Jame vertinama ir interpretuojama lietuvių kalbos ir jos būvio samprata viešojoje erdvėje, sudėtingi ir nevienareikšmiai kalbos–visuomenės–kalbininkų santykiai, kalbos politikos plačiąja prasme perspektyvos ir galimas trūkumas. Mėginama interpretuoti nuolat atsinaujinančias kalbines ir ekstralingvistines įtampas, kurių šaltinis įvairių – naujų ir senų – reiškinių, atsirandančių kalbos ir visuomenės, kalbos ir tradicinių ir / arba šiuolaikinių ideologinių požiūrių sankirtose. Ieškoma atsakymo, ko nepadarėme ir ką turėtume padaryti, kad lietuvių kalba nauju savo raidos etapu būtų visavertė, turėtų stiprų sąvokinį aparatą, jos kūrybinės galios stiprėtų, o prestižas nebūtų diskutuojamas. Bandoma naujai pažvelgti į nuolat atsinaujinančias diskusijas apie lietuvių kalbos likimą, saugojimą, neigiamą išorės poveikį.
1. Pirmoji dilema – Europos Sąjunga sunaikins lietuvių kalbos archajiškumą : išgelbės lietuvių kalbą? Terminai, kurie provokuoja. Vienos iš nuolat atsinaujinančių diskusijų apie lietuvių kalbos ateitį tema yra susijusi su nauju reiškiniu – lietuvių kalba tapo oficialia Europos Sąjungos kalba. ES teisės aktų, kitų dokumentų vertimas yra didžiausias ir intensyviausias naujos lietuviškos terminijos šaltinis. Šio straipsnio pavadinimas Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba? pasirinktas neatsitiktinai ir provokatyviai. Terminai, kurie turi dėmenį tvarusis / tvarioji, yra atėję į lietuvių kalbą per Europos Sąjungos dokumentų vertimus (plg., tvarioji plėtra, tvarioji lyderystė, tvarioji energija). Per šiuolaikinių tekstų vertimą atėjo ir terminų dėmuo takusis / takioji (plg., takusis intelektas, takioji modernybė, takioji meilė). Pirminis šio žodžio šaltinis yra Zygmunto Baumano pasiūlytas, visuotinai priimtas ir gerai išverstas takiosios modernybės (liquid modernity) pavadinimas.
Tvariosios / takiosios kalbos sąvokos, kurios toliau bus plėtojamos šiame straipsnyje, yra susijusios su nauju (dešimtmečio) lietuvių kalbos europiniu kontekstu, daugiapakopio santykio su vieningos komunikacinės Europos erdvės atpažinimu ir vadinamaisiais europeizacijos reiškiniais. Iki šiol nėra rimtai svarstyta, kaip lietuvių kalba iš tikrųjų funkcionuoja europinėje erdvėje ir / ar pasinaudoja jos kontekstu.
Jau per dešimtmetį lietuvių kalba yra oficiali Europos Sąjungos kalba ir šis faktas viešojoje erdvėje paprastai yra tik panaudojamas įvairiems argumentams, kai reikia įvertinti besikeičiančią kalbą ir kalbinę situaciją Lietuvoje. Skelbiamos ir ginamos priešingos nuomonės. Vienu požiūriu, ES biurokratinė kalba yra pragaištinga išsaugotai archajiškai lietuvių kalbos sistemai, nes atveria kelią anglų kalbos poveikiui. Kitas požiūris skelbia, kad tai vienas svarbiausių veiksnių, nulemsiančių lietuvių kalbos išlikimą globalizacijos sąlygomis.
Ambivalentiškas visuomenės požiūris yra ir į kai kurių naujų sąvokų bei jas reiškiančių terminų, susijusių su naujomis technologijomis, globalizacija, populiariosios kultūros dominavimu viešojoje erdvėje, ES ekonomikos, politikos, mokslo raidos strategijomis, atėjimą į lietuvių kalbą. Kartais naujų reiškinių pavadinimai arba kelia viešai reiškiamą susierzinimą, arba virsta naujaisiais burtažodžiais – reikia nereikia – vartojamais įvairiuose dokumentuose, projektuose, ataskaitose, kaip pasakytų vienas žymiausių šiuolaikinės pragmatikos specialistų Johnas Searle'as, ilokuciniu būdu siekiant paveikaus rezultato per neva šiuolaikiškumą ir modernumą. Todėl naujos sąvokos ir jas žymintys terminai kalboje įsitvirtina ne pagrindinėje sąvokų / terminijos / leksinėje sistemoje, o tam tikroje apibrėžtoje specialaus stiliaus posistemėje, skirtoje tikslinei komunikacijai. Tokių posistemių žodžiai netampa konkrečiu konceptu ir lieka realaus lietuviško pasaulėvaizdžio paribyje arba net užribyje, kaip apibrėžtos konotacijos arba teksto ornamento priemonė, antropologinės lingvistikos sekėjų vadinama mitopoetine kalba. Pvz., įtinklintas universitetas, sąvoka, jei kalbama apie Lietuvos universitetus (o apie tai yra šaunu kalbėti), kol kas yra tik ornamentinė, nes vargu ar visuose universitetuose akademinė ir mokslinė veikla organizuojama įtinklinimo kryptimi. Nenuostabu, kad ji viešoje erdvėje atmetama net nesistengiant suprasti, plg.:
Gudrus žodis „įtinklintas" universitetas iš esmės tereiškia tik vaizdinės ir tekstinės medžiagos įkėlimą į serverį, taip suteikiant galimybę ją pasiekti be tiesioginio vizito į universitetą, galimybę klausti dėstytojo per nuotolį ir pan. (...) Prioritetas turėtų būti „klasikinės studijos". Visų pirma universitetai turėtų pasitempti šioje srityje, o tik tada visa galva nerti į „įtinklinimą".
