Nors Tawados sukurta distopija turi tamsos ir niūrumo, ji spinduliuoja ir viltimi. Tai atmosferiška istorija apie šimtamečio Joširo ir jo proanūkio Mumei rūpestį vienas kitam ir nuotykius drauge. Pati autorė šiandien laikoma viena įdomiausių kuriančių japonių, jos kūrybai būdingas kosmopolitiškumas ir kalbinis žaismingumas. Jos kaip rašytojos kelią, įkvėpimus ir literatūrinius nuotykius apžvelgiame tekste žemiau, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Klajonių pilna gyvenimo pradžia
Yoko Tawada gimė 1960 m. Nakano, Tokijuje. Įkvėpta vertėju ir knygininku dirbusio tėčio, ji studijavo rusų literatūrą gimtajame mieste esančiame Vasedos universitete. Būdama devyniolikos, Tawada transsibiro traukiniu vyko apsilankyti Vokietijoje, o baigusi studijas Japonijoje persikėlė gyventi į Hamburgą, kur pradėjo dirbti su vienu iš tėčio partnerių knygų platinimo versle.
Galiausiai metusi darbą, ji įstojo į Hamburgo universitetą, kur 1990-aisiais įgijo šiuolaikinės vokiečių literatūros magistro laipsnį, o po dešimtmečio Ciuricho universitete apsigynė ir daktaro disertaciją. Šį laikotarpį viename interviu ji apibūdina kaip vieną didžiausių nuotykių, kuriems nei kelionė transsibiro traukiniu, nei klajonės po Indiją neprilygsta:
„Nuomotis butą svetimame mieste, dirbti ofise, gyventi kasdienį gyvenimą svetimos šalies kalba – tai tikrasis nuotykis. Bendraudavau su kolegomis, susirasdavau draugų, buvau kviečiama į gimtadienius... Tai buvo sunkus darbas, bet daug ko išmokau. Tikriausiai būtų melodramatiška sakyti, kad sugriuvo mano savimonė, nors iš tiesų ėmiau jausti, jog mano tapatybė, spaudžiama tarp dviejų kalbų, ėmė byrėti.“
Patirti pasaulį dviem kalbomis
Iki atvykimo į Vokietiją kalbėjusi tik japoniškai, Tawada jau daugelį metų rašo ir gimtąja, ir vokiečių kalbomis, tad yra laikoma viena žymiausių pasaulyje egzofoninės literatūros, arba rašymo ne gimtąja kalba atstovių. Anot jos, kalbos pasirinkimą diktuoja pats tekstas bei nenoras susitapatinti su viena ar kita kultūra – rašytoja kaitalioja kalbas tuomet, kai kurti pasakojimus viena ar kita tampa pernelyg patogu.
Nors karjeros pradžioje savo japoniškų tekstų vertimus į vokiečių kalbą rengdavo su vertėjų pagalba, šiandien ji kuria du atskirus rankraščius kiekviena kalba. Ji taip pat praktikuoja ir tai, ką pati praminė „tęstiniu vertimu“: išvertusi porą pastraipų į vieną kalbą, ji pasakojimą tęsia verstąja kalba, tuomet išverstus pasažus verčia į pirmąją kalbą ir ja tęsia tekstą toliau. Bendrai, jos darbus tyrinėjantys literatūrologai pastebi, kad japoniškai autorė linkusi rašyti ilgesnius kūrinius, pvz., pjeses ir romanus, o vokiškai – trumpesnius, apsakymus ar esė.
Dvikalbiškumas kūryboje Tawadai leidžia atkreipti dėmesį į kalbos keistumus iš kitakalbio perspektyvos, naudoti netikėtus junginius ir ideogramas, o jos kūrinių vertėjus tai priverčia nemenkai sukti galvas, ieškant būdų perteikti žodžių žaismes savose kalbose. Tikėdama, jog net kalbėdami gimtąja kalba verčiame iš neverbalinių minčių, autorė kalbą mato ne kaip natūralią, o kaip „dirbtinę, tačiau stebuklingą“.
