Apie kūrybos pradžią, vingrybes, įvertinimus ir „Pasakų parką“ pakalbėjome su pačiu jos autoriumi.
– Kaip prasidėjo tavo kaip poeto kelias?
– Studijavau lietuvių filologiją ir ispanų kalbą, bet prieš tai jau rašydavau, kai buvau moksleivis. Namuose gyvenau knygų apsuptyje – mano tėvai skaitė daug, tai ir mane literatūra labai domindavo, ypač poezija. Atsimenu momentą, kai būdamas mažesnis atsiverčiau kažkokį almanachą, pradėjau skaityti ir atradęs vieną eilėraštį sau pasakiau – aš galėčiau parašyti geriau. Aišku, čia buvo tokia labai vaikiška ambicija, bet turbūt iš to pirmas eilėraštis ir gimė. Gaila, jo neatsimenu, kažkur dingo. Turbūt dažniausiai kūrėjai rašo iš jausenos, išgyvenimų, bet jie pas mane atsirado tik vėliau. Rimčiau pradėjau į poeziją žiūrėti nuo pirmos publikacijos „Šiaurės Atėnuose“. Prisimenu, išsiunčiau ją redaktorei, o ji priėmė, jaučiau tokį džiugesį. Kažkada su mama pajuokavom, kad gal „Poezijos pavasario“ almanache pasirodys mano eilėraščiai. Po kiek laiko keli iš jų ir ten atsidūrė.
– Kaip apibūdintum save, savo kūrybą?
– Save galbūt pavadinčiau kokiu nors postmodernistiniu estetu (juokiasi). Įkvėpimo semiuosi iš įvairių šaltinių, bet dažniausiai tai būna kultūra ir mano asmeninis gyvenimas. Yra eilių, kurios kilo iš patirčių, dažniausiai skaudesnių, ir turi daugiausia asmeniškumų – jas man sudėtingiausia redaguoti ir žiūrėti. Stengiuosi, kad kiekvienas eilėraštis turėtų mintį, nebūtinai aiškią ar konkrečią. Taip pat kūryboje vengiu nereikalingų papildomų žodžių, balasto, metaforų ornamentikos, kurios gilesnės minties mano kūrybai nepriduotų.
– Savo kūryboje nenaudoji jokių skyrybos ženklų. Ar taip palieki vietos skaitytojų interpretacijai, ar turi kitų priežasčių?
– Nenaudoju, nebent tik vienintelį „Enter“ mygtuką, kuris mano kūryboje veikia kaip skyrybos ženklas. Manau, kad daugumoje vietų jie tiesiog nereikalingi, nes atsiranda daugiau vietos savarankiškoms interpretacijoms.
– Kiek laiko užtruko išleisti šią knygą?
– Iš tiesų šioje knygoje yra keli senesni tekstai, kurie nepateko į ankstesnę knygą, nes neatitiko temos. O kiti tekstai gimė maždaug per 4 metus. Įvykių, kurie vyko per tuos visus metus, labai nereflektavau, bet yra kai kuriuose eilėraščiuose minima ir COVID-19 pandemija, ir karas. Gyvenu šiuo laiku ir rašau apie tai, kur esu, ką jaučiu ir kas mane supa.
– Pereikime prie naujosios knygos. Kodėl būtent „Pasakų parkas“? Ar jis turi sąsają su Vilniuje esančiu pasakų parku?
– Iš pradžių aš apie pavadinimą daug negalvojau, nes tiesiog rašiau eilėraščius. Po to viskas pradėjo dėliotis į skyrius, išryškėjo eilėraščių tematikos. Aš prisimenu, kad vaikystėje, vykdamas iš mokyklos į namus, visada pravažiuodavau pro medinį parko užrašą. Be to, su keliais bičiuliais dar studijų metais planavome išleisti kultūrinį leidinį. Svarstėm apie pavadinimą ir kažkuris sugalvojo „Pasakų parką“ – tai lyg nesaugi vieta su pritraukiančiu pavadinimu. Bet, deja, jokio numerio leidiniui neišleidome. Buvome parašę tekstų, bet net nežinau, kur jie yra. Taigi, pagalvojau, kad tą pavadinimą galiu panaudoti savo knygai.
– Kokią reikšmę turi skyrių pavadinimai?
– Pirmasis skyrius – „Burtas mestas“. Julijus Cezaris, kai jau apsisprendė kariauti, ištarė šiuos 2 žodžius. Be to, burtai prie pasakiškumo visai tinka. Kita vertus, tai lyg tvirtas mano kūrybos kelio žingsnis. „Pramanytos būtybės“ – tiesiog buvau parašęs keletą eilėraščių apie feniksą, nykštuką, tai šį pavadinimą pasiskolinau iš kito autoriaus. „Stebuklai ir veidrodis“ turbūt dėl to, nes mano mėgstamiausia ir daugiausiai kartų perskaityta knyga yra „Alisa stebuklų šalyje“. „Kraujo puta“ tai jau toks tamsesnis paskutinis skyrius, motyvas iš „Eglės žalčių karalienės“, nors pati knyga baigiasi, sakyčiau, gana šviesiu eilėraščiu.
