti namo. Žinau, kad tai nėra lengva, kai nesi tam pasiruošęs.“ Ir nesvarbu, koks juokingas ar neteisingas gali atrodyti mūsų vaiko požiūris, jis turi pajusti, kad jį suprantame. Vaiko norų pripažinimas reiškia, kad mes turime pasakyti tai, ką kitu atveju būtume ignoravę („Tu norėjai bėgti per gatvę. Aš tau neleisiu.“ Arba: „Tu jau nori išvykti iš tetos Lucy namų, tačiau tam dar ne laikas.“).
Ypač nelengva pripažinti vaiko jausmus sudėtingos akimirkos įkarštyje, tačiau jeigu vaikas, išgyvenantis pykčio priepuolį, yra pajėgus klausytis, mūsų patikinimas, kad suprantame jo požiūrį, tikrai jį nuramins. „Tu norėjai, kad nupirkčiau tau ledų, o aš pasakiau „ne“. Visada liūdna, kai negauni to, ko nori.“
Mažylis, jausdamasis suprastas, už mūsų nustatytų ribų ir korekcijų pajunta empatiją. Vaikas gali priešintis, verkti ir skųstis, tačiau vėliau supras, kad mes visada esame su juo. Pirmieji vaiko metai turi įtakos mūsų būsimiems tarpusavio santykiams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygų TOP10: keisti pasauliai, karo siaubai, S.Parulskis ir muzikos magija