Šaltinis http://www.teisesforumas.lt/index.php/nuomone-apie/1112-nauja-idea-fix.html
Teksto autoriui (tekstas pasirašytas: „vyr. redaktorius") nekyla klausimas, kodėl ES mokslo strategai apie įtinklinimą prašneko tik XXI amžiuje, kai mokymo medžiaga į internetą įkeliama nuo jo atsiradimo laikų, o studentus dėstytojai konsultuoja įvairiomis elektroninėmis priemonėmis taip pat nuo jų atsiradimo laikų. Ar gali būti, kad eurobiurokratai taip lėtai mąsto? O gal įtinklinimas reiškia paties gyvenimo padiktuotą akademinės raidos kryptį, t. y. į visuomenės socialinius, kultūrinius pokyčius operatyviai čia ir dabar reaguojančias informacines sistemas, aktualiuoju mokymo proceso laiku vykstantį bendravimą su socialiniais bei akademiniais partneriais, virtualius tarptautinius tyrimų centrus, akumuliuojančius skirtingos nacionalinės patirties ir įdirbio sinergiją konkrečioms lokalioms problemoms spręsti (pavyzdžiui, toks tarptautinis centras padėtų greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis įveikti lietuvių kalbos skaitmeninių technologijų atsilikimą) ir t. t.
Šis pavyzdys rodo, kad a priori neįvertinus sąvokos, kartais ir nauji reiškiniai nepriimami, arba priimami sunkiai, vėluoja socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, todėl atsitinka priešingai, nei turėtų: vienas žymiausių XX a. kalbos filosofų Johnas Langshawas Austinas teigia, kad žodžiai turėtų kurti dalykus / daiktus (things). Galima manyti, kad procesus blokuoja arba lėtina naujų pavadinimų įtraukimo į bendrąjį kalbos sąvokinį aparatą ideologinė vertingumo samprata, pasireiškianti per termino atmetimą: lietuvių kalbinės bendruomenės prasmių sistemoje naujas terminas yra invazija į nusistovėjusį kalbinį / psichosocialinį pasaulį (pasaulėvaizdį), o tai tradicinei lietuviškai sampratai reiškia grėsmę.
Jei į lietuvišką pasaulėvaizdį būtų įtrauktos naujos kalbos apibūdinimo sąvokos – tvarusis / tvarioji ir takusis / takioji – tai padėtų išplėsti kalbos kaip koncepto sampratą kalbinės bendruomenės prasmių sistemoje. Šiuo metu mūsų pasaulėvaizdyje kalba paprastai turi iš protėvių gauto brangiausio turto ir kalbos, kuriai nuolat (ne)gresia pavojus išnykti, sociokultūrinį vertinimą1.
Lietuvos mentalinis žemėlapis yra nuolat veikiamas naujos (europinės) lietuvių kalbos situacijos, socialinių pokyčių spartos, medijų neapčiuopiamybės ir skvarbos, todėl jo valdymo ir nuolatinės korekcijos strategija būtų esminė lietuvių kalbos išsaugojimo ir plėtros sąlyga aptartame kontekste. Iki šiol apie tai nėra mąstyta.
2. Antroji dilema – kalba yra stipri kuriamoji galia : kalba yra pragmatinis įrankis? Dar kartą apie neohumboltizmą. Idėja, kad kalba, pagal autonomiškus dėsnius egzistuojanti superstruktūra, atstovauja kalbinei bendruomenei ir / arba padeda kurti ją vartojančios bendrijos gyvenimo (kultūros) kokybę, filosofų įvairiais požiūriais analizuojama nuo Platono laikų, kalbininkų – daugiau nei šimtą metų, nuo Wilhelmo von Humboldto laikų. Priešingas požiūris į kalbą yra manyti, kad kalba nėra savitas, su konkrečios kalbinės bendruomenės sukurtomis prasmėmis ir vertėmis neatsiejamai susijęs sudėtingas pasaulėvaizdis, o tiesiog pragmatinis įrankis, tarsi koks kalbinis plaktukas ar replės, kurio paskirtis yra atlikti elementarias iš anksto nustatytas funkcijas ir pasiekti konkrečių praktinių tikslų.
Nuo esmingo požiūrio į kalbą priklauso jos mokymas / mokymasis, kalbos politika, vieta kalbinės bendruomenės vertybių sistemoje, prestižas, pagaliau kiekvieno kalbos vartotojo santykis su pastarąja. Jei kalba yra laikoma įrankiu – ją vartojant svarbiausiu lūkesčiu tampa paviršinė praktinė nauda, pvz., mokėti parašyti kanceliarinį prašymą, tarkim, pašalpai gauti. Dėl to reikšmingiausi vartojant kalbą pasidaro formalūs dalykai, iš anksto nustatytos konstrukcijos, „vartojimo instrukcijos". Svarbu tampa tai, ko iš „vartojimo instrukcijos" nežinai. Tai buitinis požiūris, kai tikimasi, kad kalba tinkamai palaikys buitį.
