Šiuo beveik 600 puslapių apimties leidiniu visuomenei pristatomi iki šiol nepublikuoti vieno 1863–64 metų sukilimo vadų Jokūbo Geištoro atsiminimai. Jokūbas Geištoras (Geysztor) 1836–1839 mokėsi Kėdainiuose, 1839–1844 studijavo Vilniaus bajorų institute. 1844 metais išvyko studijuoti teisės į Petrapilio universitetą. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Ignacograde, Surviliškio valsčiuje, senelio paveldėtame dvare.
Čia jis buvo vienas aktyviausių Kėdainių krašto dvarininkų, visas jėgas paskyrė ne tik žemės ūkiui, bet ir kultūrai. Būdamas didelis knygų mylėtojas ir kolekcininkas, jis Ignacograde įrengė biblioteką, pirmasis Kėdainių krašte įsteigė viešą skaityklą. Prasidėjus Aleksandro II žemės reformai, jis dalyvavo jos parengime Lietuvoje, vienas pirmųjų baudžiavą pakeitė činšu, įvedė daugialaukę žemdirbystę, kėlė žemės našumą, atnaujino inventorių, statė naujus pastatus. Rėmė Motiejaus Valančiaus blaivybės judėjimą. Aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, 1865 m. ištremtas į Sibirą. 1872 m. grįžo, gyveno Suvalkuose, Varšuvoje, pasinaudodamas savo Ignacograde sukaupta biblioteka čia 1882 m. įkūrė antikvariatą – prekiavo knygomis, graviūromis, žemėlapiais, rankraščiais ir ekslibrisais. Išleido 16 antikvariato katalogų. Be katalogų, parengė ir savo atsiminimus – „Pamiętnik Jakobą Gieysztora z lat 1857–1865“, kurių dvitomis, jau po autoriaus mirties, 1913 metais pasirodė Vilniuje.
Didžiulę šešių dalių epopėją, aprėpiančią svarbiausius gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki senatvės, jis pradėjo rašyti 1866 m. tremtyje Usolėje ir pildė iki paskutinių dienų.
Paprastai lietuvių visuomenė žino tik vieną „baltųjų“ ir „raudonųjų“ kovą – tai 1917–1922 metais po carinio Rusijos režimo griūties dabartinės Rusijos Federacijos centrinėje dalyje prasidėjusį civilinį karą tarp diktatūrą įvedusių komunistų bolševikų, vadinamųjų raudonųjų, ir kitų demokratinį ar carinį režimus palaikiusių politinių jėgų, vadinamųjų baltųjų. Tačiau 1863-iųjų sukilime Lietuvoje dėl įtakos varžėsi visiškai kiti „baltieji“ ir „raudonieji“. „Baltųjų“ grupėje dominavo didelį turtą sukaupusių bajorų, pramonės magnatų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Jų programa buvo orientuota į dialogą su carine valdžia, dalinių nuolaidų reikalavimą. O „raudonieji“ orientavosi į radikalų, karine jėga paremtą konfliktą ir visapusišką ryšių su cariniu režimu nutraukimą, reikalaudami krašto nepriklausomybės 1772 metų LDK sienomis.
