Vladimiro Putino pasakojimas, kad Rusija įsiveržė į Ukrainą, norėdama išgelbėti represuotą tautą nuo „narkomanų ir neonacių gaujos“, Rusijoje puikiai pasiteisino. Ir tuo pačiu metu jis užgniaužė bet kokius balsus, galinčius papasakoti kitokią istoriją. Ar pasakojimai virto tikruoju mūšio lauku? Ir kokį vaidmenį gali vaidinti fikcija, kai tiesa jau žlugo?
2015 m. per Norvegijos televiziją buvo parodytas pirmasis serialo „Okupuoti“ (Jo Nesbø parašė šio serialo scenarijų, – red. past.) sezonas. Seriale vaizduojama Rusijos įvykdyta Norvegijos okupacija, su kuria daugiau ar mažiau tyliai susitaiko ES ir Jungtinės Valstijos, matančios tai kaip galimybę vėl imti naudoti naftos gavybos įrenginius, kuriuos uždarė žalioji Norvegijos vyriausybė. Kurdamas serialo koncepciją, siekiau sutelkti dėmesį į moralines dilemas ir pasirinkimus, su kuriais susiduria paprasti žmonės ekstremalioje situacijoje – brėžiau paraleles su situacija, kurioje galbūt atsidūrė mūsų tėvai ir seneliai 1940-1945 m. vokiečių okupacijos Norvegijoje metu. Mažesnės šalies manevravimas tarp galingos kaimynės ir kitų pasaulį valdančių valstybių, derinant politinius principus su ekonominiais išskaičiavimais ir savo pačių saugumu, buvo tik viena iš serialo naratyvo dalių.
Maniau, kad bus akivaizdu, jog kuriant išgalvotą pasaulį seriale „Okupuota“ nenorėjome nieko pasakyti apie Rusiją – lygiai taip pat, kaip Stevenas Spielbergas filme „Nasrai“ nesiekė kažko pasakyti apie didžiuosius baltuosius ryklius – ir vis dėlto Rusijos valdžia reagavo į tai skausmingai. Rusijos ambasadorius Norvegijoje Viačeslavas Pavlovskis Rusijos naujienų agentūrai agentūrai TASS sakė, kad „tikrai tenka apgailestauti, kad šiais metais, kai minimos 70-osios pergalės Antrajame pasauliniame kare metinės, autoriai, regis, pamiršo apie didvyrišką sovietų kariuomenės indėlį išlaisvinant Šiaurės Norvegiją iš nacių okupantų, ir, vadovaudamiesi blogiausiomis Šaltojo karo tradicijomis, nusprendė Norvegijos žiūrovus gąsdinti neegzistuojančia grėsme iš rytų.“
Gali būti, kad ambasadorius buvo tiesiog šiek tiek per jautrus, nes Rusija prieš metus buvo aneksavusi Krymą – gerokai po to, kai serialo scenarijus jau buvo parašytas ir jį imta filmuoti – ir tokiu būdu tapusi didžiausia priešininke politinėje pasaulio scenoje. Tačiau kodėl buvo tokia įnirtinga reakcija, kai serialas akivaizdžiai fikcinis kūrinys ir kuriame rusai bent kartą nebuvo pavaizduoti kaip tarsi robotai besielgiantys, pagal vieną trafaretą sukurti „blogiukai“?
Galbūt atsakymas yra toks: šiais laikais, kai tiesa dėl netikrų naujienų ir propagandos nebeteko savo reikšmės, kai įtakingi lyderiai renkami remiantis emocijomis, o ne dėl jų nuopelnų ar politinių pažiūrų, faktai nebeturi tokio svorio, kokį turėjo anksčiau. Faktai turėjo užleisti vietą istorijoms, kurios nukreiptos į mūsų emocijas, istorijoms apie mus ir tai, kas apibrėžia mus kaip grupę, tautą, kultūrą, religiją. Galbūt okupaciniai karai Vietname ar Afganistane nebuvo laimėti ne dėl ginklų ar kariuomenės trūkumo, – turbūt tai įvyko todėl, kad nebuvo istorijų, galinčių „užkariauti žmonių širdis ir protus“. Arba, jei kalbėtume tiksliau: galbūt taip įvyko, nes kita pusė turėjo geresnių istorijų.
Rašant apie dabar vykstantį Rusijos pradėtą karą, viena dažniausiai naudojamų citatų priklauso Amerikos senatoriui Hiramui Johnsonui, kuris 1917 m. pasakė, kad „Pirmoji karo auka yra tiesa“. Jis, be kita ko, cituojamas žurnalistams bei redaktoriams priminti, kokia pažeidžiama gali būti faktais pagrįsta tiesa, kai dvi pusės kovoja dėl savosios įvykių versijos pateikimo. Tačiau tai taip pat yra priminimas, kad naivu manyti, jog žurnalistas – net ir sąžiningas bei nepriklausomas – karo metu gali atskirti savo daromus reportažus nuo savosios kultūros, tautybės ir pasaulėžiūros.
