J.Winglapas – iš Klaipėdos krašto kilusio Eriko Pempės slapyvardis. Knygoje jis trečiuoju asmeniu, Egono Zylės vardu, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje svarbūs politiniai įvykiai susipina su paprasto jaunuolio išgyvenimais, tapatybės paieškomis, siekiu atrasti vietą etninių ir kultūrinių prieštaravimų draskomame pasaulyje, ne visada svetingame „pašaliečiui“.
Gimęs Pagėgiuose gyvenančių lietuvių kilmės šeimoje, bet auklėtas vokiečiu, 1923 m., kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, autorius atsiduria tautinės tapatybės paieškų kryžkelėje ir turi pasirinkti: vokietis jis ar lietuvis?
Pasirinkęs lojalumą Klaipėdos kraštą pradėjusiai valdyti Lietuvai, pripažinęs pirminį tėviškės ir savo paties kilmės lietuviškumą, atsispindintį lietuviškuose vietovardžiuose ir gyventojų pavardėse, tuo pat metu autorius nesirengia visiškai išsižadėti vokiečių kultūros įtakotos mažlietuviškos savimonės, todėl susiduria su rimtais iššūkiais. Jis tarsi tampa svetimas tarp savų, savotiška „balta“ varna ir Mažosios Lietuvos vokiečių, ir didlietuvių visuomenėse.
Po to, kai pagrindinis knygos herojus pasirinko mokslus Klaipėdos lietuviškoje švietimo įstaigoje, vietos vokiečiai pradėjo jo šalintis ir laikyti vos ne Vokietijos išdaviku, o dalis lietuvių – lojalumo stokojančiu, keista tarme kalbančiu „memelenderiu“. Kiekviena pusė reikalavo ištikimybės įrodymų, ir tai nedviprasmiškai justi knygos herojų žodžiuose. Vieni tvirtino, kad Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai – laikinas nesusipratimas, kuris netrukus būsiąs pašalintas, kiti, motyvuodami „kultūrine kova“, reikalavo galutinai nutraukti ryšius su vokiečiais, net jei jie buvo vaikystės bičiuliai. Kritikuodamas Vokietijoje kylantį nacizmą, autorius nesižavi ir lietuvių tautininkų partijos politika. Jo manymu, bet kuri valstybė neturėtų trukdyti žmogui rinktis. Jo devizas – „Gyvenk pats ir leisk gyventi kitam“.
Knygoje J.Winglapas (E.Pempė) vaizdingai aprašo savo virsmą, abejones dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų, mokslus, darbą fizinės kultūros mokytoju, studijas Austrijoje ir Švedijoje, savo fizinio lavinimo paskirties vizijas. Įvykiai rutuliojasi sudėtingu Lietuvai laikotarpiu: tarpukaris, Hitlerio apsilankymas Klaipėdoje ir miesto atplėšimas 1939 m. kovą, 1940-ųjų sovietų okupacija.
1944 m. sovietams įsiveržus į Lietuvą, autoriui pavyksta su šeima pasitraukti į Vokietiją, o iš ten persikelti į JAV ir pradėti naują gyvenimą. Tik ten, naujuose namuose, kur niekam neįdomi tavo kilmė, autorius pagaliau pasijuto įveikęs tapatybės kryžkelę.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Dabar visus reikalus tvarkė vokiečiai, tiksliau – naciai, vykdantys savo partijos šulų nurodymus. Jie visiems nustatė naujas taisykles: šeimoms, jaunimui, ūkininkams, švietimo sistemai. Lietuvos institucijos nebeegzistavo.
Jau nebeveikianti Lietuvos mokyklų asociacija paprašė Egono padėti likviduojant jo gimtųjų Pagėgių progimnaziją.
Nuo Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos prabėgo vos penkios dienos. Vokiečių tautybės krašto administracijos skyriaus vadovai elgėsi su Egonu gana maloniai, net atsakydavo į jo pasisveikinimą „Guten Tag“ („Laba diena“). Visas mokykloje buvęs inventorius turėjo būti perduotas Lietuvai.
Ilgametis mokyklos sargas, vietinis lietuvis, visiškai pasikeitė ir atsisakė kalbėti lietuviškai. Jis lydėjo Egoną po kabinetus, koridorius, bibliotekas, persirengimo kambarius. Mokytojų pasitarimų kambaryje likę tik keli stalai ir kėdės. Nebebuvo rašomųjų mašinėlių, skaičiuotuvų ir kopijavimo aparato ‒ visos spintelės su mokyklos inventoriumi ištuštintos, bibliotekos lentynos ‒ taip pat.
– Nežinau, kur viskas dingo, ‒ ištarė sargas ir šyptelėjęs pridūrė: ‒ kodėl nepaklausi Hitlerjugendo?
Bet kur surasti tuos hitlerjugendininkus? Egonas net nežinojo, kad ši organizacija jau spėjo susiburti Klaipėdos krašte. Grįžęs į apskrities būstinę ir prabilęs apie dingusius daiktus, buvo sutiktas karingai:
– Nueik į Hitlerjugendo būstinę ir paklausk pats. Jie įsikūrę už kelių kvartalų nuo čia, buvusiame muitinės pastate. Heil Hitler!