Šioje politinėje grupėje dominavo smulkesnieji bajorai, mažesnį turtą sukaupę intelektualai, todėl ji labiau rėmė didžiosios visuomenės dalies – valstiečių – laisvinimo ir švietimo idėjas. Sukilime Geištoras atstovavo „baltųjų“ grupuotei, siekusiai derybomis su caro valdžia išsikovoti Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 1772 metų sienomis. Zigmantas Sierakauskas palaikė idėją, kad reikia kelti sukilimą visoje Rusijos imperijoje. Jam atvykus į Lietuvą, tuo metu valdžioje jau buvo „baltieji“ – tai pogrindinei sukilimo valstybei vadovavo Jokūbas Geištoras. Jis tikėjosi, kad sukilėlių būrius suvienijęs Sierakauskas eis į Vilniaus guberniją, kuri buvo daug pasyvesnė nei, pavyzdžiui, Žemaitija, ir ten suaktyvins sukilimą. Sierakauskas padarė kitaip ir įgyvendino planus, kuriuos kūrė slaptoje karinėje organizacijoje Sankt Peterburge. Jis ėjo į Šiaurės Lietuvą, pro Biržus norėdamas patekti į Latviją ir Estiją ir tikėdamasis, kad ir ten bus galima sukelti valstiečių neramumus, nes socialinė įtampa tarp latvių ir estų bei vokiečių dvarininkų buvo dar aštresnė negu Lietuvoje. Sukėlus sukilimą Latvijoje ir Estijoje buvo tikimasi eiti į Rusiją ir kelti valstiečius į sukilimą ten.
Jokūbo Geištoro „Atsiminimai“ – apmąstymai, leidžiantys pajusti to meto sukilėlių politinę logiką ir viltis. Nupieštos sukilėlių asmenybės turi didelę istorinę kultūrinę vertę. Įžangoje autorius rašo: „Rašau nieko neslėpdamas, todėl prašau šią medžiagą apdairiai panaudoti. Nieko neginu, atskleidžiu ne vieną paslaptį ir noriu, kad visi žinotų, kaip nepelnytai buvo smerkiami tie, kurie dėl kitų žmonių klaidų ir visą tėviškę apėmusio įkarščio tapo neišvengiamomis aukomis. Visada elgiausi taip, kaip mane skatino pareigos jausmas, todėl dabar rašau tarsi savo politinių įsitikinimų apologiją, nes kitaip ir būti negali. Esu įsitikinęs, kad anų laikų politikoje buvo labai nedaug aiškiai savo tikslą suvokiančių ir atkakliai jo siekiančių žmonių. Nepaisant atvirumo, negaliu atskleisti savo politinių klaidų, net jeigu tada ir klydau. Kadangi mano pažiūros nepasikeitė, tai reikštų, kad klystu ir dabar. Priešingai, mano pažiūros tik sutvirtėjo, nes buvo nelaimių ir kruvinos patirties išmėgintos.“
„Atsiminimai“ apima visą Jokūbo Geištoro gyvenimą: mokslas Sankt Peterburge, kasdienė bajorų buitis, lenkiška kultūra Lietuvoje, gyvenimas Vilniuje, ekskursai į senąją Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sukilimo patirtis.
Siūlome knygos ištrauką.
Darbas įgyvendinant
vasario 19 dienos manifestą
1861–1862 metų sausis–gegužė
Skausminga metų pradžia. – Valstiečių santykių sureguliavimas
Laikiškėse ir Užumiškiuose. – Bajoro vardo suteikimo žavesys. –
Atmestas pasiūlymas. – Kunigaikštis Irenėjus Oginskis ir Rietavo valsčiaus byla (1862 m. kovas). – Ignacogrado valstiečių byla. – Solovjovas Kaune. –
Iš Kauno klubo gyvenimo. – Nemalonus pono N. bylinėjimasis su valstiečiais
(1862 m. balandžio pabaiga–gegužės pradžia). – Iš šeimos gyvenimo. –
Pono N. bylos pabaiga.
Naujuosius metus kaip paprastai sutikau su kaimynais. Pasimiršo liūdno sapno sukeltas įspūdis, tačiau, nelaimei, jis greitai išsipildė.
