Literatūros naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Knygos autorė pabrėžia: „Kleopatrą mes minime ne taip, kaip reikėtų. Juk ji buvo gabi ir įžvalgi valdovė, žinanti, kaip įkurti laivyną, nuslopinti sukilimą, tvarkyti iždą ir sumažinti nepriteklių. Atkurti Kleopatros paveikslą tolygu tinkamai pateikti tuos negausius faktus, išlukštenus iš storo juos apaugusio mitų ir senųjų istorikų propagandos kevalo.”
Publikuojame trečiąją šios knygos ištrauką.
***
Ką Kleopatra manė apie tikrus ir tariamus puritonus romėnus, tarp kurių atsidūrė, sunku pasakyti. Tačiau gerai žinome jų nuomonę apie ją. Vedybos ir moterys Romoje reiškė visai ką kita; čia moters autoritetas buvo beprasmė sąvoka. (O vyrą pavadinti moterišku buvo didžiausias įžeidimas.) Romėnams gera moteris buvo nepastebima moteris, o tai kirtosi su Kleopatros auklėjimu. Aleksandrijoje ji darė iš savęs reginį; Romoje taisyklės buvo priešingos. Romėnė neturėjo jokių politinių ar juridinių teisių ir net savo vardo; šis būdavo tėvo vardo vedinys. Cezaris turėjo dvi seseris, ir abiejų vardai buvo Julija.
Viešumoje romėnės nuleisdavo akis, laikėsi tyliai ir atokiai. Jos nedalijo kvietimų pietums. Jų intelektualinės veiklos nebuvo matyti, o mene jos reiškėsi daug rečiau nei Egipte, kur moterys – darbininkės ir faraonės – buvo vaizduojamos paveiksluose ir skulptūrose, kapų scenose ir ant koplyčių sienų gaudančios paukščius, parduodančios prekes ar aukojančios dievams. Svetimšaliui valdovui šios taisyklės – kaip ir išlaidų ribojimo įstatymai – nebuvo taikomos, tačiau Kleopatra veikiausiai nesijautė gerai. Kaip visuomet manyta, kad moters tyrumą užtikrina sunkus darbas. (Juvenalis pateikė tradicinę formulę: „Sunkus darbas, trumpas miegas, rankos subraižytos ir sukietėjusios nuo namų ruošos.“)
Kaip santuokos griovėja, kažkokiu būdu prasibrovusi į prakilnią Veneros draugiją, Kleopatra trikdė Romą kelias atžvilgiais: ji buvo moteris, svetimšalė, Rytų monarchė šalyje, kuri įtikėjo esanti karalius triuškinanti respublika, dublerė Izidės, deivės, turinčios įtartiną ir destruktyvų kultą, kurios šventyklos buvo pagarsėjusios kaip skandalingos slaptų įsimylėjėlių susitikimų vietos.
Kleopatra sujaukė visas kategorijas ir nepaisė papročių. Net pagal šiuolaikinius standartus ji būtų kėlusi protokolo problemų. Kaip Romos diktatoriaus meilužė, ar ji buvo ir romėnų pasaulio meilužė?
Kad ir kaip elgdavosi, – o ji mikliai keitė ir savo įvaizdį, ir asmenybę, – ji laužė visas taisykles. Karalienė namie, svetimoje šalyje ji buvo kurtizanė. Ir dar pavojingiau: ji buvo turtinga kurtizanė. Kleopatra buvo ne tik ekonomiškai nepriklausoma, bet turtingesnė už bet kurį romietį.
Jau patys jos turtai – tie patys turtai, kurie maitino Romą per triumfo eitynes, – paneigė jos moralę. Iškalbingai girti kažkieno iškalinėtą sidabrą, ištaigingus kilimus, marmuro statulas reiškė kaltinti jį. Tokia išvada pirmiausia buvo taikoma menkesniajai lyčiai. „Kai tik moteris užsideda ant kaklo smaragdų vėrinį ir į pailgintas ausis įsisega didžiulius perlus, nebelieka nieko, ko ji sau neleistų, nieko, kuo pasibjaurėtų“, – tokia buvo logika. Šiuo atžvilgiu ausų ilgis galėjo būti reikšmingesnis Kleopatros likimui negu jos nosis.