Hitlerjugendo štabas dar nebuvo baigtas įrengti. Ant durų nesimatė jokių lentelių, koridoriuose mėtėsi dėžės. Čia buvo maždaug dvidešimt žmonių. Pagrindinėje patalpoje Egonas pamatė tris rašomąsias mašinėlės, dar kelias ‒ priimamajame.
– Norėčiau atgauti rašomąsias mašinėles, kurios priklausė lietuviškai mokyklai.
– Ponas Zyle, ‒ pareiškė vienas vyrukas, ‒ šias rašomąsias mašinėles mums skyrė apskrities valdyba, todėl jos mūsų. Pokalbis baigtas.
Eidamas lauk Egonas spėjo atkreipti dėmesį į lietuviškus rašomųjų mašinėlių klavišus: ė, š ir ž. Ant kai kurių netgi priklijuoti skaičiai. Ko gero, mokyklos inventoriaus numeris. Jis prisiminė mokyklos sargo pastabą apie kažkur buvusį inventoriaus sąrašą.
– Lietuviai viską pasiėmė. Aš čia tik prižiūriu.
Egonas ilgai negalėjo rasti nė vieno mokytojo. Rodėsi, visi išvyko iš miesto, pasitraukė.
„Vargu ar verta stengtis atgauti rašomąsias mašinėles“, – mąstė vykdamas į tėvų ūkį. Kitas tris dienas jis krovė Pagėgių progimnazijos suolus, stalus ir lentynas į arklių traukiamus vežimus. Paskui visą turtą perkrovė į traukinio vagonus. Tik vienas kaimynas šiam darbui paskolino papildomą vežimą su arkliais. Visi kiti geri Egono tėvų pažįstami atsisakė padėti dėl daugybės priežasčių. Jų nesugundė net dosnus atlygis.
Egonas dar niekada nedirbo taip sunkiai, kaip tomis dienomis. Pradėdavo šeštą valandą ryto, vieną valandą pietaudavo, o paskui iki šešių vakaro kilnodavo, kraudavo, vėliau iškraudavo daiktus prie geležinkelio, esančio vos už keturių šimtų metrų.
Pirmadienį galėjo pranešti, kad užduotis baigta. Juto didžiulį pyktį vien pagalvojęs apie mokyklos likimą ir pasibjaurėjimą mokytojais, palikusiais pašalietį, atlikti darbo, kurį jie patys būtų padarę daug geriau.
Grįžęs namo į Girulius rado kvietimą į posėdį, turėjusį vykti balandžio 18 dieną, antradienį, dešimtą valandą. Kvietimą pasirašė dr. Betkė, paskirtas tvarkyti Klaipėdos krašto mokyklų reikalus.
Betkė pakilo nuo kėdės, kad paspaustų Egonui ranką. Jis buvo aukštas, lieknas ir pasitempęs, apsivilkęs tamsiai pilku kostiumu, be partijos nario ženkliuko. Betkė neslėpė akių po kepurės snapeliu kaip kiti vokiečiai, su kuriais Egonas turėjo reikalų. Jis buvo seno kirpimo filosofijos daktaras. „Tikriausiai pokalbis bus malonus“, – pagalvojo Egonas.
Pokalbiui Betkė pasirinko buvusio vidurinės mokyklos direktoriaus dr. Trukano kabinetą. Rašomasis stalas, kėdė ir sofa buvo palikti toje pačioje vietoje, kur ir stovėjo visus pastaruosius metus.
– Ponas Zyle! Jums leidus, pradėsiu paaiškindamas jūsų paties padėtį...
– Pone daktare, man vis dar neaišku, kuo aš nusipelniau šio susitikimo, ‒ nusišypsojo Egonas.
– Klaipėdos kraštui sugrįžus į Reicho sudėtį, visi čia gimusieji tampa Vokietijos piliečiais, nebent patys pasirenka Lietuvos pilietybę. Jūs gimėte čia, bet tapote lietuvių bendruomenės nariu, lankėte jų mokyklą ir netgi studijavote už Lietuvos pinigus. Taip pat mokėtės Vienoje, Stokholme ir Amsterdame. Ar tai tiesa?
– Taip, tiesa.
– Mes pasirengę jus priimti ir toliau dirbti vidurinės mokyklos mokytoju, nepaisant jūsų ankstesnio bendradarbiavimo su lietuviais. Daugeliui iš Klaipėdos krašto kilusių jūsų kolegų pasiūlėme tą patį ir jie sutiko. Šiuo metu esate veikiančios mokyklų sistemos narys, todėl gausite visą atlyginimą iki pat kitų mokslo metų rugsėjo. Turėdamas šitokią patirtį esate labai laukiamas įsiliejant į mūsų mokytojų specialistų gretas. Tiesą sakant, jums atsivers daugybė darbo galimybių visame Reiche. Trumpai tariant, siūlau jums likti Vokietijos piliečiu.