Kai ryte šeštą valandą grįžome su žmona iš Podoleckio, mane nustebino neįprastos šviesos kambariuose. Priemenėje pasitiko teta ir pranešė apie Jasiaus ligą ir parvežti gydytojo išsiųstus arklius. Nepuoliau į vaiko kambarį, bet kritau ant sofos, buvau tikras, kad sapnas išsipildys. Netrukus atvažiavo gydytojas Juozapas Koscialkovskis ir nustatė, kad vaikas serga smegenų uždegimu. Kitą dieną dar galėjau praleisti su šeima, tačiau sausio aštuntąją Kaune turėjo vykti suvažiavimas. Žinojau, kad ten nebus svarstomi svarbūs klausimai, tačiau man neatvykus vieną kartą ir kiti galės pasiteisinti ligomis, nepajėgumu ir kita kuo. Pareigos jausmas vertė mane palikti sergantį sūnelį, mano mylimą vaikelį, nes nė vienas kitas vaikas prie manęs nebuvo taip prisirišęs ir taip meiliai manęs neglamonėjo. Kai nuėjau su juo atsisveikinti, tarsi nujausdamas išsiskyrimą visiems laikams, jis rankelėmis apkabino mano kaklą ir ilgai laikė, po to paeiliui paduodamas pabučiuoti tai rankytę, tai kojytę, vis šnibždėjo silpnu balsu: „Dar rankytę, dar kojytę, dar, dar…“ Beveik alpdamas ištrūkau, tačiau dar ir šiandien girdžiu tuos žodžius ir regiu tą nuostabų, gražutį vaikelį.
Suvažiavime Medekša, Skaržinskis ir dar keletas jau žinojo apie mane ištikusią nelaimę, tačiau visuomenės reikalais užsiėmę kiti nieko nenujautė.
Suvažiavimas pasibaigė ir aš išskubėjau namo. Dar neprivažiavęs Labūnavos dvaro Zabielų sodybos, sutikau gerą kaimyną Simoną Sirutį,… jo išvaizda man viską pasakė…
Radau tarp žalumynų ir gėlių pašarvotą vaikelį. Švelnios rankos augalų aromatu ir gaivumu apglėbė angelėlio kūnelį. Puoliau ant kelių ir ilgai bučiavau jo atšalusias rankeles, neašarojau, tačiau kai atsistojau, ant jo rankelių pasiliko kraujo dėmelės. Keletą dienų kūnelis gulėjo pašarvotas namuose, tačiau kai jau nebeliko jokių abejonių, paėmiau ant rankų karstelį ir nuvežiau į Apytalaukį. Po pamaldų nukėliau karstelį nuo katafalko ir nunešiau prie kitų mūsų šeimos karstų. Jau du šimtai metų ten ilsisi protėvių iš motinos pusės palaikai, ten palaidotas ir mano brolis mažasis Leokadijus. Jasiaus karstelį pastačiau ant motinos karsto. Tarp tų karstų pirmą kartą pravirkau balsu ir man palengvėjo, jaučiausi esąs tarp savųjų, o motinos ir kitų angelėlių sielos budėjo virš manęs ir teikė man nusiraminimą bei pasitenkinimą atlikta pareiga. Nelengvai pavyko mane atplėšti nuo man brangių palaikų, nes tarsi nujaučiau, kad ši vieta nėra skirta mano pavargusiam kūnui. O, mano Jasiukėli! Dažnai ir net dabar stovi man akyse!
Netrukus po Jasiaus mirties mirė vaito Tomo Ribačevskio sūnus Adomėlis, kuris keletą metų gyveno pensione ir susirgo skarlatina; motina užsispyrė, kad parvežtų jį į kaimą, kelionėje peršalo ir nebeliko jokios vilties išgelbėti. Jis buvo geras, prie manęs labai prisirišęs vaikinas. Motina, išvydusi jį mirštantį, ėmė raudoti ir priekaištauti. Tada jis pasakė: „Nusiramink, motin, kas manęs čia laukė? O ten man bus gera, tik pažvelk, kaip ponas kantriai ištveria Jasiaus netektį, o jis, kaip žmonės sako, būtų buvęs ponas.“ Kiekvieną kartą jį lankydamas negalėjau sutramdyti ašarų, nes tas vaikis labai nuoširdžiai mane bučiuodavo. Jo tėvas buvo manojo Stasiaus krikštatėvis. Aš taip pat krikštydavau jo vaikus, tačiau nebuvo kito tokio gero vaiko kaip Adomėlis ir kito tokio doro žmogaus kaip jo tėvas Tomas Ribačevskis.
