Ukrainiečių kilmės rašytojas Lietuvoje su apsakymų rinkiniu „Rojalio kambarys“ debiutavo 2004 metais. Paklaustas apie bohemą ir santykius su kitais rašytojais, jis sako: „Nors mes skirtingi, tačiau esame panašūs tuo, kad nuolat gyvename šioje ir kitoje realybėse. Dauguma žmonių gyvena tik šioje realybėje su jos problemomis, kompleksais ir neurozėmis. Esame geresnėje situacijoje, nes galime visa tai perkelti į personažus. Jeigu nerašytume, būdami jautrūs galbūt atsidurtume psichiatrinėje ligoninėje.“
Tad užsisakėme imbierinės arbatos ir pradėjome pokalbį – jis vinguriavo sava vaga, nebesistengėme jo apibrėžti griežtomis interviu ribomis.
– Štai matome jūsų knygas, išverstas į anglų, prancūzų, vokiečių, ukrainiečių kalbas. Ar skiriasi šių šalių skaitytojų auditorijos? Galbūt vienose šalyse romanas buvo interpretuojamas visai kitaip nei kitose?
– Kai „Tolima erdvė“ išėjo Prancūzijoje, kritikai pradėjo lyginti romaną su Platono olos alegorija – kai žmonės žiūri į sieną ir nemato realybės, tik šešėlius. O tiesa yra liepsnojantis deglas, nešiojamas jiems už nugarų. Prancūzijos mokiniai kasdien turi filosofijos pamokų, vidurinė klasė iš tiesų gerai pasikausčiusi filosofiškai. Tarkime, ten leidžiamas kasmėnesinis žurnalas „Philosophie magazine“, kuriame apie filosofinius dalykus kalbama paprasčiau, tačiau turi būti apsiskaitęs, kad suprastum. Straipsniuose vartojami filosofiniai terminai. Nustebino šio žurnalo tiražas, kuris panašus į žurnalo „Elle“. Lietuvoje tokio pobūdžio intelektualūs leidiniai (pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnai“ ar „Literatūra ir menas“) vargu ar gali tiražu konkuruoti su žurnalais, tokiais kaip „Laimė“, „Moteris“... Tiesa, Ukrainoje situacija atrodo dar blogiau, ten net iki karo nelabai galėjai nusipirkti kioskuose, kaip pas mus, literatūrinių ar filosofinio pobūdžio žurnalų, kadangi valstybė jų neremia.
Prisimenu literatūros nobelisto, politiko Winstono Churchillio poziciją, kai vykstant karui parlamentas viskam – nes neužteko lėšų – apkarpė biudžetą, įskaitant kultūrą. Tada W. Churchillis pasakė: „Ponai, dėl ko kovojame? Ar kovojame ir mirštame dėl tamsių, neišsilavinusių žmonių ar dėl protingo, šviesaus žmogaus?“ Po jo kalbos parlamentas apkarpė biudžetą visose srityse, o kultūrai padidino finansavimą!
Toks požiūris tarp politikų dabar retas. Gaila, bet kitais metais Ukrainoje sumažino biudžetą ir kultūrai, nors dvasinis gyvenimas žmonėms tokiomis baisiomis sąlygomis kaip niekad svarbus. Be to, sutaupyti juokingi pinigai, palyginti su karo ir kitų sričių išlaidomis.
Tačiau Ukrainoje net be valstybės paramos per karą vis tiek sukuriama daug kūrinių, dainų. Ukrainiečiai nelaukia pagalbos, kad galėtų veikti, o patys veikia, kuria negalvodami apie finansavimą.
– Kokia dabar situacija su knygų leidyba Ukrainoje?
– „Te visad būsiu aš“ turėjo išeiti ir Ukrainoje, viskas jau buvo parengta leidybai, bet prasidėjo karas ir viskas ilgam sustojo. Užsidarė knygynai, rusai buvo netoli Kyjivo... Kritikai nustojo rašyti apie knygas, joms nebeliko laiko. Literatūrinis gyvenimas beveik išnyko. Pamaniau, kad neprotinga išleisti knygą – kas skaitytų ir apie ją rašytų? Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios leidėjai pamažu pradėjo leisti elektronines knygas, daugiau vaikiškas, bet paskui ir suaugusiųjų. Tačiau nebevyksta dvi didžiosios mugės Kyjive ir Lvive. Su leidykla nusprendėme palaukti, kol baigsis karas, labai tikiuosi, kad jos bus surengtos kitais metais.