Jis nutilo ir pažvelgė Egonui į akis. Šis mąstė apie dr. Betkės žodžius, kad daugelis jo kolegų mokytojų sutiko pasilikti. Jie visi – buvę jo paties mokytojai, lietuvių bendruomenės lyderiai. Visi garsiai skelbė, kad mūsų, lietuvių, pareiga – gyventi, dirbti ir kovoti už Lietuvos identiteto išsaugojimą nelietuviškoje aplinkoje. Kai kurie iš šių mokytojų netgi priekaištavo Egonui, kad tas draugavo su vokietėmis, užuot rinkęsis vietines lietuvaites. O gal šie buvę bendradarbiai turi kažkokių svarių priežasčių likti Vokietijos piliečiais?
Pagaliau prabilo:
– Pone daktare, turbūt turėčiau paaiškinti, kodėl pasirinkau lietuvių kursą mokykloje, nors užaugau vokiškoje aplinkoje. Mano pavardė Zylė yra visiškai lietuviška. Mano gimtasis miestelis, vokiškai vadinamas Pogegen, lietuviškai yra Pagėgiai ir reiškia vietą prie Gėgės upės. Daugelis mūsų kaimų ir pavardžių yra lietuviškos kilmės. Viskas, ką mačiau, privertė mane susimąstyti, skatino ieškoti tam tikrų atsakymų, padėsiančių suprasti savo kilmę. Mano tėvams lietuvių kalba vis dar gimtoji, nors mes, vaikai, namuose lietuviškai nesimokėme. Tikiuosi neklystu sakydamas, kad pradinėse mokyklose čia ir net Prūsijos pietiniame pasienyje pirmojoje ir antrojoje klasėse kadaise buvo mokoma lietuviškai. Tai buvo įprasta, kol kancleris Bismarkas nepanaikino lietuvių kalbos mokymo.
– Puikiai atlikote namų darbus, pone Zyle, ‒ Betkė griebė cigaretę.
Egono pasitikėjimas savimi vis augo.
– Būtent todėl neketinu atsiprašinėti dėl savo pasirinkimo būti lietuviu. Mieliau tai vadinčiau lietuvių jaunimo sugrįžimu į Lietuvą.
Ar dabar dr. Betkė panaudos šiuos argumentus prieš jį patį? Egonas pradėjo nerimauti, bet tęsė toliau:
– Pone daktare, prieš apsispręsdamas noriu iš jūsų sulaukti atvirų atsakymų į kelis klausimus. Tarkime, priimu pasiūlymą. Ar tai reiškia, kad galiu tikėtis gauti darbą šiame krašte, Rytų Prūsijoje?
– Pone Zyle, negalime leisti jums palaikyti asmeninių ar socialinių ryšių su jūsų vietiniais bičiuliais, pažįstamais. Tikriausiai gausite vietą Reino krašte arba Vestfalijoje.
– O ar galėčiau tikėtis, kad nebus stebimos mano kelionės, kad nebus tikrinama korespondencija?
– Negalite. Dėl jūsų ankstesnio bendradarbiavimo su lietuviais būsite prižiūrimas atitinkamų žmonių, – atšovė dr. Betkė.
Egonas pajuto, kad apykaklė veržia kaklą, bet baimės nejautė: „Taip, aš jiems jau išdavikas, atskalūnas.“ Giliai įkvėpė.
– Pone daktare, dėkoju už atvirumą. Atrodo, turėčiau kur kas mažiau asmeninės laisvės nei turi visi kiti Vokietijos piliečiai. Visą gyvenimą būčiau pajuokiamas. Iš dviejų blogybių renkuosi mažesnę. Daktare Betke, renkuosi vykti į Lietuvą.
Egonas atleido savo kelį, į kurį buvo smarkiai įsitvėręs ranka. Kažkur pasąmonėje išniro seniai pamiršti tėvo žodžiai: „Eik aukštai iškelta galva, kad ir kokie pavojai tykotų, ir niekad netapk niekšu.“
Dr. Betkė nenuleido nuo jo akių. Kai Egonas pakilo eiti, jis tarė:
– Pone Zyle, tikiuosi, jums neteks gailėtis dėl tokio pasirinkimo.
Rankų vienas kitam nespaudė. Sustojęs prie durų Egonas atsigręžė ir pakėlė ranką.
– Heil Hitler, pone direktoriau.
– Pone Zyle, turėčiau jus įspėti. Sakyti „Heil Hitler“ turi teisę vokiečiai ir tik vokiečiai.
Egonas jo veide pastebėjo vos matomą šypsnį.
– Ačiū, daktare. Prisiminsiu. Auf Wiedersehen! Viso gero!
Palengvėjimo nejautė. Pastarąsias dvi savaites gyveno tarsi rūke, nežinodamas, ką daryti.
Kitą dieną Egonas nusiuntė prašymą į Kauną, į Lietuvos vidaus reikalų ministeriją. Prašė suteikti pilietybę. Kelio atgal nebebuvo.