Jeigu kalbinė bendruomenė / visuomenė / valstybė pajunta ir sutaria, kad kalba yra vienas svarbiausių žmogaus kūrybinės raiškos, individualumo, unikalumo veiksnių, kad jos kūrybinės galios, pasireiškiančios per kalbinės bendruomenės narius, teigia ne tik jų pačių išskirtinumą, bet ir lietuviško pasaulio vertę, tada siekiama pažinti ir naudotis kalbos kuriamosiomis galiomis saviraiškos tikslams pasiekti2. Šiuo atveju pasidaro labai svarbu mokėti atpažinti kalboje esantį pasaulėvaizdį su jo istorine, socialine, psichologine perspektyva, žaidimais, galiomis ir baimėmis, kad būtų galima jį pratęsti dviem būdais – kalbiškuoju ir nekalbiškuoju. Svarbiausia tampa tai, ką ir kiek žinai apie įvairialypes kalbos potencijas, kiek supranti kalbos semantinius mechanizmus, gali šifruoti gelmines prasmių struktūras ir kurti naujas. Tai būtiškasis požiūris, orientuotas į būties kūrybą.
Kuris požiūris vyrauja mūsų visuomenėje, ypač švietimo sistemoje ir kalbos politikoje, atsakyti nėra paprasta. Tačiau atrodo, kad kalbos, kaip įrankio, ne kuriamosios galios, samprata dominuoja, nors įvairūs kalboje vykstantys procesai, kaip minėtas naujų sąvokų ir galbūt reiškinių atmetimas per nevisavertį terminų vartojimą, naujažodžių karai (apie tai toliau straipsnyje), rodo, kad kalbinės bendruomenės santykis su kalbiniu pasaulėvaizdžiu yra neišvengiamas, nors kartais ir nesąmoningas arba nevisavertis. Lietuvių kalbai saugiau būtų, jeigu jis būtų įsisąmonintas, analizuojamas ir naudojamas kalbai visose gyvenimo srityse stiprinti ir plėtoti.
3. Trečioji dilema – kalbininkai siūlo žodį: visuomenė piktinasi. Naujažodžiai – nesantaikos akmenys. Kai kinta realusis pasaulis, leksikos sluoksnyje žodžiai atsiranda labai greitai (skoliniai, atėję su nauju daiktu ar reiškiniu; lietuviški pakaitai; vienų bei kitų variantai, ir t. t. (pvz., daugiafunkcis, daugiafunkcinis, multifunkcinis, multitaskinis). Kalbiniame pasaulyje (pasaulėvaizdyje) su savo „semantiniu kraičiu" (reikšmėmis, dariniais, junginiais, metaforišku vartojimu) žodžiai ar žodžių junginiai įsitvirtina tik tada, kai patenka į kalbinės bendruomenės prasmių sistemą, iš tos bendruomenės gavę teigiamą įvertinimą (semantinę vertę). Semantinės vertės didinimas / didėjimas kalboje tobulina ir stiprina visuomenę.
Jau daug metų Lietuvoje kyla naujažodžių karai. Visuomenei pasiūlomi lietuviški naujų skolinių atitikmenys būna audringai atmetinėjami kartu su pasimėgavimu burnojant prieš kalbininkus. Tenka pripažinti, kad kartais naujažodžiai / naujadarai būna tikrai nevykę. Paliaubos tarp kalbėtojų ir žodžių kūrėjų – kalbininkų, terminologų, vertėjų, įvairių sričių specialistų – švenčiamos, kai koks nors žodelis ima ir pradeda gyventi smagų savarankišką gyvenimą (pvz., taip atsitiko žodžiui dūzgės, kuris pakeitė afterparty„vakarėlis po kokio nors renginio").
Iki šiol niekas nekėlė klausimo, kodėl tarpukariu prasidėjęs žaidimas: kalbininkai siūlo žodį: visuomenė piktinasi su pavydėtinu pastovumu vyko sovietmečiu ir tęsiasi iki šiol? Atrodytų, kad beveik po šimto metų būtų laikas suvokti subrendusios kalbinės bendruomenės atsakomybę bei orumą ir kovas pabaigti. Jei jos nesibaigia, ar nebus taip, kad emocijų ir teisumo pojūčio reikia „kariaujančioms" pusėms, nes taip įsijungia kompensaciniai neužtikrintos tapatybės komplekso mechanizmai? O tai iš esmės susiję su silpna lietuvių kalbinės bendruomenės santykio su lietuvių kalba pajauta3. Kartais net ima atrodyti, kad kai kurie nevykę, juokingi, nepatogūs vartoti, sukurti be fantazijos ir primityvūs naujažodžiai sukuriami nesąmoningai tikintis, kad jie vartojami ir nebus, ir taip bus apsaugotas lietuviškumo pasaulis, kurio trapumui gelminiuose kalbinės bendruomenės prasmių kloduose bet kokių išorinių reiškinių invazija yra pavojinga. Veikia ir priešinga tendencija, svetimų kalbų naujažodžiai, atmetant jų lietuviškus atitikmenis dėl nepriimtinos formos arba nesuvokto turinio, yra intensyviai vartojami šnekamojoje kalboje ir kuria pusiau legalų gretutinį kalbinės bendruomenės pasaulį, kuriame ilgainiui ima rastis bei daugėti neadaptuotų svetimos kalbos žodžių (be lietuviškų galūnių), svetimi žodžiai nebelinksniuojami, nebevargstama juos perrašyti fonetiškai, lietuviškos abėcėlės raidėmis ir t. t., pvz.:
Ne.nes dar warysim prie eglučių / Geriau walinskiene butu kritus arba marius /
Tau ödieni rode be pwm turbūt / Nk ziuriu twoka tu? / Aha, nes atsiusiu dokumenta.