– Ar prasidėjus karui galėjote skaityti knygas, kurti?
– Nelabai. Kiek žinau, daugelis žmonių taip pat negalėjo skaityti. Yra tam tikras sluoksnis intelektualų, kurie dabar jau skaito, bet daugelis stebi naujienas ir laukia pozityvių žinių. Išlaisvino Charkivą, Chersoną, gal netrukus bus Krymas, Doneckas ar Luhanskas? Štai kas daugumos žmonių galvose. Ir tai nieko keista.
Bet reikia atsižvelgti ir į faktą, kad Ukrainoje žmonės apskritai skaito mažiau nei Lietuvoje, jau nekalbant apie Prancūziją... Taip yra dėl nedidelio vadinamosios vidurinės klasės skaičiaus. Prancūzijoje ši klasė paprastai vadinama buržua. Jei Ukrainoje būtų tokia pripratusi skaityti vidurinė klasė kaip Prancūzijoje, literatūros poreikis nebūtų tiek sumažėjęs. Gal todėl Ukrainoje tokie nedideli knygų tiražai. Sunku patikėti, bet jie prilygsta lietuviškų knygų tiražams. Nors jei atsižvelgsime į gyventojų skaičių Ukrainoje, tiražas turėtų būti 15 kartų didesnis.
Tačiau nereikėtų galvoti, kad Prancūzijoje, kur gyventojų dar daugiau nei Ukrainoje, tiražas dešimtis kartų lenkia lietuviškų knygų tiražą. Jei knyga – ne bestseleris, tai ir tiražas primena lietuviškus. Na, gal du ar tris kartus didesnis. Tačiau tokie maži tiražai Prancūzijoje turi kitą paaiškinimą – didelė konkurencija. Pavyzdžiui, „Tolima erdvė“ išėjo rudenį, kai visi grįžo po atostogų, prasidėjo premijų teikimai ir pan. Per mėnesį išėjo 700 romanų, koks tada gali būti jų tiražas? Štai tokie paradoksai.
– Kaip jums pavyko debiutuoti Prancūzijos knygų rinkoje?
– Esu frankofonas, tad gal tai šiek tiek turėjo įtakos. Tiesą sakant, dažnai Vakarų leidėjai į mus rimtai nežiūri. Kodėl? Daugeliui žodis Lietuva nieko nereiškia. Jie geriau pažįsta Afrikos šalis, buvusias kolonijas. Tačiau net ir su malonumu leisdami prancūzakalbius rašytojus iš buvusių kolonijų, leidėjai dažnai įvaro juos į tam tikrą nišą.
Susipažinau su juodaodžiu rašytoju – atvyko į Lietuvą, kai jo knyga pelnė apdovanojimą kaip geriausias prancūzų rašytojo kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą, ir Prancūzijos ambasada jį pasikvietė į Vilnių. Jis – vienos didžiausių prancūzų leidyklos „Editions Gallimard“ autorius. O į ją patekti – rašytojų svajonė. Bet... štai dar vienas paradoksas: jį spausdina tik serijoje „Continent Noir“ – „Juodasis kontinentas“. Autorius – emigrantas iš Afrikos, rašantis apie baisią savo šalies situaciją, leidykla iš jo pageidauja būtent to. Prancūzų skaitytojai skaito ir džiaugiasi, kad gyvena rojuje, kai kitur taip baisu. Vadinasi, perka tokias knygas.