Tuo metu pradėjo trūkinėti šventi saitai, kurie, kaip tikėjausi, visiems laikams susies mano vaikus su tais žmonėmis.
Iškart po Naujųjų metų savo dvare, dar prieš paskelbiant manifestą, pirmasis apskrityje įgyvendinau įstatymą. Laikiškių kaimo valstiečiai gavo po 25 dešimtines1 žemės. Užumiškių – po 7; už baudžiauninkų šeimą bajorai mokėjo po šimtą rublių; perėję prie činšo pirmaisiais metais jie patys atiduodavo po 80 rublių, o prieš dvejus metus paskyriau 66 rublių mokestį. Jeigu, paėmę valdžios paskolą, jie būtų sutikę sumokėti išpirką, šeimą parduodavau už 700 rublių. Vienintelis Sagaitis panoro už tą kainą įsigyti žemės, tačiau norėjo mokėti grynais pinigais. Gal jo pavyzdys ir kitus paskatino, tačiau su tokiomis sąlygomis negalėjau sutikti. Mūsų krašte nenorėjau staigių permainų, tačiau joms prasidėjus nebūčiau įstengęs sugrąžinti paimtų pinigų, o valstiečiai manytų esą apgauti. Turėjau kurį laiką pasitenkinti činšu.
Tarpininkų ir policijos kviečiami valstiečiai neatvyko, tik nuo manęs pasirodė Šmiarovskis (valdytojas). Atvykę tarpininkai Kudrevičiai pranešė, kad jie jokios valdiškos sutarties nenori, man moka ir reguliariai mokės, net jeigu činšo mokestį ir padidinčiau, jie nepasitiki jokiais tarpininkavimais, dar labiau visokiais pasirašymais. Valdžios įsakas buvo įvestas beveik visur. Labai bijota Iždo rūmų ir apiplėšimo, apie kurį girdėjo iš valdžios dvarų; be to, sklido įvairios paskalos. Iki tol mano dvare valstiečiai nepatyrė jokios priespaudos: pusę mokesčių iždui mokėjo ūkininkai, o kitą – aš, jie nevykdė ir jokių mokestinių įsipareigojimų, nes juos sutvarkydavau savo lėšomis.
Čia turėčiau aprašyti labai įdomų faktą, atskleidžiantį lietuvių tautai būdingą žmonių charakterį ir visos tautos subajorinimo teorijos teisingumą.
Dar prieš metus mane pasiekė žinia, kad kai kurie mano valstiečiai siekia gauti bajorystę. Tuo tikslu jie važinėjo į Panevėžį, kur kažkoks sukčius pažadėjo pasirūpinti jų reikalu ir net pradžiai paėmė nedidelį įnašą. Išsiaiškinus sužinota, kad tai buvo gausi trisdešimties vyrų Ribačevskių giminė. Nuo pirmojo gyventojų surašymo 1795 metais ta giminė buvo įrašyta į Ignacogrado gyventojų sąrašus kaip pavaldiniai. Keliems asmenims bajorystę buvo galima nesunkiai pripažinti, tačiau kelias dešimtis vieno kaimo gyventojų pripažinti bajorais nebuvo įmanoma net už didelius pinigus. Be to, dabar tik dvarininkai galėjo būti suinteresuoti valstiečių bajorystės pripažinimu, o šie dėl to smarkiai nukentėtų. Tapę bajorais jie prarastų teisę į žemę, kuria aš galėčiau laisvai disponuoti. Pasikviečiau vaitą Tamošių bei kitus valstiečius ir paaiškinau, kad jų ketinimai beprasmiai. Vaitui atvirai pasakiau: „Duok Dieve, ateis permainos, tai ir žemę, ir mano herbą gausite, savo bajoryste su jumis pasidalinsiu.