1.
Iš minčių dažniausiai neiškrenta pokalbiai, kuriuose galėjai pasakyti daugiau, bet galbūt pokalbis skubinosi, galbūt tu neužgriebei ir neištraukei pagrindinės minties.
Susitikę su draugu diskutavome apie didžiąsias asmenybes, tiksliau, apie jų egzistavimo galimybę. Aš buvau pro, jis – contra. Jis man sako: „juk prancūzų filosofai jau seniai konstatavo, jog autorius yra miręs. Autorius tėra visuomenės sąlygų padarinys, efektas, savaime jis neturi jokios autonomijos, todėl rimtai kalbėti apie genialių autorių kanoną – tai tarsi kartoti pernelyg naivias romantizmo pasakėčias“. Pasakė maždaug taip, tik išsamiau, įtaigiau ir tokia maniera, tarsi skelbtų neabejotiną pamokslą nuo kalno. Ši prakalba pakirto mano pastangas priešintis, grįžau namo nieko nepešęs, nusivylęs savo impotencija, tačiau diskusija dabar tesėsi galvoje ir ją skatino supratimas, jog kovoju ne tik su draugu, bet ir su intelektualine tendencija, neapsiribojančia pavieniu asmeniu.
Kai pasijaučiau mintyse subrandinęs pakankamai stiprų atsaką, išlėkiau iš dušo, sėdau prie kompiuterio ir štai ką parašiau:
„pirma, netiesa, kaip R. Bartas teigia, jog rašytojas tėra jam padiktuoto teksto skriptorius, o ne autorius. Tiesa, jog autorius priklauso nuo įvairių jį persmelkiančių kultūrinių, istorinių, socialinių sąlygų. Netiesa, jog šios autorių galutinai ir totaliai nulemia, tarsi jis būtų snaigė, kuri ištirpsta baloje ar išskirtinė melodija, kuri pasimeta simfonijoje.
Autoriaus mirties propaguotojai stokoja nuoširdumo sau ir kitiems pripažinti, jog jie tik pasirenka kultūroje matyti tai, kas bendra, anonimiška, virš-individualu ir anti-individualu – t.y. žemiausią kultūrinio pasaulio pakopą. Tačiau pasirinkti šią žiūrą, reiškia ignoruoti tai, kas bet kokį meno kūrinį ir autorių paverčia iškiliu. Ypatingai menininkai, priešingai, savąjį Aš išskiria ir išaukština įveikdami šią pakopą.
Rašytoją kaip tik apibrėžia tai, kad jis, panaudodamas įvairias, iš anksto paruoštas reikšmes savo kūrybos aktui virš jų iškyla – tai diktuoja elementari subordinacijos logika. Jis sau pajungia išorines sąlygas, o ne atvirkščiai. Todėl Sartras teisingai sakė, jog Floberas parašė Ponia Bovari ne dėl to, jog buvo buržua, bet todėl, jog buvo Floberas. Rašytojas ne skriptorius, o kalvis – naujų stilių, naujų klišių, naujų prasmės ir pojūčių pasaulių kūrėjas.
Kalbėkime dalykiškai ir atvirai: jeigu nuoširdžiai abejotume autoriaus egzistavimu, tada nebūtų skirtumo ką skaityti. Todėl baisi ironija bado akis – skaitome Bartą, M. Foucault, G. Deleuze’ą, J. Derridą, o ne kokį nors Antuaną iš Prancūzijos provincijos, nes ne tik tikime autoriumi, bet netgi tikime, jog egzistuoja geresni ir prastesni autoriai.
2.
Prancūzų intelektualų teorijos apie didžiųjų asmenybių mirtį yra vėlyvos kultūros ir minties raidos pakopos vaisius. Kalbėti apie didžiųjų mirtis yra privilegija tautos, kuri po ilgo triūso gali atsipalaiduoti kritikuodama savo didžiausius pasiekimus, pasiekus kelionės pabaigą atleisti vadeles ir panirti į pernelyg neįpareigojančią refleksiją. Tarsi senatvės sulaukęs žmogus, kuris dabar savo dienas leidžia kritiškai reflektuodamas jaunystės aistras ir kvailystes.