– Ant antrosios knygos viršelio – dailininko Jono Jurciko kūrinys. Kaip atradai šį menininką?
– J. Jurciko darbą pasirinkau neatsitiktinai. Jaunystėje domėjausi menu ir įvairiais autoriais, bet man lietuvių dailė visuomet atrodydavo nuobodoka, tiesa, aš gal jos gerai ir nepažinojau. Nebent tik M. K. Čiurlionį, kuris yra puikus menininkas, bet paauglį turbūt nelabai įkvepia. Galerijose man nepatikdavo tie darbai, kur reikia perskaityti labai daug teksto, kad suprastum tą meno kūrinį. Bet kadaise varčiau kultūrinį leidinį „Pašvaistė“ ir jame pamačiau J. Jurciko darbus – jis tais metais laimėjo apdovanojimą kaip geriausias jaunasis tapytojas. Pamačiau ir nustebau, kad yra lietuviško vizualaus meno, kuris man yra įdomus. Šis autorius, manyčiau, pakeitė mano požiūrį į visą lietuvių dailę ir todėl jo kūrinys „Tvora“ tapo mano knygos viršeliu.
– Tavo poezijoje galima atrasti aliuzijų ir į kitus autorius, jų meno kūrinius. Kiek kiti autoriai daro įtaką tavo kūrybai?
– Aš nemažai skaitau ir tai man tikrai daro didelę įtaką. Knygoje yra užuominų ir į Federico Garcia Lorcą, Fernandą Pessoa, Salomėją Nėrį, Radausko parafrazė yra, tų autorių ne vienas. Kai kurie iš jų galbūt nėra man labai imponuojantys, bet kūrybos prasme tikrai inspiruoja.
– Turbūt vienas savičiausių eilėraščių, kuris įsiminė iš naujosios knygos – apie tai, kaip princas į el. paštą atsiunčia laišką su pasiūlymu priimti jo turtą.
– Taip, šis gimė iš sukčių atakų, kurias turbūt dauguma esame gavę. Tos klaidos laiškuose mane dažnai inspiruoja, nes ir jose galima atrasti poeziją. Yra ir eilėraštis, sukurtas iš darbo paieškų ir pokalbių patirčių. Kadaise skaičiau skelbimus ir radau vieną labai ilgą pareigybę, jei neklystu, vienoje iš Lietuvos ministerijų. Tai pakeičiau kelis jos žodžius ir dabar tai yra mano eilėraščio pavadinimas.
– Savo poezijoje nevengi aštrių pasakymų, įvairaus žanro humoro. Kaip pavyksta juo neperkrauti eilių ir išlaikyti poezijos rėmus?
– Stengiuosi dozuoti. Kartais pajuokauju, kartais ir juokas pro ašaras pasimato. Yra tokių autorių, kurie tikrai gerai humoristiškai rašo, pavyzdžiui, Juozas Erlickas, bet tai jau kitas žanras. Aš tokiu savęs nelaikau, humorą naudoju tik kaip priemonę poezijai.
– Grįžtant prie pirmosios tavo poezijos knygos, kaip vertini ją iš šių dienų perspektyvos?
– Esu patenkintas rezultatu. Yra eilėraščių, kurie labiau patinka, ir tokių, kurie jau mažiau, bet apskritai nieko pirmojoje knygoje nekeisčiau. Tai ne vien mano, bet ir redaktoriaus, dizainerės komandiškas darbas. Daug dalykų išmokau iš abiejų knygų redaktorių – Gyčio Norvilo, Donato Petrošiaus.
– Ne paslaptis, kad pirmoji knyga buvo pastebėta ir tapai laureatu metų proveržio kategorijoje.
– Taip, džiaugiuosi šiuo įvertinimu, bet nemanau, kad tai turi didelės įtakos mano kūrybiniam procesui. Galbūt tai padeda atrasti daugiau skaitytojų, nes poezija yra labai nišinis dalykas. Kita vertus, atsiranda galimybė būti pastebėtam dar plačiau, galima sulaukti pakvietimo į poezijos festivalį ar kitą didesnį renginį. Be to, dalyvavau tarptautiniame tarpdisciplininio meno konkurse ir buvau apdovanotas. Tiesa, galvojau, kad turėsiu galimybę apsilankyti Romoje, bet dėl organizacinių nesklandumų neteko, tai labai apie jį nesipasakojau. Bet smagus konkurso pusfinalis vyko Vilniuje, dėl to ir labiausiai džiaugiuosi.