Neišdildoma meilė Celanui ir multikultūriškumas kūryboje
Dar besimokydama universitete Tawada pamėgo Gertrudos Stein, Jorge Luis Borgeso, Walterio Benjamino, Franzo Kafkos kūrybą. Autorė ypatingai simpatizuoja Pauliui Celanui, vokiškai rašiusiam žydui iš Rumunijos, kurio poezija tapo jos „antinacionalistinės“ kalbos ir vertimo vizijos pavyzdžiu. Celano kūryba tapo postūmiu kūryboje tyrinėti ribas tarp skirtingų kultūrų, realybės ir sapnų, minčių ir jausmų ar skirtingų laiko tarpsnių.
Vokiškai parašytoje knygoje „Poliarinės meškos memuarai“, Tawada, pasitelkdama magiškojo realizmo elementus, pasakoja trijų talentingų autorių ir artisčių, kurios iš tiesų yra meškos, istorijas, kūriniu kvestionuodama ribas tarp gyvūno ir žmogaus. Tuo tarpu japoniškai sukurtame distopiniame romane „Emisaras“ – suprobleminamos šalis ir kultūras skiriančios sienos, ištrinamos įprastos ribos tarp jaunystės ir senatvės, perkuriamos senstančios japonų visuomenės normos.
Parašytas 2014 m. ir šiemet vertėjos Jurgitos Polonskaitės-Ignotienės į lietuvių kalbą išverstas „Emisaras“ pateikia įsibaiminusios, tautos, o ne žmonijos išlikimą sergstinčios visuomenės viziją. Vis dėlto, kitaip nei George'o Orwello „1984-ieji“, ši distopija nėra vien tamsi. Jėgų kupino šimtamečio Joširo ir jo negaluojančio proanūkio Mumei ryšys skleidžia viltingą šviesą, o savotiškas Tawados humoras kūriniui suteikia lengvumo.
Įtaką romano distopiškumui turėjo Fukušimos atominės elektrinės katastrofa, itin sujaudinusi Tawadą. Viename interviu autorė atskleidė iškart po tragedijos jautusi didesnį ekologinį nerimą būdama Vokietijoje nei šis buvo jaučiamas pačioje Japonijoje. Rašytoja po nelaimės Fukušimoje lankėsi kelis kartus, bendravo su vietiniais pagyvenusiais žmonėmis, kurių gyvenimo būdas – bendruomeniška būtis, fizinis darbas laukuose, tradicinės šventės – kardinaliai pasikeitė, o tai ir tapo viena iš distopinio romano ašių.
Yoko Tawados gyvenimas ir kūryba šiandien
Paklausta apie ateities perspektyvas, autorė išlieka optimistiška: „Kai rašydama mėginu vaizduoti netolimą ateitį, tai būna gana niūru. Bet tai nereiškia, kad manau, jog viskas beviltiška ir ateitis būtinai bus katastrofiška. Juk praeityje buvo daug blogiau. Tiesa, šiandien susiduriame su įvairiomis problemomis, tačiau pasaulis vis dar yra geresnėje padėtyje nei, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais.“
Per netrumpą ir produktyvią literatūrinę karjerą, Tawada yra susižėrusi daugybę apdovanojimų, tarp kurių – prestižinis Akutagawa prizas už apysaką „Nuotaka buvo šuo“, Tanizaki prizas už romaną „Įtariamieji naktiniame traukinyje“, prestižinis JAV National Book Award for Translated Literature už romaną „Emisaras“. Už reikšmingą indėlį į Vokietijos kultūrą Tawada buvo apdovanota Goethe‘s medaliu, Carlo Zuckmayero medaliu bei Kleisto prizu.
Šiandien Berlyne gyvenanti autorė toliau rašo knygas dviem kalbomis, savo tekstuose tyrinėja ribas ir atotrūkį tarp žmonių ir tautų, taip pat nevengia subtilios kritikos izoliacionistinę politiką taikančioms valstybėms, tame tarpe ir vis labiau ta linkme vėl žengiančiai Japonijai.
Skaitytojus užsienyje jau pasiekė japonų kalba parašytas romanas „Išbarstyti po visą Žemę“ bei vokiškai parengta knyga „Paulis Celanas ir transsibiro angelas“. O šiandien lietuvių skaitytojai gali mėgautis naujai išverstu romanu „Emisaras“ ir Tawados dėka leistis į šiltai žaismingą distopinį pasakojimą.