Ar ne tas pat nutinka, kai Vakarų leidėjai leidžia mūsų rašytojus? Ko jie iš mūsų tikisi? Tam tikrų temų. Kaip baisu buvo gyventi SSRS, prisiminimų apie tą sunkų laikotarpį. Iš ukrainiečių rašytojų laukiama romanų apie baisų karą... O jei rašai universaliomis temomis? Atrodo, jie nori tau pasakyti: turime pakankamai savų autorių, kurie rašo tokiomis temomis. Duok mums egzotikos. Tam tikra prasme taip lengviau patekti į Vakarų rinką. Tačiau yra vienas „bet“. Esi savo „juodajame kontinente“ kaip rašytojai iš Afrikos... Žmogiškieji aspektai svarbūs kiekvienam, su tokiomis temomis turi progą suskambėti, patekti į rimtų kritikų akiratį, užimti kokią nors vietą net tarp, tarkim, prancūzų autorių... Bet pabandykite tapti prieinami su tokiais tekstais Vakarų skaitytojui. Tai nepaprastai sunku. Į Lietuvą buvo atvažiavę leidėjai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos – nors buvau kviečiamas į susitikimus, nė vienas nepasirinko mano distopijų. Pasirinko lietuvių autorius, kurie kalba apie Lietuvą, apie sovietinę praeitį, apie egzotiką...
– Ar anksčiau pelnyti apdovanojimai prancūzų leidėjams turi reikšmės?
– Įsivaizduokite, kad esate iš Zimbabvės ir gavote Jurgio Kunčino premiją – ar tai gali ką nors reikšti? Atrodo, kad Zimbabvė kai kuriems prancūzams žinoma geriau nei Lietuva. Jiems net nelabai rūpėjo, kad esu pelnęs BBC metų knygos premiją. Kur paaiškinimas? Va, skandinavai ėmė ir sukūrė savo regiono prekės ženklą – skandinavišką literatūrą. Jeigu būčiau skandinavas, mano detektyvas „Adata“ jau seniai būtų išleistas daugeliu kalbų. Tiesa, sausį jis bus išleistas Prancūzijoje, bet greičiausiai tai išimtis. Skandinavijoje netgi yra literatūros agentūros, kurios kviečia autorius, rašančius skandinavų kalbomis, siųsti savo rankraščius. Agentūros parduoda juos visame pasaulyje, nes yra skandinaviškos literatūros paklausa. Kadaise sakiau, kad mums taip pat reikia sukurti savo prekės ženklą Baltijos šalių literatūra ir bendromis pastangomis jį išpopuliarinti, tada būsime matomi.
Skandinavai pasielgė labai gudriai: užuot kūrę atskirus prekės ženklus švedų literatūra, danų literatūra, suomių literatūra (ar prekės ženklas suomių literatūra jums daro įspūdį?), sukūrė bendrą skandinavų literatūrą.
– Koks jūsų santykis su savo knygomis – ar jos nukelia į prisiminimus apie to meto rašymo aplinkybes? Ar grįžtate prie jų?
– Man, kaip ir daugeliui rašytojų, nepatinka skaityti savo knygų. Kartais atsiverčiu ir perskaitau vieną ar du puslapius. Ir padedu atgal į lentyną. Stebiuosi, kad tai aš parašiau.
Parašyta knyga tarsi atsiskiria nuo tavęs ir gyvena savo gyvenimą. Visi mano personažai man yra gyvi. Jaučiu juos kaip artimus žmones. Viena iš mėgstamiausių moterų, kurią sukūriau, yra Maša iš romano „Maša, arba Postfašizmas“. Jos vos nesuvalgė postfašistai. Ji man yra gyvas žmogus.
Keistas jausmas, kad dabar tūkstančiai žmonių gyvena tuo, kuo gyvenau aš, kai kūriau romaną. Jie man rašo apie Mašą iš kitų šalių, tarsi ji būtų mano dukra. Daugelis perskaitę tapo vegetarais. Tai kultinis romanas kai kuriems veganams Ukrainoje, Prancūzijoje... Dabar Ukrainoje leidžiamas naujas romano leidimas.
Dar keisčiau, kai tavo personažai pasirodo ekrane. Matai juos ir galvoji: bet jie pirmiausia gyveno tavo sieloje... „Likimų knyga“ (filmas „Paskutinė diena“), „Svečiuose pas Dievą“ (filmas tuo pačiu pavadinimu), „Šaknys“ (filmas tuo pačiu pavadinimu; nufilmuotas Anglijoje neseniai pateko į metų filmų rinkimo finalą geriausio režisieriaus kategorijoje). Labai keistas jausmas.
– Ar prisimenate, koks buvo pirmas jums įspūdį padaręs rašytojas?
