Nors ir kaip ironiškai skambėtų – mes pasiekėme nepaprastai daug mokslo ir technologijų, pažengę ir kitose srityse, tačiau mums nepavyko sumažinti visuotinės kančios ir garantuoti taikos. Mes visi trokštame laimės, tačiau dėl neišmanymo nežinome, kaip ją pasiekti. Mes nenorime skausmo, tačiau dėl to, kad neteisingo suvokimo, kas sukelia skausmą, veikiame taip, kad pasiektume pačias skausmo priežastis.
Painu? Ir man taip iš pradžių atrodė. Tačiau pakako įžangos, kad patikėčiau, jog pirmiausia reikia save suvokti ir pažinti, norint geresnės ateities ir pasaulinės taikos. Juk ne veltui ir mūsų protėviai paliko ne vieną patarlę ar priežodį apie tai, pasaulį keisti pradėk nuo savo kiemo. Ir lozungų jau nepakanka – laikas veikti realiai.
Simboliška, kad šią knygą atsiverčiau gruodį – juk būtent jį mes skiriame metų įvertinimui: renkame geriausius, įdomiausius ir kitus visus įmanomus –iausius; sudėliojame taškus darbuose, finansuose; iš pagrindų sutvarkome namus ir dažniausiai perkratome spintas bei sandėliukus. Na, ir jei lieka laiko – šiek tiek apmąstome savo gyvenimą. Ko gero, knyga atsidūrė pačiu laiku. Tik skaitysiu aš ją dar ilgai. Tai jokiu būdu ne romanas ar esė, kur gali su pasimėgavimu prieš miegą paskaityti.
Šiai knygai reikia skirti laiko. Jos neperskaitysi greitai ir lengvai. Nes, pirmiausia, tai nėra tik tekstas. Tai – akistata su savimi, sunkus, tačiau labai naudingas darbas – pirmiausia, žinoma, sau. Bet dar labiau – kitiems. Be to, Dalai Lama, remdamasis savo patirtimi, mokytojais ir budizmo autoritetais, pateikia daug saviugdos pratimų (patogumo dėlei, knygos pabaigoje jie sudėti į vieną priedą), paprasčiausių technikų, kaip suvaldyti išglebusį protą, ir patarimų. Visi jie reikalauja kruopščios analizės, susikaupimo ir dėmesio.
Sunku? Nenusiminkite – greičiausiai iš karto to ir nepavyks padaryti. Ėjimas savęs link truks mėnesių mėnesiais ir net metų metus. Įžvalgos ne iš karto ateina, to galima išmokti. Vienas iš savęs suvokimo būdų – medituoti. Būtent meditacijai skirtas visas 3 skyrius. Tiesa, šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį – knygoje Jo Šventenybė, be abejo, remiasi budizmo mokymu, kurio viena iš sudėtinių dalių yra meditacija. Ir tai natūralu. Tačiau jokiu būdu neperšamos jokios religinės dogmos, tiesos ir t. t. Atvirkščiai – Dalai Lama ne kartą akcentuoja, jog meilė ir gailestingumas neturi jokių religinių, tautinių, socialinių ir pan. ribų.
Svarbiausia, knygoje tvirtinama ne kartą, į saviugdą nežiūrėti kaip į ribojimą, bausmę ar net savęs įkalinimą. Taip nėra. Žiūrėkite į tai kaip į išsilaisvinimą nuo neteisingo suvokimo (juk, pavyzdžiui, dieta – ne kas kita, kaip sveikas organizmas).
Knyga – universali religijos, tautybės, socialinės padėties, lyties ir kitais panašiais aspektais. Skyriai išdėlioti nuosekliai (turbūt kitaip ir negalėtų būti): nuo kankinančių jausmų poreikių paieškos iki tobulybės. Jokio chaoso. Tik kaip to pasiekti?
„Įveik neišmanymą, ir tave kankinantys jausmai dings“¬ – linkėjimas visiems ir kiekvienam.