Reix atspausdint, ryt pasiims. / Tj weliau susirasysim
Šaltinis: Neviskaitė, Laima, 2010, Trumpųjų žinučių rašybos būdai, Kalbos kultūra, 83, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Gretutiniame pasaulėvaizdyje ypač daug žodžių, trumpinių, ženklų, kurie susiję su naujomis laisvalaikio, grožio paslaugų, sporto, kulinarijos, naujųjų technologijų sritimis. Gali būti, kad tradicinė pasaulėjauta tokias, praeityje lietuvių gyvenimo būdui nereikšmingas arba nepasiekiamas realijas, tiesiog sunkiau priima.
Akivaizdu, kad sutrikdyta bendrinės kalbos ir įvairių sociolektų pusiausvyra nėra palanki visuomenės raidai. Silpnėjantis / silpninamas sąvokinis kalbos potencialas skurdina kultūros, technologijų, mokslo, teisės, politikos plėtrą, nes lėtina naujovių (idėjų, inovacijų, naujų metodų) apykaitos greitį.
4. Ketvirtoji dilema – ar gresia lietuvių kalbai išnykimas, ar ne. Kalba apie kalbą per emocinius argumentus, su retorinėmis figūromis. Abstraktesnis aptariamų reiškinių lygmuo yra nuolat kylančios emocingos ir aktyvios diskusijos – ar gresia lietuvių kalbai išnykimas, ar ne. Diskusija gresia : negresia greičiausiai yra to paties reiškinio – nusistovėjusio kalbinio pasaulio saugojimo, bet kokius jo pokyčius suprantant kaip praradimą, du priešingi poliai, kuriuos jungia kalbos potencijos / „sveikatos" / jėgos / švarumo (nelygu diskutuojančiųjų retorika) įvertinimas. Diskutuojantieji, ar kalba išnyks, ar išliks, yra to paties silpnos santykio su kalba pajautos atstovai. Diskusijoje / debatuose, viešoje laikysenoje kalba išnyks : išliks laimėtojų nėra ir būti negali, nes veiksmažodis išnyks savaime, vien dėl semantikos, sukelia frustraciją, o išliks kažkodėl niekaip neįtikina visuomenės, nes kalbos gynimo, gelbėjimo, saugojimo ir t. t. retorika nuolat atsinaujina, dažnai dominuoja švietimo sistemoje, iš dalies moksle, politikoje, ideologijoje.
Tokia retorika būna ir tik dėl retorikos, pavyzdžiui, „lietuvių kalbos gynėjas" – interneto portalo komentatorius ar komentatorė turėtų rašyti su lietuviškais rašmenimis, jei sąmoningai gintų kalbos išlikimo poziciją, tačiau to nedaro, plg.:
Ko taip su tuo „zero tolerance" apsileidote? Neradote grazaus lietuvisko zodzio? Ar parasyti „visiskai netoleruoja" jums jau butu per leksta? Meldziamoji, juk gimtoji kalba taip ir zlunga – ne del VLKK pastangu trukumo ar tokiu rasliavu, o del kiekvieno is musu kasdienio patingejimo pries vartojant svetimybe atsakingai pagalvoti, ka darau savo kalbai, paieskoti grazios lietuviskos alternatyvos, na, kad ir zodynuose ar kalbos tevu rastuose.
Šaltinis: Delfi komentarai.
Diskusija kalba išnyks : išliks gali būti naudinga kaip diskutuojančiųjų įvaizdžio kūrimo būdas arba priemonė reikšti pažiūras. Ji galbūt turi prasmę formuojant (siekiant / mėginant formuoti) jaunų žmonių vertybinį santykį su savo kalbine tapatybe. Tačiau kalbos raidos ir su ja koreliuojančios politikos atžvilgiu ši diskusija yra beprasmė, o gal ir žalinga. Problemų išryškinimas ir sprendimo būdų ieškojimas pakeičiamas emociniais svarstymais ir, kas itin blogai, nekorektišku gražbyliavimu, kurstančiu nesantaiką tarp skirtingų nuomonių šalininkų stovyklų.
