Šiais metais esė konkursas buvo rengtas trečiąjį kartą, ir esė tema buvo tokia pati, kaip ir paties kasmetinio festivalio: „Tėvynių Europa“. Jaunimas buvo kviečiamas apsvarstyti šiuos klausimus: ar migracijos ir skaitmeninių tinklų amžiuje žmonėms dar reikia tėvynės? Jei taip – kokios? Ar tėvynė yra tik viena, ar jų gali būti daugiau? Kas – istorija, rinka, kultūra – yra svarbiausias Europos dėmuo? Ar Europa gali būti tėvynė?
Ketvirtadienį Thomo Manno festivalyje buvo pristatyti trys finalininkai ir jų darbai.
Vienas jų – jau ir praėjusiais metais finale buvęs Vilniuje istoriją studijuojantis Domas Lavriukaitis, parašęs kone plačiausiai šią temą nagrinėjusį esė, pabandęs pažvelgti į tai iš skirtingų perspektyvų, analizavęs ir iš įvairių filosofų, rašytojų pasaulio regos taškų. Vilniuje istoriją taip pat studijuojanti klaipėdietė Lina Hall rašė apie kalbos reikšmę dabartinėje Europoje. Iš Šilutės kilęs Vilniuje studijuojantis Justinas Martinkus rašė apie Europos idėją, svarstydamas, kaip ji atsispindi dabartinėje Lietuvoje, kokias švietimo spragas jaučia jaunimas, kritikavo sustabarėjusį tautiškumą. Komisijos sprendimu šių metų esė nugalėtoja tapo Lina Hall.
Po šių esė pristatymo vykusioje diskusijoje į kai kurias temas buvo gilinamasi labiau. Pavyzdžiui, J.Martinkus kalbėjo apie švietimą, sakydamas, kad mokyklos programa yra tokia, kad nemažai ją baigusiųjų ima nekęsti lietuvių literatūros, kad mokykloje trūksta globalių vizijų pateikimo. „Man imponuoja Kristinos Sabaliauskaitės mintis, kad mes galime didžiuotis savo vakarietiškomis šaknimis“, – sakė J.Martinkus, ne kartą citavęs ją, kalbėdamas apie švietimo spragas, Kritikavęs apkerpėjusį, perdėtą tautiškumą jis sakė, kad trūksta autoritetų, kultūros naujumo, patrauklesnio Lietuvos įvaizdžio. „Mes kultūriškai esame nuo Europos atsilikę“, – neabejojo jis, sakęs, kad vaizduotės ir fantazijos trūksta ir politikoje, kurios mokslus jis studijuoja.
Apie kalbos reikšmę esė parašiusios L.Hall komisijos narys ir konkurso kuratorius Laurynas Katkus klausė, koks jos požiūris į tai, kad jaunimas vis dažniau kalba įvairių kalbų mišraine. Istorikė sakė, kad tai lemia kelios priežastys – viena vertus, kai kuriuos dalykus, reiškinius jauniems žmonėms lengviau įvardinti anglų kalba, kita vertus, tai tampa ir įvaizdžio dalimi. „Aš nevertinu to nei gerai, nei blogai – kitos kalbos žodžiai padeda asmeniui geriau save išreikšti, – sakė ji, visgi pridūrusi, kad liūdna, jog jaunimas daugiausia vartoja anglų, o ne prancūzų, ispanų ar kitas kalbas. – Aš į tai žiūriu ne kaip į lietuviškos tapatybės praradimą, o kaip į savos kultūros išplėtimą“.
D.Lavriukaitis kalbėjo apie tai, kad jis pasigenda atsako į naujus iššūkius. „Neapibrėžtumas, platus galimybių laukas yra kaip iššūkis žmonijai, ir ne iššūkio nugalėjimas yra gėris, o to iššūkio priėmimas“, – remdamasis J.Brodskiu sakė D.Lavriukaitis. Jis teigė, kad Europoje pastebimi nauji reiškiniai, griaunantys nusistovėjusius konsensusus, ir nacionalinės valstybės bei individualūs politikai turėtų atsakyti į juos, tačiau to jis pasigenda.
Apie tai, kokias jaunų žmonių mąstymo, pasaulio suvokimo tendencijas galima įžvelgti iš šiame esė konkurse pateiktų minčių – pokalbis su konkurso kuratorium L.Katkum.
– Jaunimo esė konkursas vyksta trejus metus. Ar galima pastebėti kažkokius pokyčius, kažkokius naujus poslinkius?
– Trys metai dar per mažas laikas įžiūrėti kažkokias tendencijas. Bendras įspūdis, kad jauni žmonės yra aktyvūs, moka sudėlioti esė, skiria ją nuo mokyklinio rašinio. Galbūt ir ne visi, tačiau geriausi ir įdomiausi tekstai nėra vien tik vadinamieji samprotaujamieji rašiniai. Kitas aspektas – kiekybinis. Praėjusiais metais sulaukėme mažiau esė, šiemet daugiau – penkiolikos, nes kiekvienam lietuviui tai suprantama tema ir kiekvienas turi savo nuomonę apie tai.
– Kokios vyraujančios mintys? Antrus metus klausant geriausių atrinktų esė, atrodo, kad jaunimas gana smarkiai abejoja tradicijomis, tautiškumu, bent jau nusistovėjusiomis formomis.