– Galbūt dvi knygos man padarė didelę įtaką, kai buvau dar vaikas. Aleksandro Beliajevo „Profesoriaus Douelio galva“ ir Aleksejaus Tolstojaus „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“. Net nežinojau, kas autorius, tik dabar radau internete. Vakarų autorių knygos tada buvo leidžiamos mažai ir labai selektyviai, dažniau, jei autoriai buvo komunistai ar prijaučiantys komunizmo idėjoms.
Pagalvojau: bet, ko gero, mano naujasis distopinis romanas „Te visad būsiu aš“ vargu ar būtų pasirodęs, jei vaikystėje nebūčiau skaitęs A.Beliajevo.
– Ar visada norėjote būti rašytojas?
– Turbūt ne. Nebuvau apsisprendęs, ką noriu veikti gyvenime. Rašiau šiek tiek poezijos, bet rimtai į šį rašymą nežiūrėjau. Buvau geriausias matematikas mokykloje, baigiau aukso medaliu, visi man siūlė stoti į tiksliuosius mokslus. Tais laikais buvo galimybė per atstumą siųsti į institutą savo uždavinių sprendimus ir taip pasiruošti stojimui į aukštąją mokyklą. Taip mokydamasis matematikos gavau ne tik penketukų, bet ir ketvertukų.
Tačiau už visus rašinius gaudavau tik penketukus, instituto dėstytoja nuolat gyrė. Ir galiausiai parašė: „Kodėl norite stoti į matematiką? Jums reikia stoti į Humanitarinių mokslų fakultetą.“
Taip pat buvo kiek anekdotinė situacija. Mano pusbrolis studijavo inžineriją ir jau gyveno patogiame bendrabutyje. Buvau vos 16-os, pamaniau, kad bus labai gerai – galėsime kartu gyventi. Taigi pateikiau dokumentus Statybos institutui. Tačiau per medicininės komisijos patikrinimą užkliuvo trumparegystė. Komisijoje man pasakė, kad man liko tik humanitariniai fakultetai. Tada prisiminiau, ką parašė ta dėstytoja. Nusprendžiau mėginti stoti į žurnalistiką, bet ten reikėjo iš anksto turėti publikacijų spaudoje. O jų neturėjau. Taigi liko tik filologijos fakultetas – ar tai ne likimas? Patekau ten, kur ir reikėjo. Iškart pasinėriau į tą atmosferą.
O dėl matematikos... Dar buvo įdomus momentas, kai dalyvavau knygų mugėje Kyjive, vyko romano „Tolima erdvė“ pristatymas, po renginio žmonės prieidavo autografų. Atėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė esantis mano gerbėjas. Gerai. Staiga sako: „Esu akademikas, matematikas. Turbūt mokykloje buvote geras matematikas?“ – „Iš kur žinote?“ – paklausiau. Buvau nustebęs. „Turite matematiko protą, – sako jis. – Matau tai jūsų prozoje, joje viskas juda logiškai, nuo pradžios iki galo. Jūsų istorijos visada turi logišką pabaigą. Tokį loginį mąstymą ugdo tik matematika.“ Štai taip. Ačiū matematikai.
– Kaip atrodo jūsų romano rašymas, ar sudarinėjate schemas?
– Kažkokia pirminė konstrukcija yra. Bet pats rašymas vyksta spontaniškai. Tiesiog matai personažą, veikiantį tam tikroje situacijoje. Sakyčiau, net ne konstrukcija, o pagrindinio konflikto supratimas. Romano pradžioje veikėjas visada yra ant šio konflikto slenksčio. Tačiau pats konfliktas turi išaugti ne tik iš išorinių aplinkybių, bet ir iš charakterio, kuris turi plėtotis pagal savo logiką.
Tam tikru momentu pagauni veikėjo psichologiją, ir jis jau veikia pats. Nenoriu lyginti savęs su klasikais, bet prisiminkime Levą Tolstojų, kuris sakė, kad palįsdama po traukiniu Ana Karenina jį nustebino.
