Šioje įtraukiančioje knygoje pasakojama apie meilę, troškimą, išdavystę ir merginos pasirinkimą, galintį išgelbėti tautą. Istorinių detalių, intrigos ir emocijų kupinas romanas atskleidžia mokslo stebuklus ir karo laikų žiaurumus. Įspūdingame Amerikos istorijos fone vaizduojami ydingi veikėjai, ieškantys išsigelbėjimo, meilės ir vilties pasaulyje, kurį temdo nežmoniško elgesio pasekmės.
Čikaga, 1950-ieji. Rozalinda Porter visuomet laužė įsitikinimus – dirbo fizike Manhatano projekte ir buvo aistringai įsimylėjusi kolegą Tomą Vyverį. Po penkerių metų, netekusi karjeros ir meilės, ji jaučia kaltę dėl bombos ir širdgėlą dėl nutrūkusių santykių su Vyveriu.
„Visus tuos metus, dirbdama Manhatano projekte, mergina, kaip ir dauguma jos kolegų mokslininkų, naiviai tikėjo, kad bombos kuriamos tik kaip galima grėsmė, kaip būdas derėtis. Tačiau jų išradimas didžiulius žemės plotus pavertė dykynėmis ir pasėjo daugybę mirčių – mirčių, dėl kurių Rozalindą sąžinė grauš visą likusį gyvenimą.“
Beprotiškai ilgėdamasi darbo laboratorijoje, mergina jau ima prisitaikyti prie įprastesnio gyvenimo būdo. O tada netikėtai su ja susisiekia Vyveris ir... FTB. Specialusis agentas Čarlis Šidlas nori, kad Rozalinda šnipinėtų Vyverį, nes FTB įtaria, jog jis pardavinėja atomines paslaptis rusams. Rozalinda yra viena iš šias paslaptis sukūrusių mokslininkų, todėl puikiai žino apie galimus padarinius, jei informacija patektų į netinkamas rankas. Bet kaip ji gali šnipinėti vyrą, kurį tebemyli, nors instinktai kužda ką kita? Be to, Rozalinda ima jausti trauką Čarliui. Šis agentas – buvęs karo belaisvis, taip pat negalintis atsikratyti praeities šmėklų.
Jausmai abiem vyrams stiprėja, todėl Rozalindai kyla vis didesnis pavojus. Merginai teks pasirinkti tarp to, kuris išmokė ją mylėti, ir to, kurį jos meilė gali išgelbėti.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Vyrai dirbo svarbius darbus. Moterys turėjo tenkintis vieta užnugaryje. Štai ko Luizą išmokė mama. Tai reiškė, kad gerai besimokydama mokykloje puikiai susitvarkys su šeimos mėnesio biudžetu. Laisvalaikiu savo malonumui galės ir paskaityti. Apie koledžą nebuvo nė kalbos.
Sulaukusi dvidešimt vienų, Luiza pasiekė to, ką motina laikė didžiausia moters sėkme.
Sulaukusi dvidešimt vienų, Luiza pasiekė to, ką motina laikė didžiausia moters sėkme: gavo gerą vyrą. Juodu su Henriu gyveno visai šalia tėvo namų, naujutėliame vasarnamyje. Dar neturėdami vaikų, jie svajojo apie nerūpestingos romantikos mėnesius ir pusryčius lovoje. Artėjo 1920 metų pabaiga. Karas buvo pasibaigęs. Moterys įgijo teisę balsuoti, nebereikėjo dengti kulkšnių. Juodu su Henriu planavo dviračiais vykti į Viskonsiną. Netgi svajojo apie kelionę į Niujorką traukiniu ir galimybę garlaiviu nuplaukti į Paryžių.
– Buvome įsimylėję. Iš pradžių norėjome pabūti pora. Ne šeima. Troškau būti dailia mergina, įsikibusia į vyro parankę, – po kelerių metų Luiza pasakojo Rozalindai, o jos balse dar buvo justi kartėlis.
Tačiau, nusprendę nepalikti sesers teosofų priežiūroje, Luiza su Henriu parsivežė namo Rozalindos lopšį, maitinimo kėdutę ir pasiruošė bemiegėms naktims. Kaip ir visi apleisti kūdikiai, Rozalinda reikalavo dėmesio.
– Kai tik norėdavau tave paguldyti, mažyčiais pirštukais įsitverdavai į mano ranką. Kaip beždžioniukas, – pasakojo jai Luiza.
Dėl šio palyginimo Rozalinda iki šiol gūžiasi.
Henrio požiūris visada buvo švelnesnis.
Tu tikrai buvai neeilinė!
– Tu tikrai buvai neeilinė! Tikriausia dovana! Devynių mėnesių jau pradėjai kalbėti. Pusantrų metų skaičiavai iki šimto penkiasdešimties. O pirmasis tavo žodis buvo „kodėl“. Kodėl paėmei mano šaukštą? Kodėl dabar turiu eiti miegoti? Kodėl? O dvejų su puse, kai sėdėdama maitinimo kėdutėje ant grindų išliejai pieną, paklausei, kodėl atsirado apskritimas.