Net manant, kad gražiausius papuošalus paliko Aleksandrijoje, Romoje ji buvo laikoma ano pasaulio „beprotiškos ekstravagancijos“ sinonimu. Tai buvo niekas kita, kaip jos prigimtinė teisė. (Padori romėnė brangakmeniais vadino savo vaikus.)
Pagal romėnų standartus, net Kleopatros eunuchai buvo turtuoliai. O tai reiškė, kad su ja buvo siejamas bet koks nedovanotinas išlaidumo blogis. Dar gerokai prieš tapdama legendine kerėtoja – beatodairiška ir nerūpestinga vyrų naikintoja – ji pagarsėjo kaip ekstravagantiška rytietė, beatodairiška ir nerūpestinga turtų naikintoja. Jei moralinė niekšybė prasidėdavo nuo vėžiagyvių ir virsdavo purpurinių ir ryškiai raudonų rūbų metastazėmis, pretenzingumo apogėjumi tapdavo perlai, Romoje laikomi ekstravagancijos viršūne.
Svetonijus pasitelkė perlus, kad įrodytų Cezario silpnybę prabangai. Pasakojimas apie palaidūną, paaukojusį perlą, kad įrodytų savo tiesą, buvo dažnai kartojamas knygose prieš keturiasdešimt šeštuosius metus ir ilgam pasiliko jose, užsitarnaudamas pasmerkimo. (Šiame pasakojime esama ir nebūtų dalykų, ir susietų skirtingų istorijų. Jau po kelerių metų buvo teigiama, kad Kleopatra nešiojo du „didžiausius istorijoje žinomus perlus“. Plinijus įvertino kiekvieną iš jų 420 talentų, o tai reiškė, kad vienoje Kleopatros ausyje suposi vilos prie Viduržemio jūros ekvivalentas. Tokią sumą ji paaukojo Memfio buliaus laidotuvėms.)
Kas dar galėjo turėti tiek tuštybės, tiek palaidumo ir tiek noro pakerėti vyrą, kad ištrauktų perlą iš ausies spenelio, ištirpdytų jį acte ir išgertų, žavėdama ir savo kerais, ir išlaidumu? Tokia istorija vėliau buvo pasakojama apie Kleopatrą.
Cezario nužudymas gal ir suardė Kleopatros skrupulingai metų metus dėliotus planus, bet buvo naudingas jos įvaizdžiui. Pagal legendą, Ozirio, Izidės žemiškojo partnerio ir aukščiausios vyriškos dievybės, priešai žiauriai sukapojo jo kūną į gabalus. Oziris paliko jauną įpėdinį ir atsidavusį aštraus proto konsortą. Gedinti Izidė surinko kūno gabalus, kad prikeltų jį iš numirusiųjų. Kovo idos puikiai parėmė pasakojimą: Kleopatra iš savo netekties išniro dar stipresnė, didžioji kankinio mirtimi mirusios dievybės žmona. Nepakenkė ir tai, kad Romoje pirmąją keturiasdešimt antrųjų metų dieną Cezaris iškilmingoje religinėje ceremonijoje buvo paskelbtas dievu.
Viešumoje Kleopatra atliko Izidės vaidmenį, elgėsi kaip išminties bei materialinės ir dvasinės paramos teikėja, reklamuodama Cezarioną, šeimos trejybę ir dvasinį atgimimą. Ji ėmėsi ambicingos statybų programos, kurioje išnaudojo mitą. Cezariono reljefinis atvaizdas išliko ant sienos Denderos šventykloje, kuri buvo didžiulis Kleopatros tėvo paveldėtas projektas. Galbūt švęsdama sūnaus atėjimą į valdžią, Kleopatra įsakė išraižyti jo atvaizdą su Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūnomis, stovintį priešais ją ir aukojantį smilkalus Izidei, Horui ir Oziriui. Temos puikiai persipynė; ji sekė paskui jį kaip faraonė ir motina, viename paveiksle tarškindama Izidės tarškyne ir su tradiciniu Izidės galvos apdangalu – dviguba karūna. Užraše apačioje jos vardas parašytas pirmas; ji tikriausiai iškilmingai atidengė raižinius.