Tačiau kultūra neprivalo tarnauti intelektualams ir jeigu meno kūrinyje visų pirma įžvelgiamas intelektualams sukramtomas turinys – ar tai būtų reikšmių struktūros, socialiniai antagonizmai, patriarchalinės idėjos, ar dar kas nors, apie ką šiuo metu madinga kalbėti literatūros studijose – tai šią žiūrą reikia suprasti kaip politizuotų, tačiau gabumų ir skonio stokojančių žmonių revanšą prieš kultūrines aukštumas, santykyje su kuriomis jie jaučiasi susvetimėję, tarsi išmaldos prašytojai prie durų į pokylį. Tai, kas kūrinį iškelia į aukštumas nėra užčiuopiama analitinėmis skaidančio proto pastangomis, bet skoniu, instinktu, intuicija – vadink tai kaip nori, bet apibendrinus – kūnu, kuris, vienintelis geba jausti skirtumus tarp skirtingo laipsnio intensyvumų, kurio aukštą laipsnį pažymį didžiausi kūriniai.
Kafkos Metamorfozė – imu šį kūrinį pavyzdžiu, nes kiekviena intelektualinė teorija, atrodo, jaučia būtinybę jį išversti į savo kalbą ir kartu po racionalizuotos interpretacijos pluoštu jį paslėpti – yra puikus kūrinys ne dėl to, jog sumaniai perteikia pelnu motyvuotos visuomenės kritiką, bet todėl, jog sukuria specifinį, į jokias teorijas nesuvedamą intensyvumą, pasireiškiantį išskirtiniu, kūniškai patiriamu afektu. Proto analizė, skaidanti šį afektą, čia vaidina antraeilį vaidmenį, kaip mistikas, kuris negrabia, kerėpliška komunikacija stengiasi perteikti intensyvią religinę patirtį.
3.
Kai kalbame apie tokias įtakingas idėjas kaip autoriaus mirtis, svarbu ne tik ką jos teigia, bet ir tai, kaip jos panaudojamos. Autoriaus mirtis kaip teorija savo siekiais yra paprasta – tai bandymas išlaisvinti tekstą nuo autoriaus intencijų tironijos ir paruošti jį kūrybingai interpretacijai. Tačiau ši prakilni Barto intencija nėra svarbi, kai žiūrime į šios teorijos praktinį panaudojimą, kuris yra akivaizdžiai politizuotas savo nusistatymu prieš kultūrinę hierarchiją.
Noriu pasakyti, prancūziškas postmodernizmas pateisina ir aptarnauja demokratinį jausmą – jautrumą bet kokiai hierarchijai – kurio viena iš vyraujančių išraiškų yra tipinis prancūziškas maištingumas.
Todėl kai, pavyzdžiui, prancūzų teoretikas P. Bourdieu estetinį skonį redukuoja į socialinio statuso simbolį, tame negaliu neįžvelgti demokratinio jausmo racionalizuotu pavidalu – čia yra viskas: nuo jautrumo privilegijai, estetinio reiškinio redukavimo į intelektualiai sukramtomą turinį, iki aukštosios kultūros reiškinio nužeminimo į žemesnę kultūros pakopą.
Noriu paklausti, ar nebuvo prancūzų intelektualai šiek tiek komiški savo butaforiniu revoliucingumu, kai nuolatos viskam, ką suprasdavo kaip priespaudą paskelbdavo simbolinę mirtį? Autoriaus mirtis, subjekto mirtis, žmogaus mirtis, metafizikos mirtis, istorijos mirtis… Paklauskime savęs kas už to stovi: neutralus intelektualinis temų pasirinkimas? O gal veikiau prancūzų kultūrai būdingas pigus sensacijų vaikymasis? Šiaip ar taip, nevalia jų beždžioniauti, nes imituojant butaforiją egzistuoja grėsmė pavojingai nutolti nuo realybės.