“ Po to nusiunčiau juos pas kunigą, kur pagaliau patikėjo, kad taip patardamas rūpinuosi jų nauda. Tada įsitikinau, koks kerintis jiems yra iš senovės laikų atmintinas žodis „bajorystė“. Tie, kurie turėjo baudžiauninkų, dėl laisvės būtų jų atsisakę, nes laisvės be bajorystės neįsivaizdavo! Nuo tos akimirkos, kai mūsų krašte buvo panaikinta baudžiava, didesnį poveikį būtų turėjęs ne vien žemės atidavimas, bet žemės ir bajorystės suteikimas vienu metu! Nemenka dalis kaltės tenka ir veikliems tautos lyderiams, kurie nesugebėjo pasinaudoti tuo klaidingu vietinių žmonių įsitikinimu. Tiesą sakant, nebuvo skirtumo, ar visiems suteikti bajorystę, ar ją panaikinti. Nieko nepadarysi, jeigu žmonės tik tokią senosios Lenkijos laisvės formą suvokė, visa kita laikė apgaule. Tokios nuomonės laikėsi dauguma valstiečių, daugiausia iš valstybinių žemių. Bajorystės suteikimas Lietuvos žmonėms buvo didelė paskata, tačiau užsienio prasimanymų dvasia išauklėtiems teoretikams tai labai nepatiko. Nuoširdžiai prisipažįstu, jeigu sukilimo metu būčiau buvęs kaime, tai, norėdamas užkirsti kelią įvairioms labai kenksmingoms savivalės apraiškoms, savo valstiečiams Tautinės vyriausybės potvarkiu atiduodamas žemę, kartu motu proprio2 ir savo herbą būčiau suteikęs. Privalėčiau taip pasielgti dėl jiems duoto pažado ir gilaus įsitikinimo, kad tai vienintelis tikras kelias siekiant lygiateisiškumo.
Apskritai tie veiklos ir darbo daug žadantys metai man buvo nelaimingi. Kai Kaune nebūdavo bajorų vadovų, viskas sukdavosi aplink mane, reikėjo dirbti valdyboje, vykdyti pertvarką ir kautis su Judėjimo partija. Tuo metu Konradas Chmelevskis ir aš gavome iš užsienio pasiūlymą prisidėti prie revoliucinės organizacijos, priešingu atveju grasinta apie mus, kaip tautos reikalams Lietuvoje kenkiančius žmones, parašyti į laikraščius. Suprantama, Konradas, į kurį buvo kreiptasi, manęs neatsiklausęs atsakė, kad gali spausdinti viską, kas jiems tinka, mes neišsižadėsime savo įsitikinimų ir, mūsų nuomone, dabar vienintelio reikalingo darbo.
* * *
Minėjau, kad kunigaikščio Oginskio valstiečiai padavė valdybai prašymą, jokių pakeitimų pas juos neįvedinėti, nes jie patenkinti savo dabartine padėtimi ir dėkingi šeimininkui. Žinoma, prašymą išsiuntėme aukštesnei instancijai. Gavome ir kunigaikštį, ir valstiečius labai pagiriantį atsakymą, tačiau įsakyta nedelsiant įgyvendinti naująjį įstatymą, nes valstybė negali taikstytis su išimtimis. Caro įsakymu vienas kuris nors valdybos narys privalėjo imtis veiksmų. Oginskis spyrėsi, kad atvažiuočiau aš. Buvo metas, kai visur virė gyvenimas. Kunigaikštis žinojo, kokią įtaką turėjau bajorams ir tikėjosi, kad mane įpareigos, savo paklusnumu bei išmanymu patrauks ir įsigys labai naudingą šalininką. Tiesą sakant, kunigaikščiui nebuvau palankus, tačiau išmintis paskatino su juo iš arčiau susipažinti. Nei vienas galingas ir įtakingas ponas tos bylos nesiėmė. Iš bajorų vadovų tik vienintelis Staženskis siekė populiarumo, Liubomirskis buvo be išlygų protingas, Lapa – garbingas, tačiau abu, pagyvėjus vidaus gyvenimui, nematė būtino reikalo organiniu darbu paveikti vylingas, kraštą apėmusias demonstracijas. Nuoširdi Oginskio pagalba, truputis tikėjimo, jo neeilinis protas ir įtaka, būtų buvę neįkainojami. Bendrauti su juo būtų nelengva, tačiau tuo metu būčiau daug ką dėl visuotinės gerovės paaukojęs. Tačiau jis gerai atsiminė, jog pasisakiau prieš jo fantazijas ir paramą, kai jis, kaip kuratorius, buvo pasmerktas. Sutikau atlikti tą pavedimą, tačiau pranešiau, kad nemoku lietuviškai. Oginskis atkirto: „Mano valdose dauguma kalba ir supranta lenkiškai.“ Tačiau drauge pasiėmiau jaunąjį Gedgaudą, gerai kalbantį ir rašantį net ir žemaitiškai. Pasiėmiau ir tarną.