Dažnai nežinau pabaigos. „Te visad būsiu aš“ parašiau gana greitai, nes viską jau buvau išgyvenęs savyje ir siužetą turėjau pasąmonėje. Bet nesugalvojau pabaigos. Jis pragulėjo keletą metų. „Tolimos erdvės“, „Mašos“, „Rojalo kambario“ finalai, nors į galvą atėjo iškart, rašymo pabaigoje, visada buvo man netikėti.
Beje, visada turiu palaikyti rankraštį ne vienerius metus ir tik tada einu pas leidėją. Tarkim, „Tolima erdvė“ stalčiuje gulėjo beveik 10 metų, kiti rankraščiai dar guli.
– Traukit juos greičiau!
– Negaliu, tam turi ateiti vidinis impulsas. Tuomet esu laisvas ir galiu kritiškiau žiūrėti į tekstą, pas leidėją jau einu su rankraščiu kaip su daiktu, skaudžiai nebereaguoju į pastabas.
– Rašote kasdien?
– Būna, kad mėnesį ar du nerašau. Bet šiaip būtina parašyti nors kažką – užrašyti mintį, parašyti miniatiūrą, novelę, filosofinį tekstą... O rašyti todėl, kad skaitytojas laukia? Ne, man taip niekada nebuvo nutikę. Rašau sau.
Nemąstau apie savo skaitytojus. Tarkim, jei galvočiau apie juos, niekada nebūčiau parašęs romano „Maša, arba Postfašizmas“. Nes nemačiau skaitytojo, kuris galėtų tokį dalyką perskaityti. Na, parašiau, romanas gulėjo metus, dvejus, trejus, penkerius... Ką su juo daryti? Tada nusprendžiu siūlyti leidyklai. Beje, tai buvo pirmas ir, tikiuosi, paskutinis kartas gyvenime, kai Lietuvoje mano knygą atsisakė spausdinti net 4 ar 5 gana žinomos leidyklos. Nors tada jau turėjau vardą, mano ankstesnės knygos buvo pelniusios įvairių apdovanojimų. O kai knyga galiausiai išėjo, pusmetį apie ją nebuvo nė vienos recenzijos. Paskui staiga pateko į geriausių metų knygų penketuką ir prasidėjo reakcijos.
Taigi rašydamas niekada negalvoju apie skaitytoją, nes tada rašyčiau mėgindamas jam ar leidėjui įtikti.
– O kodėl kuriate skirtingų žanrų tekstus?
– Tiesiog neįdomu kartotis, man patinka keisti žanrus. Bet ne todėl, kad užsibrėžiau tokį tikslą. Tiesiog kiekviena idėja iš karto padiktuoja savo formą. Taip išeina.
Taip pat nenoriu būti per daug priklausomas nuo skaitytojo. Iš viso nenoriu būti priklausomas. Tai būtų kūrybiškumo praradimas. Tarkime, esi skaitytojams atpažįstamas kaip „Rojalio kambario“ autorius, tuomet reikėtų rašyti antrą, trečią, ketvirtą „Rojalio kambario“ dalį. Kitaip tavęs neatpažins.
Taip nutiko pasirodžius romanui „Tolima erdvė“ – daug kas nusivylė, nes laukė dar vieno „Rojalio kambario“ (vienas tęsinys buvo – knyga „Pasaulio pabaiga“, patekusi į Metų knygos penketuką), o štai tau kitas žanras – kažkokia fantastika, fu... Nors... siurrealizmas mane traukia, ir aš, dirbdamas su kitais žanrais, visą laiką atiduodu jam duoklę. Nes siurrealizmas perteikia daug tiesos apie gyvenimo ir laiko paslaptį.
Kalbant apie distopijas... Distopija per metaforą leidžia daug ką pasakyti apie mūsų visuomenę. Kitaip negu realizmo literatūra.
– Mėgstate skaityti distopijas?
– Nesu jų gerbėjas. Kai pasirodė „Tolima erdvė“, kritikai ėmė lyginti su George’o Orwello „1984“, o aš nebuvau jo skaitęs. Anais laikais tokios literatūros perskaityti buvo praktiškai neįmanoma, vėliau į tą pusę tiesiog nežiūrėjau. Žinoma, galiausiai knygą perskaičiau, ten tikrai nemažai idėjinio bendrumo su mano tekstu. „Tolima erdvė“ Prancūzijoje, kur buvau priskirtas G.Orwello, Aldouso Huxley’o, Jevgenijaus Zamiatino tradicijai, pelnė Metų knygos apdovanojimą.