4.
Kariuomenėje, kalnų apsuptyje tarnavęs tėvas nuolatos man pasakodavo savo pirmo susidūrimo su kalno vaizdu patirtį – kaip jis šio kalnų masyvo priblokštas išgyveno neapsakomą didingumo jausmą. Kai pirmą kartą stojau prieš kalną turėjau nusivilti ir pripažinti, jog tesu nebylaus, idiotiško masyvo prezencijoje. Kiekvieną kartą atsimenu šį atvejį, kai susiduriu su kultūrinio kanono egzemplioriumi, kuris mano patirtyje nesužadina nieko, išskyrus nebent nusivylimo jausmą.
Visai kitaip yra kitų žmonių nemedijuotame santykyje su kultūra – gerai prisimenu, kai būdamas paauglys, perskaičiau Metamorfozę, kai absurdiškas, imanentinis siaubas, perteiktas šioje knygoje privertė jaustis tarsi susidūrus su kažkuo nešvankesniu už pornografiją, iškrypėliškai komišku, bet tuo pačiu ir tragišku. Ir kokios blankios vėliau pasirodė interpretacijos, palyginus su šiuo afektu.
Prancūziškas postmodernizmas, su ponu P. Bourdieu įkandin, man atrodo – tarp visų kitų dalykų – naudingas tuo, jog moko įtariai žiūrėti į skonio stokojantį kultūros autoritetų, didžiųjų asmenybių garbstymą. Juk čia slypi milžiniška grėsmė – laikyti asmenį didžiu ne dėl jo talento, kūrybiškumo, bet vien dėl to, jog jis yra socialiai pripažintas, vien dėl to, jog kiti jį laiko didžiu. Taip gimsta kultūros viršūnių miražai, simuliuojantys realią aukštumų patirtį. Netgi susvetimėjimo jausmas santykyje su tokiu „kanonu“ yra teigiamas simptomas, sveikatos, gyvybės, gebėjimo produktyviai diskriminuoti – t.y. skonio – išraiška.
5.
Jeigu leistume sau mintinį eksperimentą, mintyse išsikeltume kaip aukščiausią vertybę aukštosios kultūros skatinimą, auginimą – kokios idėjos, vertybės, individualios ir visuomeninės sąlygos tam būtų palankios ir kokios būtų žalingos?
6.
Šiandieninis prancūzų intelektualų beždžioniavimas yra daugeliu atžvilgiu suprantamas, bet nepateisinamas, nes jis tiesiogiai kertasi su aukštosios kultūros augimo tendencija. Jeigu norime patenkinti savo imitacijos potraukį, tai imituokime visuomenę, kuri pasitiki savo juslumu, instinktais, kuri kultūrą supranta kaip ateitį, o ne praeitį, kuri atliepia geismą matyti žmogaus aukščiausius gabumus kaip visuomeninį prioritetą – turiu omenyje, žinoma, senovės Graikiją. Šiuo atžvilgiu ji visada bus nepaliaujamas sąžinės priekaištas visuomenėms, kurios apleidžia aukštosios kultūros interesus.
Šiuolaikinėje kultūroje vyraujančiam anemiškam racionalumui, kūniškumo atrofijai, jausmų gležnumui nėra jokio geresnio priešnuodžio už graikišką agonistiką. Graikų poetai, dramaturgai, filosofai, pedagogai rungtyniavo tarpusavyje su tokiu nuožmumu, kurį šiais laikais galime išvysti nebent tik tarp sportininkų. Graikui buvo akivaizdu ką reiškia kultūros viršus ir apačia, ką reiškia nugalėtojas ir pralaimėtojas. Būtent kova leidžia išsikristalizuoti tikrajam, nesusimuliuotam individualumui ir didingumui, kova leidžia individui išnirti iš anonimiško, viską kultūros srityje bendravardiklinančio chaoso. Šiame kontekste tokios efemeriškos sąvokos kaip „aukštoji kultūra“, „didžioji asmenybė“, „genijus“ įgauna ryškų, apčiuopiamą pavidalą.