– Yra kritiškumo, – senųjų kultūros formų, tautiškumo raiškos atžvilgiu. Bet prisimenu, kad kuomet pats buvau dvidešimt kelerių metų, galvojau panašiai. Tad didesnio poslinkio nuo savo kartos iki dabartinio jaunimo nematau. Manau, kad jauni žmonės yra pagavūs, kritiški, nežliūliuojami banalių kalbų, ir tai yra labai gerai.
– Dabartinė Europa draskoma gana stiprių prieštarų – liberaliojo, atvirojo požiūrio gynėjai sunkiai sutinka su tais, kurie reikalauja tradicijų gynimo ir konservatyvesnio, uždaresnio požiūrio į Europos vystymąsi. Panašu, kad tarp jaunimo būtent tas, pirmasis, požiūris yra dominuojantis, antrojo pavyzdžių tarp esė kone ir nebuvo.
– Tarp akademinio humanitarinio jaunimo tas antrasis požiūris nėra labai populiarus. Gal Thomo Manno vardas savaime atsijoja dalį žmonių, ir čia renkasi žmonės, pripažįstantys atvirą tautiškumą, atvirumą Europai. Tačiau jaunimas kalbėjo ir apie naujus iššūkius, kaip stereotipiškai reaguoja intelektualai, yra čia ir europinės dimensijos, europinės politikos kritikos. Jie nepriima tų Europos įvaizdžių, senų europinių diskursų už gryną pinigą.
Aš matau liberalumą, tačiau nuosaikų liberalumą, savęs apmąstymą, savikritiškumą. Jaunimas nepriima savęs rimtai, bando suprasti, kokioje intelektualinėje fazėje yra, ko jiems dar trūksta. Tačiau ir nėra perdėto kuklumo. Jie reiškia savo nuomonę, kalba sklandžiai. Svarbu, kad jie turi ne tik idėjų, bet ir bazinį mokėjimą viešai kalbėti, bendrauti, reikšti savo poziciją, pagrįsti ją.
Tai labai svarbus dalykas. Pavyzdžiui, vienas lietuvių karininkas, dėstęs Baltijos koledže, pabandė apibendrinti, kas yra jauni lietuviai ir kuo jie skiriasi nuo kitų. Jis sakė, kad jie yra darbštūs, sąžiningi ir atsakingi, bet nemoka kalbėti viešai, nemoka reikšti savo nuomonės, nemoka apibendrinti, trumpinti. Karo moksle, karo realybėje tai irgi labai svarbus dalykas. Smulkmenų iškėlimas pas mus vis dar ryškus, Manau, kad šis renginys prisideda prie kalbėjimo viešai, diskutavimo konstruktyviai, neįžeidžiant.
– Padėti suprasti, kaip mąsto jauni žmonės, padeda šis esė konkursas, o taip pat ir Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkursas. Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatant įžvalgas apie pastarąjį konkursą, atkreiptas dėmesys į didžiules spragas švietimo sistemoje, kad mokiniai negauna to, ko jie tikisi, mokykloje. Šiandien pristatant esė taip pat kalbėta, jog švietimo sistema neugdo kultūriškai platų išsilavinimą gaunančių žmonių.
– Aš ir iš savo, kaip tėvo, patyrimo žinau, kad ši problema yra opi, tačiau nemanau, kad galima taip apibendrinti, nes Lietuvoje labai platus tas mokyklų kraštovaizdis. Ir dar vienas dalykas – švietimas ir turi būti nuolatos kritikuojamas, nes jis negali įtikti visiems, negali patenkinti visų interesų. Nes tai yra konstrukcija, numatyta pagal tam tikrą vidurkį. Nepasitenkinimas švietimo sistema yra užprogramuotas.
Skaičiau tyrimą apie švietimo sistemą, kad Lietuvoje ji yra gera tuo aspektu, kai reikia pakelti atsiliekančius. Juos prilyginti vidurkiui. Tačiau blogai sekasi sukurti sąlygas ypatingai gabiems vaikams, kad jie galėtų toliau vystytis. Todėl suprantama, kodėl šie gabūs jaunuoliai reiškia kritiką švietimo sistemai, nes ji netenkina jų.
– Jeigu reikėtų pagal šiuos gabaus jaunimo esė sudaryti jaunosios kartos portretą, koks jis būtų?
– Skaitantis. Sakoma, kad jaunimas neskaito. Bet mes matome, kad žmonės skaito ir prisimena, ką skaito.
Laisvas, nebijantis reikšti savo nuomonės.
Kartais galbūt pernelyg įtikėjęs jaunystės, kaip viską atnaujinančios, mitu. Bet tai prisimenu ir iš savo jaunystės, kai atrodė, kad jaunuoliai tiki, jog viską gali pakeisti
– Tai, matyt, būdinga kiekvienai kartai, kuri galvoja, kad gali patraukti senąją kartą į šoną.
– Taip, bet pas mus tai ateina iš romantinių vaizdinių. Iš Mickevičiaus „Odės jaunystei“, – kaip mes ateiname nepaliesti senųjų rutinos, supuvimo, kaip mes viską pakeisime. Bet juk labai svarbu žinoti, kaip nori keisti. Ir kaip minėjo šiame konkurse dalyvavęs Justinas, reikia rasti autoritetus, pavyzdžius, būdus, kaip keisti. Nes mes juk matome ir iš kitų kartų istorijų, kaip jauni žmonės ateina dirbti ir tampa visiškai tokiais kaip buvusieji, net blogesni. Dabar galima jausti tokio romantiško jaunystės sureikšminimo pėdsakus.