Diskusija kalba išnyks : išliks nukreipia dėmesį nuo esmingų kalbos klausimų. Pakeitus vaizdingą retoriką apie grėsmes lietuvių kalbai, reikėtų ieškoti konkrečių būdų, kaip spręsti problemas, kurios atsiranda dėl kitų kalbų ir IT poveikio kalbos sistemai, nuolat besikeičiančios socialinės ir kultūrinės aplinkos (jau nekalbant apie verslą), kuriose vis daugiau vietos užima daugiakalbystė ir kultūrų įvairovė, užpildanti nacionalinę sociokultūrinę erdvę per medijas ir kiekvieną akimirką intensyvėjantį fizinį judumą (mobilumą). Nenorima pastebėti, kad informaciją, perteiktą tekstu, sakomu ar užrašytu linijiniais (anot Ferdinando de Saussure'o) kalbos ženklais, einančiais vienoje erdvėje nuosekliai, vienas po kito, vienu laiku, keičia multimedijos ir daugiafunkcis informacijos vartojimas ir naudojimas.
XXI amžiuje panašių problemų kyla ir didelėms modernių visuomenių kalboms, neišskiriant anglų kalbos, ir (daugiau problemų) mažoms kalboms, ir (dar daugiau problemų) kultūrines ir socialines traumas (spaudos ir rašto draudimas, prievartinė dvikalbystė, socialiniai kataklizmai – badas, genocidas ir pan.) patyrusioms mažoms kalboms. Taip istorijoje susiklostė, kad lietuvių kalba yra patyrusi ir socialinę, ir kultūrinę traumą. Atpažinus problemas ir pradėjus ieškoti jų sprendimo būdų, galbūt keistųsi ir požiūris į lietuvių kalbą, silpną santykio su kalba pajautą pakeistų normali savimi pasitikinčios kalbinės bendruomenės būsena.
5. Kalbos tvarumo matai: dramblio alegorija. Kalbos tvarumą, remiantis tvariosios plėtros sampratos analogija, reikėtų vertinti kaip kalbos ilgalaikę gyvavimo perspektyvą, tenkinant visus kalbinės bendruomenės, lietuviškai kalbančios visuomenės ir valstybės, kurioje ši kalba yra valstybinė, kultūrinius, socialinius bei ekonominius poreikius dabar ir ateityje. Kalbos tvarumas reiškia, kad kalba išlaiko kalbos sistemos (pokyčių stebėsena ir planavimas) – vartojimo (įvairių kalbos variantų palaikymas) – naudojimo (lietuvių kalbos įvairiose viešo gyvenimo srityse poreikio analizė ir skatinimas) pusiausvyros būseną bei geba grįžti į ją, kai ji yra sutrikdoma.
Straipsniai apie kalbą ir jos likimą kartais primena visiems žinomą anekdotą apie tris aklus žmones, kurie pasakojo apie dramblį. Apibendrinantys argumentai naudojami, pasitelkus detales, arba, dar blogiau, tik numanymu pagrįstas nuomones. Kartais pasitenkinama pačiais bendriausiais argumentais apie kalbos išlikimą, kurie, nors ir teisingi, neaprėpia diskusijų problematikos. Juk viešai diskutuojama ne apie tai, ar apskritai žmonės kalbės lietuviškai. Diskutuojantiems rūpi, kur, kaip ir apie ką kalbės lietuvių kalbinė bendruomenė, nors ne visada tai yra tiesiogiai suformuluojama. Kitaip sakant, nerimą kelia klausimas, ar lietuvių kalbos tereikės lietuviškai paprašyti barščių močiutės namuose, ar moderniuose mokslo centruose mūsų anūkai (ir proanūkiai) gimtąja kalba diskutuos apie naujausias technologijas ir analizuos moderniausius visuomenės raidos procesus.
Viešojoje erdvėje skelbiama ir radikali lingvaoptimistų nuomonė: žmonės tiesiog susikalba lietuviškai ir to pakanka, kad kalbos problematika būtų supaprastinama iki paprasčiausio susikalbėjimo stebėsenos ir tyrimų.
Iki šiol nėra apibendrintų tyrimų, kiek lietuvių kalba yra įsiskverbusi į visas mūsų viešojo gyvenimo sritis: kokia jos padėtis švietimo sistemoje, moksle ir aukštajame moksle, versle, viešojoje politikoje, teisinėje sistemoje, kultūroje ir žiniasklaidoje? Kokie lietuvių kalbos struktūros pokyčiai (ne)vyksta kiekvienoje iš šių sričių, kur ir kodėl lietuvių kalbą vis labiau išstumia kitos kalbos, koks yra poreikis mokėti bendrinę kalbą, būti raštingam, kiek tai padeda įsidarbinant, kiek regionuose tarmės prisideda prie jų stiprinimo ir konkurencingumo ir t. t.
Svarbus, atskirai vertinamas, matmuo yra kalbos vartojimą reglamentuojanti teisinė bazė, kurios analizė turėtų apimti ne tik valstybinės kalbos vartojimo ir Lietuvos terminų banko įstatymus, bet ir kitus teisės aktus, kurie su lietuvių kalba yra susiję netiesiogiai: tai teisės aktai, reglamentuojantys tautinių mažumų teises ir pareigas valstybėje, darbo teisės dokumentai, įstatymai ir jų lydimieji aktai, kurie reglamentuoja aukštąjį mokslą bei mokslą Lietuvoje, ir pan.
