Jau dvidešimt penktą rudenį pasirodo PK konkurso, kurį tradiciškai skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, laureatų knygos. Šiemet konkursui buvo pateikta 17 poezijos ir 20 prozos rankraščių, kurie, kaip visuomet, buvo vertinami anonimiškai. Poezijos rankraščius skaitė ir vertino Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė ir Vytautas Stankus, prozos – Laura Sintija Černiauskaitė, Liutauras Degėsys ir Renata Šerelytė.
Manęs nėra, kol nesusiklostė rimta knyga
Luko Miknevičiaus knygos „Už vėjo tuščia“ redaktorius literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas apie šį debiutą atsiliepia itin palankiai. Pasak jo, debiutanto eilėraščiuose nėra išmokstamo poetiškumo gražmenų ir purslų. Kūrėjas kalba apie tai, kas tikra, kalba santūriai ir lakoniškai. Jis vaikšto tuose šiandieninės poezijos laukuose, kur įmanu sutikti Giedrę Kazlauskaitę ir Mindaugą Nastaravičių.
„Debiutinės knygos dažnai yra kūrybos pradžios bandymų ir įvairių motyvų rinktinukės. Ir L. Miknevičiaus rinkinyje yra šio ypatumo ženklų. Bet kai kas netikėta. Esama vyraujančio, knygos visumą aprėpiančio motyvo: šiame pasaulyje, žmogau, nelabai ką pakeisi. Toks suvokimas paprastai ne jaunų, o garbaus amžiaus poetų duona. Jaunieji labiau linkę vaizduotis, kad viską pagerins. Luko Miknevičiaus debiutas atrodo užtrukęs ir šiek tiek netikėtas, nes pastaraisiais metais neteko matyti didesnių jo publikacijų, ryškių pasirodymų. Gal tai ir rimta, teisinga: manęs nėra, kol nesusiklostė verta knyga. Dabar susiklostė“, – teigia Valentinas Sventickas.
L.Miknevičius savo knygą „Už vėjo tuščia“ pristatys rugsėjo 25 dieną, trečiadienį, 19 val. Rašytojų sąjungoje įsikūrusiame bare „Salionas“. Čia per penkerius baro gyvavimo metus buvo surengta daugiau nei 70 poezijos vakarų, savo kūryba dalijosi daugybė jaunų ir visiems jau gerai pažįstamų lietuvių poetų. Poezijos vakarus mėgstantiems vilniečiams ši erdvė jau prijaukinta, sava.
Romanui ryžosi po daugybės kino recenzijų
Vladas Rožėnas, parašęs debiutinį romaną „Viskas gerai, aš dar jaunas“, viename interviu sakė gana greit supratęs, kad nenori būti režisieriumi, „nors visi piršo kiną“, ir nusprendęs, kad protingų žmonių pasaulyje galėtų būti daugiau, įstojo studijuoti filosofijos. „Jeigu reiktų iš naujo, turbūt stočiau ten pat“, – sako kino kritikas, vienas iš festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojų. „Esu parašęs kokį šimtą filmų recenzijų ir straipsnių kultūriniuose leidiniuose, rašau apie kiną žurnale „Nemunas“, – priduria V.Rožėnas, laisvalaikiu rašantis apie tai, kas neduoda ramybės.
„V.Rožėno knyga pastarųjų metų PK kontekste išsiskiria intriguojančia kompozicija ir tema: pagrindinis veikėjas rašo scenarijų, ir ši jo veikla virsta absurdišku procesu, kai galų gale tampa nebeaišku, ar veikėjas valdo scenarijų, ar scenarijus jį. Knyga kupina netikėtų sąsajų ir aliuzijų į tai, kad kiekvienas gyvenimas panašus į rašomą scenarijų, nuolat koreguojamą ir keičiamą. Banalios situacijos persipina su egzistencinėmis būsenomis, sapnai – su tikrove, kartais keistesne už sapną. Veikėjų dialogai, lyg paimti iš nenušlifuoto kino scenarijaus kuria tikrumo įspūdį, o riba tarp tikrovės ir filmą imituojančios tikrovės, tarp knygos veikėjo ir filmo veikėjo itin trapi... o gal jos apskritai nėra“, – įžvalgomis dalijasi knygos redaktorė rašytoja Renata Šerelytė.
V.Rožėnas savo pirmosios knygos „Viskas gerai, aš dar jaunas“ pristatymui pasirinko gimtąjį Antakalnį ir spalio 8 dieną, 18.30 val. sukvies bičiulius ir vilniečius debiutu pasidžiaugti „Miesto laboratorijoje“. „Miesto laboratorija“ – darnus bendruomenės edukacijos centras, įsikūręs Sapiegų rūmų parke, kuriame pristatomos žaliosios ir sveiko gyvenimo būdo idėjos. Siekiama, kad „Miesto laboratorija“ taptų ne tik Antakalnio, bet ir viso miesto gyventojų traukos vieta, kurioje būtų galima daugiau sužinoti apie tvarų gyvenimą mieste. Bendruomenės edukacijos centre organizuojamos įvairios veiklos, vakarienės, renginiai, koncertai, veikia kavinė.