Kleopatra baigė tėvo pradėtą darbą Edfu, Aukštutiniame Egipte, kur tikriausiai buvo perkėlusi Denderos darbininkus. Įkūrė laivų šventyklą Kopte, toliau į šiaurę; ir dar pastatė mažą šventovę dieviškųjų vaikų gimimui garbinti už pagrindinės šventyklos Hermontyje, netoli Luksoro. Cezarionas ten glaudžiai susietas su Horu, kuriam − galbūt neatsitiktinai − buvo skirta atkeršyti už tėvo mirtį. Tuo metu Kleopatra gal jau buvo pradėjusi statyti masyvų pastatą, skirtą Cezariui ir vėliau žinomą kaip Cezareumą, virš Aleksandrijos uosto. Galų gale jis taps savarankiška zona su portikais, bibliotekomis, salėmis, giraitėmis, vartais, takais ir kiemais, pilnais rafinuotų meno kūrinių. Jos didžiausias projektas buvo Izidės šventykla Aleksandrijoje, bet dabar ji be pėdsakų išnykusi.
Ji užsiėmė reformomis ir kituose frontuose. Valdant Kleopatrai, Aleksandrija išgyveno energingą intelektualinį atgimimą. Burdama aplinkui save išrinktuosius mąstytojus, Kleopatra atkūrė graikų inteligentiją mieste, į kurį lengvai priviliodavo mokslininkų. Tarp pačių artimiausių buvo Filostratas, oratorius, pagarsėjęs kerinčiomis improvizuotomis kalbomis. Jis galėjo būti asmeninis Kleopatros mokytojas.
Valdant Kleopatrai, atsirado vienintelė vietinė filosofijos mokykla; skeptikas Aenesidemas iš Knoso ginčijosi dėl žmogiškųjų jutimų reliatyvumo ir žinojimo negalimybės. Gramatikos ir istorijos mokslo veikalai taip pat išgyveno renesansą, nors atgimimas paskatino nedaug svaigiai originalių teorinių šuolių, būdingų ankstesniems šimtmečiams. Vienintelės išimtys buvo medicina ir farmakologija. Gydytojai ilgą laiką priklausė Ptolemėjo dvarui, ir ten jie buvo įtakingi ir pilietiškumo kupini valstybininkai; Kleopatros valdymo metu žymiausi įvairių sričių specialistai rašė gausius veikalus apie mediciną ir ligas, apie akių ir plaučių susirgimus, rašė ir kaip mokslininkai, ir kaip praktikai. Ypač drąsius žingsnius tie mokslininkai žengė chirurgijos srityje, rengdami naują specializuotų įgūdžių sistemą.
Apskritai keturiasdešimtųjų pradžia buvo tas metas, kuris įrodė, jog Kleopatra reiškė daug daugiau nei jos tariami suviliojimai. Ji žengė pirmuosius žingsnius atgaivindama Ptolemėjų šlovę, vėlgi sekdama tėvo pavyzdžiu, tik pasiekdama geresnių ir gausesnių rezultatų.
Ji rėmė ir dalyvavo intelektualinėje veikloje, kaip ir tiko jos kilmės žmogui. Helenizmo monarchai buvo vadinami kultūros globėjais ir mokslininkais; tarp Kleopatros protėvių buvo ne tik aibė žudikų, bet taip pat istorikas, zoologas ir dramaturgas. Ptolemėjas I parašė visus sužavėjusį darbą apie Aleksandrą Didįjį.
Žvelgdami atgal jaučiame, kad esame priversti vertinti Kleopatros reputaciją pagal tai, kas buvo melagingai jai priskirta. Greta valdovės veiklos ji pelnė pripažinimą už literatūros kūrinius − šis faktas praturtina jos charakteristiką. Užsienyje būdavusi dekadentė, namuose ji buvo gabi intelektualė. Ją ne kartą citavo kaip magijos ir medicinos, kurios dar kurį laiką buvo neatskiriamos, šukuosenų, svorių ir matų sričių autoritetą. Tai buvo sritys, kurias Kleopatra tikriausiai buvo gerai išstudijavusi, bent prie vakarienių stalo. Kalbant apie mediciną, ji buvo didžioji Hatoros šventyklos, skirtos moters sveikatai, patronė. Ir vis dėlto labiau tikėtina, kad ji buvo rašiusi apie asilių pieno vonias, negu kad išradusi aspiriną.
Stacy Schiff. Kleopatra. Gyvenimo istorija. Iš anglų k. vertė Jūratė Derukaitė. K.: Kitos knygos, 2012.