– Kaip keitėsi buvimas rašytoju per pastaruosius 20 metų?
– Matote, nelabai save identifikuoju kaip rašytoją. Andrejus Tarkovskis yra sakęs, kad nėra kino režisierius. Iškart jo nesupratau. Bet dabar suprantu. Mano vienas mėgstamiausių mąstytojų Carlas Gustavas Jungas labai tiksliai apibūdino žmogaus sielą: ji mūsų savastis ir kaukė. Visi jas turime sociume. Šiuo metu, kai kalbamės, mano kaukė – rašytojas, jūsų – rašytoja ir žurnalistė, Lauros – fotografė. Visi turime savo vaidmenis. Rašytojas tėra socialinis vaidmuo, ar mes galime be jų apsieiti? Ir taip, ir ne. Kas nutiktų mūsų psichikai, jeigu mestume vaidmenis? Kas būsime ir ar apskritai būsime, jei su vaidmenimis save siesime?
– Ar lengva priimti rašytojo vaidmenį?
– Nuo mūsų tai nepriklauso, aplinka ją primetė – tu rašai, vadinasi, esi rašytojas. Nebuvo laikotarpio, kai mąsčiau, kad būsiu rašytojas. Kitų žmonių akys veikia kaip veidrodžio efektas. Tave jie mato kaip rašytoją ir tavyje atsiranda suvokimas, kad toks esi. Bet kai žmogus grįžta namo, užsidaro, prausiasi duše, žiūri į lubas, rūko, meldžiasi – ar jis mano esąs kažkoks rašytojas? Jis tiesiog žmogus.
– Papasakokite apie naujausio romano „Te visad būsiu aš“ atsiradimo aplinkybes. Apie ką romanas?
– Rašiau jį Nidos miške, sėdėdamas vienumoje ant suoliuko. Parašiau ten pagrindinę dalį, o pabaiga man atrodė neaiški. Kaip ir sakiau, dažniausiai rašydamas nežinau tekstų pabaigos, tačiau ji beveik visada atsiranda rašant, o čia teko keletą metų luktelėti. Buvo gaila rankraščio, į kurį sudėjau tiek minčių ir jausmų, o neturėjau finalo. Mintis, koks turėtų atrodyti finalas, atėjo staiga. Esu juo patenkintas, paskutinė romano frazė atsirado tik rašant paskutinę pastraipą.
Romanas daugiafunkcis. Tai distopija, nes parodyta galima ateitis, kurios link einame. Ir ši ateitis negali nekelti nerimo. Tačiau tai ir trileris, kai atsiranda intriga ir skaitytojas iki paskutinio puslapio nežino, kuo viskas baigsis.
Bet, man atrodo, visų pirma šis romanas apie didelę meilę. Tūkstantmečio vyro meilė dvidešimtmetei merginai, kuri nežino, kad jam jau tūkstantis metų. Istorija tragiška, bet kartu ir optimistiška, primena romantiškuosius Romeo ir Džuljetą, priklausiusius skirtingoms šeimoms...
Galiausiai, šis romanas apie mirtį ir nemirtingumą, apie gyvenimo prasmę, apie laiką, apie žmogaus laisvę naujausių technologijų visuomenėje, apie tai, kas esame šiame beprotiškame pasaulyje – vienadieniai drugeliai, gravitacijos traukiami prie mėlyno rutulio, kuris neaiškiu tikslu skrieja aplink Saulę tamsioje šaltoje erdvėje...
– Romane kalbama apie žmones, kurie gali gyventi amžinai, nes jų smegenys vis persodinamos į kitus, jaunus ir gražius kūnus. Tie kūnai vadinami korpais ir prieš smegenų persodinimą yra tiesiog nužudomi. Skaitant kilo lengvas pasibjaurėjimas suvokus, kad tūkstantmečiai veikėjai yra lyg gyvi lavonai.
– Bet juk žmonės, turintys persodintus organus, jų savo kūne nesuvokia kaip lavonų organų.