Kai Richardas Feynmanas, Nobelio premijos laureatas ir vienas iš atominės bombos kūrėjų, rašė apie tokį absoliutų dalyką kaip fizika, jis sakė, kad „turiu apytikslius atsakymus, galimus įsitikinimus ir skirtingo laipsnio užtikrintumą dėl įvairių dalykų, bet nesu absoliučiai įsitikinęs niekuo“, matome, kad pati tobulos „objektyvios tiesos“ idėja yra ne kas kita, kaip iliuzija. Tačiau jeigu galime gana užtikrintai teigti, kad 1+1=2, yra skirtumas tarp bandymo pasakyti, kad kažkas yra tiesa, ir bandymo pasakyti, kad kažkas yra netiesa.
1937 m., kai fašistų generolas Franco subombardavo Gernikos miestą ir išžudė civilius gyventojus, buvo gausybė žmonių, kurie galėjo paliudyti, kas įvyko. Vos tik pasirodė sunaikinimo ir aukų vaizdai, Franco ir jo generolai suprato, kokias emocijas jie sukels Ispanijoje ir užsienyje, ir ėmė atkakliai tvirtinti, kad respublikonai patys sunaikino savo miestą. Ilgą laiką šia įvykių versija buvo tikima – bent jau tie, kurie norėjo ja tikėti. Tačiau respublikonai savo pusėje turėjo geresnį pasakotoją. Pablo Picasso atsakė vienu iš garsiausių savo paveikslų „Gernika“, kuriame pavaizduotas pragaras mažame baskų miestelyje.
Šis kūrinys, nutapytas Paryžiuje gyvenusio žmogaus, neobjektyvi reprezentacija, dailininko vaizduotės ir patirties kūrinys, turėjo didelę įtaką atveriant Europai akis. Tais pačiais metais jis buvo eksponuojamas Paryžiuje, o vėliau apkeliavo visą žemyną, galingai prisidėdamas prie karių savanorių verbavimo į respublikonų pusę.
Jei „Gernika“ buvo kartu ir propaganda, ir šedevras, tą patį galima pasakyti ir apie Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“, kurį sovietų valdžia užsakė švenčiant 1905 m. revoliucijos dvidešimtąsias metines. Nors abiejuose kūriniuose vaizduojami tikri įvykiai, juose taip pat panaudota nemažai meninės išmonės – pavyzdžiui, garsiosios žudynių scenos ant Odesos laiptų iš tikrųjų nebuvo.
Tačiau grožinės literatūros pasakotojui nereikia rūpintis tokiomis detalėmis; jo tikslas – pasakyti kažką tikro, ir tai nebūtinai turi būti paremta tikrais faktais.
Tačiau grožinės literatūros pasakotojui nereikia rūpintis tokiomis detalėmis; jo tikslas – pasakyti kažką tikro, ir tai nebūtinai turi būti paremta tikrais faktais. Išjudinti širdis ir protus, o ne pranešti, kiek žmonių žuvo ar kas, ką, kur ir kada padarė. Ši laisvė suteikia grožinei literatūrai galios, ypač kai mes, kaip žiūrovai, nesuvokiame, kad mums perteikiama propaganda. Knygos „Hearts and Mines: The U.S. Empire’s Culture Industry“ autorius Tanneris Mirrleesas iš Ontarijo technikos universiteto universiteto aprašė, kaip Jungtinių Valstijų Karo informacijos biuras Antrojo pasaulinio karo metais sukūrė skyrių, skirtą išimtinai darbui su Holivudu – Kino filmų biurą.
1942-1945 metais biuras peržiūrėjo 1652 scenarijus, perrašydamas arba pašalindamas viską, kas vaizdavo Jungtines Amerikos Valstijas nepalankiu būdu, įskaitant medžiagą, kurioje amerikiečiai atrodė „abejingi karui arba nusiteikę prieš karą“. Pasak Mirrleeso, Elmeris Davisas, Karo informacijos biuro vadovas, pasakė: „lengviausias būdas įteigti propagandinę idėją daugumai žmonių yra pateikti ją pramoginio filmo forma, kai žmonės nesuvokia, kad jiems yra rodoma propaganda“.
Filmai buvo ir tebėra puiki priemonė formuoti visuomenės nuomonę. Kanados transliuotojų korporacijai Mirrleesas sakė, kad žiūrėdami filmą žmonės patiria jaudinančią, bendrą patirtį. Holivudas perteikdavo amerikiečių karines nuostatas viso Šaltojo karo metu ir tai daro net dabar.