Rozalindai patikdavo klausytis Henrio pasakojimų apie jos vaikystę, o šiuo epizodu ypač mėgavosi. Henris pasakojo, kad atsistojo nuo stalo norėdamas pažiūrėti, į ką ji rodo, ir pastebėjo pieno balutes.
– Geras klausimas, – atsakė jis. – Na, sakyčiau, kad visi pieno lašeliai yra apvalūs. Todėl atsitrenkę į išlieto pieno balutę sudaro apskritimo įspūdį.
Henris jai ėmė pasakoti apie paviršiaus trauką. Apie tai, kaip molekulės jungiasi visomis kryptimis ir kiekvienas lašelis tampa sfera. Netgi nupiešė jai brėžinį.
– Kvailystės. Juk ji nesupranta, – murmėjo Luiza.
Bet vėliau, kaip jis pasakojo Rozalindai, kai paguldęs ją į lopšį ruošėsi užtraukti užuolaidas, ji pirštuku parodė į pilnatį.
– Kodėl Mėnulis apvalus? Ir Mėnulį sudaro molekulės?
Kodėl Mėnulis apvalus? Ir Mėnulį sudaro molekulės?
– Mėnulį? – pasitikslino jis. – Taip, ir Mėnulį.
– Visos molekulės? Visomis kryptimis? – ji išskleidė rankas. Henris pažvelgė į šviesulį danguje ir nusišypsojo. – Tą akimirką, vaike, supratau, kad užaugusi tapsi mokslininke.
« »
– Planuoju ir vėl ieškoti mokslininkės darbo, – tyliai prasitaria Rozalinda žvilgčiodama į visus, susėdusius prie stalo, bet kreipdamasi į Henrį. Tai baisu: meilė mokslui ją išdavė.
– Puiku, – sutinka Henris, – puiku.
– Pasigendu tokių pareigų, – pripažįsta ji.
– Nesistebiu.
– Bandau lankyti paskaitas. Vis dar gaunu „Taikomosios fizikos žurnalą“ ir „Amerikos fizikų žurnalą“. Kai tik galiu, stengiuosi skaityti.
Luizos šnervės išsiplečia.
Nejaugi tikrai manai, kad dabar, kai sugrįžo visi kariai, bus ieškoma moterų mokslininkių?
– Nejaugi tikrai manai, kad dabar, kai sugrįžo visi kariai, bus ieškoma moterų mokslininkių?
Rozalinda ruošiasi kažką sakyti, bet apsigalvoja.
– Tu esi išskirtinė, – įsiterpia Henris. – Tau tikrai pasiseks, kaip ir anksčiau.
– Tikrai taip, Roza! – sušunka Eiva. Bet Rozalinda supranta, kad Luiza teisi. Kas ją samdytų, ypač po Vyverio ataskaitos?
Henris spusteli jos ranką.
– Toks yra tavo kelias. Turi pasitikėti savimi.
Eivai džiaugsmingai valgant Vienos šnicelį ir Luizai skundžiantis siaubingais naujaisiais kaimynais bei artėjančio komunizmo baime, Rozalinda susiraukia, papurto galvą ir apsidairo, norėdama nuryti viduje kylantį gumulą – jausmą, kad niekada nebebus laiminga. Restorane pilna šeimų. Įsimylėjėlių. Visi gerai leidžia laiką. Tačiau prie staliuko bare Roza pastebi sėdintį vyrą. Net atsisėdęs jis aukštesnis už visus kitus restorano lankytojus. Išsiskiria jo ežiuku kirpta galva, veido bruožai, netgi tai, kad žmogus sėdi vienas. Kodėl šis dailus nepažįstamasis be kompanijos? O tada ji pastebi, kad keistuolis prie šono laiko prispaudęs riešą, nors vaizdą šiek tiek užstoja baras. Tai jis. Tikrai taip. Vakar ją sekęs vyras. Jis pakelia akis ir jų žvilgsniai susitinka. Nors juos skiria visa restorano salė, Rozalinda mato, kad vyro akys mėlynos. Išskirtinė, sodri spalva. Ji nebegirdi sesers žodžių. Kas jis toks? Gerbėjas ar pamišėlis? Jos oda pašiurpsta.
Jos oda pašiurpsta.
– Roza, ar apkurtai? – paklausia Luiza. – Ką tik teiravausi, į kurį priemiestį persikėlė Džeinė Ana?
– Oi... Atsiprašau... Į Glenvju.
– Taip. Glenvju. Norėjau pasidomėti, ar jis mums tiktų.
– Mes nesikelsim į priemiestį, – nukirto Henris. – Ar tau viskas gerai, Roza? Staiga išblyškai.
– Taip. Viskas gerai. Atsiprašau. Užsigalvojau.
Per karą daug vyrų patyrė sužalojimų. Galbūt tai ne tas pats žmogus. Tačiau jos širdis muša kaip pašėlusi. Ji apkabina Eivą per pečius.
– Ar smagus buvo Vienos šnicelis? – sunkiai rinkdama žodžius teiraujasi dukterėčios.
– Labai. Dabar visada jį rinksiuosi.
Rozalinda pasisuka ir susidūrusi su vyro mėlynų akių žvilgsniu pajunta, kaip skruostus užlieja raudonis.