Taip, į korpus persodinamos smegenys – ši idėja atėjo skaitant apie transplantacijas. Juk pirmoji širdies persodinimo operacija atlikta tik prieš 30 metų – o iki tol visa tai atrodė neįmanoma. Tad kodėl dar po keliasdešimties metų negalėsime persodinti ir smegenų? Išstudijavau šį klausimą. Mokslininkų teigimu, tai įmanoma. Kol kas negalima techniškai, nes reikia sujungti labai daug nervų, kraujagyslių, tačiau, pasak mokslininkų, po 20 ar 30 metų ši idėja gali tapti realybe.
Tikiuosi, kad skaitytojai giliau pasižiūrės į save, kaip į kūną.
– Kokią regite ateitį – tamsią ir baugią, ar visgi civilizacija pasikliaus etiniu balsu, stabdančiu progresą?
– Gerai pasakyta: etinis balsas, stabdantis progresą. Ar viskas čia gerai? Taip dažnai sakoma, tačiau ši formuluotė nėra teisinga. Nes čia progresas suprantamas kaip besąlygiškas gėris, ir štai atsiranda kažkoks piktadarys, kuris sustabdo žmonijos judėjimą gėrio link.
Ar taip yra? Ar tikrai progresas tik gėris? Ar jame nėra pavojaus? Tai geriausiai iliustruoja atominės bombos išradimas, dėl šio išradimo dabar visi esame ant globalinės katastrofos slenksčio. Taip, atomas suka ir elektrinių turbinas. Bet kam mums reikalingos elektrinės, jei rytoj mūsų čia nebus? Šis pavyzdys gali būti metafora, pritaikoma viskam, ką vadiname progresu.
Tas balsas yra, bet jį turi išgirsti valstybė. Tačiau kas yra valstybė? Mes kalbame tik apie tam tikrus, mums atstovauti išrinktus žmones. Rytoj jų nebebus, ateis kiti. Apie progreso grėsmę turėtų vykti karštos diskusijos. Ar jos vyksta?
Demokratija yra tada, kai skirtingų lygių valstybės vadovus renka žmonės. Tačiau tai tik pradžia. Kitas žingsnis – rinkėjų kontrolė. Valdžia gali pažeisti Konstituciją, žmogaus teises – kad taip nebūtų, reikia opozicijos, nepriklausomos žiniasklaidos, visuomeninių organizacijų, kurios kontroliuoja valdžios veiklą. Antraip gali atsitikti kaip Vokietijoje, kai Adolfas Hitleris buvo išrinktas teisėtai, per rinkimus. Ir paskui tam tikrame etape visuomenė prarado valdžios kontrolę.
– Ar galėtumėte išvardyti konkrečias progreso keliamas grėsmes, apie kurias reikėtų diskutuoti visuomenėje?
– Jų nemažai. Pavyzdžiui, privataus gyvenimo neliečiamybės, privatumo pažeidimas. Kas liks iš žmogaus, jei iš jo bus atimta privataus gyvenimo paslaptis? Dar G.Orwellas apie tai perspėjo romane „1984“. Tačiau tada jis net nesvajojo apie šiuolaikines technologijas, leidžiančias sekti žmogų.
Priėjome prie to, kad bankams leidžiama rinkti visiškai asmeninę informaciją apie klientą, kurios jiems nereikia žinoti. Kinijoje vaizdo kameros atpažįsta jūsų veidą ir gali sekti, kur einate, kur esate kiekviena akimirką. Kitas pavyzdys: naujos technologijos paskatino išrasti banko korteles, virtualius pinigus. Kai kuriose šalyse beveik neįmanoma atsiskaityti grynaisiais. Jau ir Vilniuje tam tikrose parduotuvėse nėra galimybės atsiskaityti grynaisiais. Be to, į parduotuvę iš viso nepateksite be banko programos išmaniajame telefone. Kur einame? Ar vyksta atviros diskusijos apie tai? Ne feisbuke, o televizijoje, konferencijose ir pan.