Kalbos perspektyvas išgyventi pirmiausia rodo patys elementariausi demografiniai tyrimai ir jų kitimo tendencijos. Kalbos tvarumui visuomenėje pamatuoti yra naudojami ir tokie sociokultūriniai kriterijai, kaip kalbos studijas baigusiųjų įsidarbinimo pagal specialybę statistika, jų atlyginimų dydžiai, vertimų iš / į tiriamą kalbą skaičius, moksleivių raštingumo tyrimai ir pan. Šiuos duomenis lengvai galima sukaupti ir palyginti su kitų kalbų duomenimis. Beje, kolegos latviai yra atlikę nemažai tokio pobūdžio studijų.
Sakykime, tarptautiniai moksleivių raštingumo tyrimo duomenys yra nepalankūs teigiamoms kalbos tvarumo ateities prognozėms. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) inicijuoto penkiolikmečių raštingumo tyrimo duomenimis (PISA, Programme For International Student Assessment) Lietuvos penkiolikmečių skaitymo gebėjimai (tyrimas atliktas 2009 metais) yra vieni žemiausių Europoje, prastesni tik Serbijos, Bulgarijos ir Rumunijos pasiekimai. Bendroje tyrime dalyvavusių šalių eilėje Lietuva yra 39–43 iš 65. 2011 metais atliktas tarptautinis PIRLS tyrimas rodo, kad Lietuvos rezultatai per paskutinį dešimtmetį statistiškai reikšmingai smuko visuose skaitymo lygmenyse. Valstybinio lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino (VBE) 2009–2012 m. rezultatai rodo, kad raštingumo (gramatikos, rašybos ir skyrybos) pasiekimai mažėjo, tačiau paskutiniuosius dvejus metus šis mažėjimas jau nebuvo statistiškai reikšmingas.
Tačiau galima įtarti, kad rastume ir teigiamų kalbos raidos tendencijų, didinančių jos tvarumo lygį. Gali būti, kad lietuvių teisinė ir kanceliarinė kalba šiuo savo raidos etapu artėja prie teigiamo lūžio taško: daugėja gerų lietuviškų terminų, kurie patenka į pagrindinę sąvokų / terminijos / leksinę sistemą ir lietuvišką pasaulėvaizdį.
Elementari statistinė analizė yra reikalinga ir naudinga nustatant kalbos tvarumo lygį, tačiau į klausimą, kas (ne)gresia lietuvių kalbai, atsakymą turėtume tada, kai nustatytume priežastis tų kalbinių ir ekstralingvistinių reiškinių, kurie pasirodytų nepalankūs lietuvių kalbos tvarumui. Ir dviračio čia nereikėtų išrasti, nes globalizacijos epochoje kitų kalbų bendruomenės ieško būdų, kaip išlaikyti, plėtoti savo kalbas, didinti jų tvarumą ir konkurencingumą.
6. Kalbos takumo matai: maudomas kūdikis. Takiosios lietuvių kalbos terminas gali šokiruoti ir suerzinti tuos, kurie stipriai prisirišę prie mano jau minėtos lietuvių kalbos vertybinės sampratos: kalba yra iš protėvių gautas brangiausias turtas. Žodžio takus / taki semantika ir jo šaltinis – vieno žymiausių globalizacijos tyrinėtojų, sociologo Zygmunto Baumano sukurta sąvoka takioji modernybė (vėlyvoji modernybė, kuri susijusi su globalaus pasaulio neapibrėžtumu, rizika, daugialypiais ryšiais, žmogaus–turisto ir jo antipodo žmogaus–migranto įsibūtinimu) tarsi suponuoja globalizacijos negandas ir nerimą, jog modernieji procesai yra didžiulis išbandymas mūsų kalbai, neatšaukiama grėsmė, slenkantis pavojus ir t. t.
Norim to ar nenorim, globalizacijos procesai veikia visas kalbines bendruomenes, etnines valstybes, net ir labai uždaras visuomenes. Todėl tiesiog atmesti takiosios modernybės poveikį arba, dar blogiau, be refleksijos su mūsų mėgstamu dramatišku fatalizmu globalizacijai suversti sunkiau išsprendžiamas mažos traumuotos kalbos problemas (pvz., kalbos politikos moksle ir aukštajame moksle nebuvimą) yra neatsakinga ir netoliaregiška. Todėl siūloma takiosios lietuvių kalbos samprata anaiptol nereiškia, kad kalba savo postmoderniu būviu praranda tradicinį vertybinį stuburą ir tampa fatališkai kintančiu, neturinčiu apibrėžtos vietos visuomenėje ir valstybėje, lengvai nusileidžiančiu kitoms kalboms, socialiniu reiškiniu. Atvirkščiai, sampratos takioji lietuvių kalba reikia, kad nepražiopsotume neigiamo lietuvių kalbos ateities scenarijaus vienodėjančio pasaulio globalioje scenoje. Kitaip sakant, atmesdami nepatogius, bet realiai vykstančius procesus, neįveikę jausmo, kad kalbą privalome saugoti nuo tradicijos požiūriu nepalankių įtakų, su pamuilėmis galime išpilti ir patį kūdikį. Tai reiškia, kad vieną dieną apsižiūrėsime: ogi žinių visuomenė yra, nuo kultūrų įvairovės sukasi galva, Vilniaus gatvėse skamba tiek kalbų, jog atrodo, kad statomas naujasis Babelio bokštas, kūrybingumo ir inovacijų proveržis džiugina, o lietuvių kalbos nėra, jos vietoje – ne tik anglų, bet nemažai kitų kalbų: ir rusų, ir lenkų, ir, neatmestume, švedų, danų, o kiek vėliau ir kinų.