Turiu pridurti, kad kunigaikščio Oginskio reputacija buvo prasta. Mano artimieji nuogąstavo, jog pažindamas mano charakterį ir suvokdamas, kad jo fantazijų neįgyvendinsiu, galiu būti net nunuodytas. Žinoma, apie tai tik užsimenu, nes noriu parodyti, kokios paskalos sklandė apie kunigaikštį, nors aš niekada jomis netikėjau.
Viskas vyko kovo viduryje, buvo polaidis ir bekelė, tačiau man visur rasdavo arklius, niekur nereikėjo gaišti, nors vykdančiajam „caro valią“ būtų buvę neprošal išsimaudyti lietuviškame upelyje…
Į Rietavą tyčia atvažiavau naktį išvakarėse tos dienos, kurią kunigaikštis manęs laukė, ir nuvykau į už poros varstų nuo miestelio esančius tarpininko Bagdonavičiaus namus. Taip pasielgiau dėl daugelio priežasčių. Nemėgstu būti nuo ko nors priklausomas, nekenčiu ir ceremonijų; žinojau, kad garbaus amžiaus aukštas pareigas užimantis šių apylinkių gyventojas pirmininkas Bilevičius kunigaikščio rūmuose varžosi dėl pirmumo. Nenorėjau nei derintis prie etiketo, nei varžytis dėl pareigų viršenybės. Apsigyventi užeigoje ar miestelyje taip pat buvo nepriimtina. Bagdonavičius buvo mano darbo kolega, dar jaunas žmogus, doras ir gyveno vienas.
Kitą rytą, dar gulėdamas lovoje, gavau kunigaikščio raštelį. Apgailestauja, kad dėl ligos negali pats atvykti ir teiraujasi, kada atsiųsti arklius, be to, primena, kad mano priėmimui jau viskas parengta […].
Atsakiau, kad bet kurią akimirką esu pasiryžęs jam pasitarnauti, nes trokštu kuo greičiau sutvarkyti reikalą.
Į kunigaikščio rūmus išvykau vienas. Kunigaikštis labai mandagiai pasisveikino, priekaištavo, kodėl jį aplenkiau, ir stebėjosi, kad ir dabar atvykau be daiktų? Paskui nuvedė mane į man parengtą kambarį. Pasakiau, kad man nedera užgauti Bagdonavičiaus, tačiau esu pasiryžęs kiekvieną akimirką vykdyti kunigaikščio pavedimus.
Kibau į darbą. Kovo 18 dieną turėjo susirinkti kaimų sueigos, kad jau 20 dieną galėčiau išvykti į kitą už trijų mylių esantį kunigaikščio palivarką, kur turėjo susirinkti pusė valstiečių, ir pradėti darbą. Palivarke rinkosi keturios sueigos, kitos keturios – Rietave. Visos drauge jos sudarė vieną dviejų su viršum tūkstančių vyriškosios lyties sielų (taip Lietuvoje buvo skaičiuojama) bendruomenę. Kitą rytą, kovo 19 dieną, turėjau su Bagdonavičiumi važiuoti pietų pas Telšių apskrities tarpininką, labai garbingą bajorą Juozapą Huščią.