Ar nepanašu, kad grynieji greitai dings? Taip, patogiau su kortele. Dar patogiau su lustu kūne. Progresas turi privalumų (patogu!), o kaip dėl grėsmių? Pirmiausia – grėsmė žmogaus laisvei. Kas būsi, jei neturėsi grynųjų? Amžinas bankų, sistemos vergas? Visi pinigai ten, virtualūs. O sistema, kaip ir Kinijoje, tiesiog atkirs jus nuo pinigų, jei elgsitės netinkamai. Kas gali garantuoti, kad demokratinė santvarka nepastebimai nevirs totalitarine? Demokratija buvo iškovota daugelio kartų, o jei toliau jos ir žmogaus teisių neginsime, visa tai greitai išnyks.
O kaip dingstanti elektra? Pavyzdžiui, šiandien Ukrainoje žmonės apimti panikos ne tik dėl raketų, bet ir dėl to, kad akimirksniu liko be pinigų. Ten gelbsti tik grynieji... Tad reikia, prieš atsisakant grynųjų, apie tokią grėsmę pagalvoti.
O kur dar kibernetinės atakos? Prieš kelerius metus kibernetinė ataka vienai dienai paralyžiavo Estiją... O jei mėnesiui? Ką darysite be grynųjų?
Gal grynuosius reikėtų būtinai palikti – kaip mūsų laisvės garantą? Ar visuomenėje diskutuojama šia tema? Visi kalba, kaip gerai atsisakyti grynųjų. O jei diskusijų nebus, tai savo darbą dirbs tie, kurie vadovauja procesui, kuriems naudingas visiškas perėjimas prie virtualių pinigų. Bet ar tai naudinga žmogui? Na, naudinga juk, praktiška. Ar diskutuojame, kad ne viskas, kas praktiška, pažangu, yra gerai? Kad tai gali kelti grėsmes ir dažnai šios grėsmės yra egzistencinės.
Nepatogumai atsiskaitant grynaisiais nėra tokie jau baisūs. Daugelis sutiktų turėti grynųjų, nors turėtų tam tikrų nepatogumų, bet liktų laisvi (kalbame apskritai apie grynųjų pinigų dingimą). O gal visi žmonės sutiktų, jei jiems būtų paaiškinti grėsmės. Kas nors aiškina? Kas nors diskutuoja?
Šie ir daugelis panašių klausimų jaudina distopijų autorius visame pasaulyje. Jie turi stipresnį pavojaus jausmą ir dažnai, kaip ir G. Orwellas, numato ateitį. Geriau išsigąsti dėl perdėto pavojaus nei jo neįvertinti.
– Daugelis turbūt apie tai nesusimąsto.
– Esmė ta, kad jaunoji karta nebežino, kas yra laisvė. Jaunimas viešina savo gyvenimą socialiniuose tinkluose ir, rodos, nesupranta, kad be privatumo tu nebesi tu, nebeturi savasties.
Laisvė taip pat neįsivaizduojama be autonomijos, be anonimiškumo, nors ir santykinio (tai tampa beveik neįmanoma visiško skaidrumo eroje). Žmonės bėga nuo stebėjimo, nuo sekimo į mišką, prie jūros... Bet su savimi nešiojasi išmaniuosius įrenginius, kuriuose fiksuojama buvimo vieta. Na, ką tu gali padaryti. Jums pasisekė gyventi XXI amžiuje, kai mokslo ir technologijų pažanga gyvenimą pavertė fantastika. Taip, fantastika – bet ar žmogus tapo laimingesnis? Ar jis tapo laisvesnis? Ar viskas gerai su jo „aš“?
Kalbame apie dvasią. Ji reikalauja privatumo ir paslapties. Juk kodėl melsdamasis Dievui nori pasislėpti nuo kitų? Nori anonimiškumo. Jei nebus paslapties, nebus ir dvasios. Kristus paliko žmones, nuėjo melstis į dykumą. Šie dalykai – archetipiniai.
Jei socialiniuose tinkluose pasakoji apie save, ar ten tikrai esi tu? Ar ten tu ne personažas? Tie, kurie pasakojo apie savo dieną – ką valgė ir kur buvo – vargu ar jie tikri. Tam tikra prasme jie tikri. Tačiau giliąja prasme gali atrasti save tik būdamas vienas su savimi, su gamta, su Dievu, jei tiki jį. Yra gilesnis ir paviršutiniškas gyvenimo sluoksnis. Žmonės be gilumos paskui turi daug psichikos problemų.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