Takiosios modernybės laikas, kuriame gyvename, yra žinių visuomenės, daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo, kūrybingumo ir inovacijų laikas. Kaip lietuvių kalba pasirengusi naujuose ir vis spartėjančiuose šiuolaikinio gyvenimo procesuose dalyvauti, išlikti ir stiprėti? Apie tai viešai nėra mąstyta nei mokslininkų, nei kalbos politikos formuotojų, nei švietimo specialistų.
Yra dalykų, kurie verčia sunerimti gal net labiau nei dėl moksleivių raštingumo lygio. Mūsų kasdienis viešas ir privatus gyvenimas didėjančia apimtimi ir greičiu persikelia į virtualią erdvę, kurioje žmonės dirba, bendrauja, draugauja, žaidžia, mylisi, kuria, naikina, telkia, meluoja ir t. t. Kartu su žmonėmis į virtualybę keliasi (persikėlė) ir juos supantis pasaulis, taigi virtualybė neišvengiamai įtraukia vis daugiau ir daugiau kalbos visais jos pavidalais, atmainomis, raiškos būdais ir priemonėmis. Takioji kalba – tai kalba virtualiame pasaulyje, kuris, priklausomai nuo kalbos bendruomenės pasirinkimo, gali būti nacionalinis arba globalus. Jei norima unikalaus nacionalinio virtualaus pasaulio, tada kompiuteriai ir kitos skaitmeninio ryšio priemonės bei įrankiai ne tik privalo teikti paslaugas konkrečia kalbinės bendruomenės kalba, bet ir turėti nacionalines „smegenis", t. y. visus reikalingus išteklius ir technologijas, sukurtas nacionalinėmis kalbomis, atsižvelgiant į kiekvienai kalbai būdingus ryšius ir kitas struktūros ypatybes.
Priešingu atveju kalboms gresia skaitmeninė mirtis, panaši į tą, kuri ištiko tas Europos kalbas, kurių kalbinės bendruomenės nepasinaudojo Johanno Gutenbergo išradimu. Deja, 2012 metais atlikta Europos kalbų skaitmeninio būvio analizė parodė, kad lietuvių kalba pagal keturis kalbos technologijų parametrus – mašininio vertimo kokybę ir kalbų skaičių, teksto analizę, šnekos atpažinimą bei sintezę ir skaitmeninius kalbos išteklius – kartu su latvių, islandų ir airių kalbomis – yra paskutinėje vietoje tarp 34 tyrime dalyvavusių Europos šalių (žr. Vaišnienė D., Zabarskaitė J., 2012, Lietuvių kalba skaitmeniniame amžiuje. Baltoji knyga, Springer).
Kita problema, kuri atsiskleidžia, kai apie kalbą mąstom kaip apie takiąją, yra lietuvių kalbos industrijų klausimas. Kalbos industrijos – tai būdų ir priemonių visuma, padedanti išsaugoti ir plėtoti daugiakalbystę globalizacijos sąlygomis Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Jos apima vertimą raštu ir žodžiu, kūrybinį redagavimą, vertimų (idėjų) lokalizavimą ir internacionalizavimą, terminų gavybą (extraction) ir panašius dalykus. Šią sritį Europos Sąjungoje aktyviai kuruoja ir remia Vertimo raštu generalinis direktoratas. Daugelyje Europos šalių tam skiriama daug dėmesio, atliekami taikomieji tyrimai, veikia kalbos industrijų asociacijos. Lietuvoje mes net neturime įsitvirtinusio, aktyviai vartojamo termino, o tai reiškia, kad ir pati sąvoka, ir visuminis reiškinys iki mūsų neatėjo.
Kiek žinome apie kalbos vizualizaciją, multimedijiškumą ir panašius dalykus? Beveik nieko. Informacijos perdavimą tekstu vis labiau keičia multimedijos, kurios palengvina kultūrų dialogus ir polilogus. Nors ir atrodo paradoksaliai, bet nacionalinės kalbos vaidmuo tokioje situacijoje labai išauga, nes būtent kalba tampa naujų skaitmeninių vaizdų kūrimo, idėjų įdaiktinimo priemone. Alternatyvos takiosios lietuvių kalbos atžvilgiu yra dvi: parengti lietuvių kalbą (politinė valia, visuomenės švietimas, moksliniai tyrimai, studijų programos) šiems netolimos ateities uždaviniams spręsti arba palikti viską savieigai. Gali atsitikti taip, kad energiją skirdami tik nesąmoningam ar pusiau sąmoningam mūsų tradicinio lietuviško pasaulėvaizdžio (ap)saugojimui, galime prarasti šiuolaikinį – žinių ir inovacijų, naujų technologijų ir, kas svarbiausia, naujo supančios aplinkos suvokimo, vertinimo ir keitimo – lietuvišką unikalų pasaulėvaizdį, kurį tokiu atveju neabejotinai pakeis suvienodintas globalaus pasaulio vaizdas.