Kunigaikštis man pasakė: „Manau, kol imsimės mūsų bylos, jūs pone, pasielgsite kaip tikras lenkų bajoras ir mes drauge garbingai išdėstysime, ką vienas apie kitą galvojame, tik nuoširdžiai, lenkiškai, bajoriškai.“ – „Bet, kunigaikšti“, – atsakiau, – nesuvokiu, kam reikalinga išpažintis. Kaip turėsiu išspręsti man patikėtą bylą, pasakysiu atvirai, nes noriu su kunigaikščiu susitarti.“ – „Oi, ne, aš trokštu su ponu suartėti, įtikinti, kad esu lenkas siela ir kūnu, todėl garbingai pasakykime, ką vienas apie kitą manome?“ Nebuvo kas daryti, ištiesiau ranką. Kunigaikštis prabilo pirmas. Ar jo pagyros man buvo nuoširdžios, nežinau, tačiau nustebino kalbos pabaiga: „Jūs, pone, negalvojate apie save ir, gindamas savo įsitikinimus, retsykiais skaudžiai įžeidžiate žmones; šiandien mes visi esame ponui prielankūs, tačiau pasikeitus situacijai, patikėkite, žmonės niekada nepamirš asmeninių skriaudų. Pernelyg tauriai vertini mūsų visuomenę ir negalvoji apie savo priedermę vaikams.“ Jam nutilus, padėkojau už pagyrimus, kurių, taip atvirai išsakytų, nesitikėjau. Padėkojau ir už teisingą, tačiau neįvykdomą patarimą. Iš savo pusės taip pat atvirai pasakiau, ką apie jį galvoju. Pagyriau jo išmintį ir mūsų krašte neįprastą veiklumą. Paminėjus jo geležinę valią jis mane nutraukė: „Bet ir jūs, pone, ja pasižymite.“ – „Ne, kunigaikšti, – atsakiau, – mano valia, tiesą sakant, tėra tik suvokimas, kad esu švelnaus būdo, o nuolat tai prisimindamas niekada neiškrypstu iš priedermės kelio.“ Kalbėdamas toliau dėl jo retai pasitaikančios energijos iškėliau jį aukščiau už kitus mūsų krašte retai pasitaikančius galinguosius ir pridūriau, kad džiaugiuosi iš visos širdies girdėdamas jo prisipažinimą: „Gyvenu tik Lenkijai ir tik lenku trokštu būti“, – pakartojau, jog džiaugiuosi, kad žengiame tuo pačiu keliu. Tačiau suvaržytas duoto žodžio turiu pripažinti, kad ne tik visuotinė nuomonė sukelia jums begalines ambicijas, kurioms patenkinti kunigaikščiui tinka bet kokios priemonės. Aš taip pat tokiems įsitikinimams pritariu. „Dar kartą, – pridūriau, – atsiprašau kunigaikščio, kad davęs žodį tik tiesą galėjau išsakyti, nes žinau, priešingu atveju niekas manęs nebūtų paskatinęs to padaryti.“
Kunigaikštis mane apkabino, nors, regis, tiesos žodžiai jį įskaudino, ir pasakė: „Jūs, pone, privalėjote pasakyti, ką manote, džiaugiuosi ir manau, kad netolimoje ateityje įsitikinsite, jog žmonės nepagrįstai mane smerkia, matyt, ir ponas esate suklaidintas.“
1 Dešimtinė (rus. десятина) – senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 2400 kvadratinių sieksnių (rus. квадратная сажень), t. y. 1,0925 ha. Naudotas Rusijoje iki metrinės sistemos įvedimo (vert.).
2 Motu proprio (lot.) – savo noru (vert.).