Kova mobilizuoja kūrybines jėgas, novatoriškumą, bet taip pat ir pavydą, neapykantą, kerštą, pagiežą, garbėtroška – kova, geriausia ir blogiausia šio žodžio prasme, motyvuoja, asmens kūne sužadina viską, kas aukšta ir žema. „Modernus žmogus menininke nieko taip nebijo, kaip asmeninės kovos protrūkio; tuo tarpu graikai menininką pažįsta tik asmeninėje kovoje“ sako F. Nietzsche, komentuodamas graikų kultūrą ir prideda, jog pavydas, neapykanta buvo esminiai gaivalai iš kurių iškilo graikiška aukštoji kultūra.
Verta atkreipti dėmesį, jog net ir minėti prancūzų intelektualai – paskutinysis ryškus blyksnis filosofinėje padangėje – išaugo atšiaurios asmeninės rungties tarpusavyje aplinkoje. Tereikia prisiminti J. Derrida santykį su M. Foucault, G. Deleuze‘o ir F. Guattari su J. Lakanu, galiausiai, net tokių bičiulių kaip Foucault ir Deleuze‘o draugystę – jie visi buvo persmelkti įtarumu, neapykanta, pavydu, garbėtroškos jausmais. Nepaisant savo griežtos intelektualinės laikysenos, visi jie, panašiai kaip tipinis senovės graikas, varžėsi dėl publikos dėmesio.
Sekant šia mintimi būtų pravartu ir tikslinga Lietuvoje sąmoningai skatinti varžybų kultūroje idėją, rengiant turnyrus, kuriuose įvairių kultūros sričių atstovai galėtų tarpusavyje kovoti dėl prizo. Dabar tokie konkursai pasitaiko kaip laimingas atsitiktinumas, tačiau jų niekada nebuvo norėta kaip kultūros politikos prioriteto.
7.
Labiau nei būti laimingas, aukštosios kultūros žmogus geidžia būti motyvuotas. Visos tos hyperintelektualizuotos, skeptiškos teorijos neatliepia šio pamatinio aukštosios kultūros poreikio. Jos neskatina augti ir skleistis žmogaus aukščiausiems gabumas, kurių sukurti pasauliai ir yra tai, ką žymi terminas „aukštoji kultūra“.
Egzistuoja reiklūs ir nenumaldomi individai, kuriems šiuolaikinės intelektualinės diskusijos negali atliepti tobulėjimo poreikio, nes šis diskursas didžiąja dalimi yra kritinis diskursas – nieko neauginantis, nesuteikiantis jokios motyvacijos ir entuziazmo, greičiau, priešingai, viską, įskaitant ir bet kokias didybes apraiškas, siekiantis, blogiausiu atveju, užpilti purvu, apjuodinti, o geriausiu – suspenduoti neužtikrintumo limbe. Šiuolaikiniame intelektualiniame fone išimtimi laikau P. Sloterdijką, aukštumų baimės kritiką, įtaigiai raginantį nepasiduoti demokratinio jausmo šantažui. Viename tekste jis sako: „įrodyk, kad nesi abejingas skirtumui tarp tobulo ir netobulo, įrodyk, kad pasiekimai – šaunumas, arete, virtu – tau nėra svetimas žodis, nepasitikėk filisteriu savyje, kuris mano, kad esi geras toks, koks esi! Nesipriešink raginimui įgyti formą! Pasinaudok galimybe treniruotis su dievu“.
Baigęs rašyti šį tekstą pajutau nežmonišką nuovargį ir susivokiau, jog sutemo. Kritau į lovą ir sapnavau prie Neries upės kranto greta vienas kito stovinčius mažą mergaitę ir milžinišką baltą šunį, jų plaukus, plevėsuojančius vėjuje.
Renginį remia Goethe's institutas. Konkurso nugalėtoja tapo Rasa Alė Petronytė.