Šiandien visas pasaulis iš esmės sėdi tame pačiame kino teatre ir stebi Ukrainoje vykstančius įvykius. Tačiau, vaizdžiai kalbant, matome dubliuotas versijas su subtitrais skirtingomis kalbomis, o tai reiškia, kad visi žiūrime ne tą pačią istoriją. Vyksta kova tarp skirtingų istorijos versijų, ir laimės geriausia iš jų. Arba, kaip rašė Norvegijos žiniasklaidos apžvalgininkas Mode Steinkjeris laikraštyje „Dagsavisen“, „karas nėra tik apie tai, kurie kariniai ar civiliniai taikiniai sunaikinami; jis taip pat didele dalimi susijęs su gyventojų, gyvenančių konflikte tiesiogiai nedalyvaujančiose šalyse, širdžių ir protų užkariavimu.“
Todėl kyla klausimas, kokių priemonių esame pasirengę imtis, kad laimėtume širdis ir protus, ypač situacijoje, kai toks diktatorius kaip Vladimiras Putinas žaidžia pagal savo taisykles, taiko cenzūrą ir propagandą, kuri, mes manėme, išnyko tamsioje praeityje. Ar būtų pageidautina – o gal net tikslinga – žaisti pagal Putino taisykles? Galų gale, skamba prieštaringai, kad demokratinė šalis atsisakytų demokratinių principų, tokių kaip žodžio laisvė ar skaidrumas, net jei to reikia siekiant laikinai apsaugoti šias laisves. Kaip sakė Winstonas Churchillis, „karo metu tiesa yra tokia brangi, kad ją visada turėtų lydėti melo sargybinis“.
Pesimistas galėtų pridurti, kad karo metu melas yra toks brangus, kad jį reikia saugoti nauju melu, tačiau problema ta, kad visada kažkur kyla naujas karas ar konfliktas, kuris gali būti panaudotas kaip pretekstas paskelbti tokią nepaprastąją padėtį. Jei, kaip ir aš, esate labiau optimistiškai nusiteikę, galite tikėtis, kad tiesa – netobula, subjektyvi žurnalisto, menininko ar kito pasakotojo, kuris bando išsakyti kažką tikro, tiesa – nugalės. Abrahamas Lincolnas buvo teisus, sakydamas: „Negali apgaudinėti visų žmonių visą laiką.“ Galų gale, juk yra tokių pavyzdžių kaip Sovietų Sąjunga, kuri sugriuvo iš vidaus, arba Donaldas Trumpas, kuris buvo išmestas iš Baltųjų rūmų.
Susidūrę su varginančia skirtingų tikrovės versijų painiava, neturime pasiduoti ir sakyti, kad visos versijos yra vienodai teisingos.
Susidūrę su varginančia skirtingų tikrovės versijų painiava, neturime pasiduoti ir sakyti, kad visos versijos yra vienodai teisingos. Kai kurios iš tiesų yra teisingesnės už kitas. Rossas Burley, nepriklausomos informaciją tikrinančios organizacijos Londone, kurios tikslas – skatinti objektyvų informacijos pateikimą ir kovoti su dezinformacija ir propaganda, vadovas sako, kad Putino pasakojimas apie tai, kodėl Rusija pradėjo karą Ukrainoje, Rusijoje vis labiau įsitvirtina, nes dauguma šios šalies gyventojų neturi galimybės naudotis socialiniais tinklais ar užsienio žiniasklaida.
Tačiau neturėtume būti tokie naivūs ir manyti, kad didesnis atvirumas internete būtų pakreipęs situaciją prieš Putiną, kuris jau daugiau kaip dvidešimt metų turi didžiulę gyventojų paramą. Bernardas L. Mohras savo knygoje „Why Do the Russians Vote for Putin?“ mini apklausą, kurioje dauguma rusų teigė, kad jie mieliau gyventų didelėje šalyje, kurios bijotų jų kaimynai, nei mažoje šalyje su aukštesniu pragyvenimo lygiu. Žiūrint iš šio požiūrio taško, Putinas duoda žmonėms tai, ko jie nori.
Žiūrint iš šio požiūrio taško, Putinas duoda žmonėms tai, ko jie nori.
Tačiau Rossas Burley taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jaunoji Rusijos karta naudojasi VPN ir kitomis technologinėmis priemonėmis, norėdama susipažinti su kitais požiūriais į tai, kas vyksta. Jų skaičius vis dar nėra didelis, tačiau jie yra išradingi ir ilgainiui patys taps žurnalistais, rašytojais ir menininkais, naudojančiais istorijas kaip ginklą. Mes kasdien sekame įvykius karo lauke, sankcijas ir diplomatinius ėjimus, tačiau karas dėl pasakojimų trunka ilgai. Galiausiai, tai karas, kurį Vladimiras Putinas pralaimės, nesvarbu, kiek apsaugininkų rūpinasi jo melu. Esminis klausimas – kada tas „galiausiai“ įvyks. Franco valdė Ispaniją beveik keturiasdešimt metų, ir plačiai taikoma cenzūra buvo viena svarbiausių jo gynybos priemonių. Tačiau galiausiai jis buvo nugalėtas istorijos vadovėliuose, o Ispanijos žmonės sugriovė jo palikimą ir idėjas. Pirmą kartą „Gernika“ Ispanijoje buvo parodyta 1981 m., praėjus šešeriems metams po Franco mirties. Vien per pirmuosius dvylika mėnesių ją pamatė daugiau kaip milijonas žmonių, ir šis paveikslas vis dar yra vienas didžiausių Madrido galerijos Reina Sofia traukos centrų.
Nes pačios tikriausios – nebūtinai labiausiai faktais paremtos – istorijos yra geriausios.