Tik kalbos būdu galime išryškinti ir išplėtoti lietuviškų inovacijų, technologijų, žinių unikalumą vienodėjančiame pasaulyje. Nesvarbu, kokiomis kalbomis ir per kokias medijas jos būtų skleidžiamos pasaulyje, jų kūrybinė priemonė turėtų būti stipri, moderni, energiją kaupianti–atiduodanti lietuvių kalba. Jei norime tokios lietuvių kalbos raidos krypties, turime pradėti daugialypius darbus lietuvių kalbos jos takumo ir tvarumo sampratų lauke4.
7. Penktoji dilema: reikia ar nereikia kalbos politikos. Kalbininko įvaizdis. Penktoji dilema sąmoningai palikta svarstymų apie kalbos likimą, kalbos ir bendruomenės / visuomenės / valstybės santykius pabaigai. Ginčai, kurie viešojoje erdvėje kyla dėl kalbos politikos (ne)reikalingumo, (ne)būtinumo arba dėl jos tikslų, uždavinių, veikimo būdų, yra itin karšti ir dažnai nekorektiški. Panašu, kad tai mažiausiai su tikrove, faktais ir logiškais argumentais susijusios batalijos, kurių vienijantis personažas yra kalbininkas / kalbininkė. Tai, oponentų požiūriu, – netalentingas / netalentinga, nemodernus / nemoderni ir žmogaus laisvę ribojantis / ribojanti persona, kuriam / kuriai kažkodėl privalu ką nors drausti. Jei kalbininkų brolija ir seserija nereaguotų asmeniškai bei skausmingai, šis visuomenės susigalvotas „policininkų ir banditų" žaidimo variantas būtų gal ir smagus. Bet tik su viena sąlyga: dėl jo galimo poveikio asmenybių formavimuisi jį žaistų jau subrendę (bent formaliai, pagal metus) visuomenės nariai, kurie jau moka skaityti, rašyti, jų vertybinė orientacija nebesiformuoja. Jauniems žmonėms, kurie, kaip ir jų tėvai, yra paveldėję silpną santykio su kalba pajautą, ši polemika primeta stereotipų ir klišių, atpratina savarankiškai mąstyti apie savo santykį su kalba, todėl prastėja, skursta ir banalėja jų kalbinė saviraiška. Blogai yra ne tai, kad šaipomasi iš nelaimingo vielabraukio, kaip kalbininkų neva bukumo įrodymo, nors tas juokingas žodis niekada vartotas nebuvo. Blogai yra tai, kad neva per šiuolaikišką požiūrį į asmens ir raiškos laisvę, esą ribojamą kalbininkų, siunčiama žinia apie tai, kad jokios reikšmės neturi, kaip kalbėsi ir rašysi. Naikinamas pagarbos kalbai, jos įvairovei ir savigarbos kalbinei raiškai imperatyvas, tradiciškai buvęs svarbus lietuvių kalbinei bendruomenei. Ir liejasi laisvai jaunų žurnalistų kūrybiškumas: (pvz., „Šviežiena (patamsinta mano – J. Z.) Vilniuje: būsimieji pirmakursiai jau leidžia tėvų pinigus naktinėms šėlionėms" (straipsnio pavadinimas, šaltinis: Delfi portalas). Beje, šis pavyzdys taip pat rodo, kad iki mūsų dar dorai nepriėjo politinio, socialinio, kultūrinio korektiškumo, parenkant žodžius, samprata.
Lietuvių kalbos politika yra ypatingos svarbos dalykas ir nacionalinio saugumo lygio reiškinys. Kalbame vadinamąja mažai vartojama kalba, nesame nusistatę jos tvarumo lygio, sureguliavę teisinės bazės, iki šiol neįvertinome, kokiais būdais ir priemonėmis išlaikysime, sustiprinsime ir išplėsime takiąją lietuvių kalbą. Esame silpnos santykio su kalba pajautos kalbinė bendruomenė. Kolegos estai pasakytų, kad tokioje situacijoje reikia ne šiaip sau kalbos politikos, bet agresyvios kalbos politikos. Privalome žinoti, kokių tyrimų, įžvalgų, sprendimų, veiksmų reikia, kad kalbinėje bendruomenėje / visuomenėje / valstybėje prasidėtų procesai, mus atvesiantys į normalią savimi pasitikinčios kalbinės bendruomenės būseną? Akivaizdu, kad tradicinė retorika ir ideologija reikiamo rezultato neduos. Kalbinė bendruomenė / visuomenė / valstybė turi ne išgirsti, bet pajusti kalbos vertę ir naudą. Tam reikalingas naujas požiūris į kalbą. Turime sukurti išplėstinę kalbos raidos strategiją, paremtą kalbos kaip paveldo, kalbos tvarumo, kalbos takumo, kalbos ekonominės naudos principais, su aiškiai suformuluota vizija, kokios kalbos mes norime XXI amžiuje. Nereikėtų atidėlioti, jei norime stiprios, inovacijoms ir konkurencingumui pasirengusios kalbos. Savieigai palikti procesai, įvertinus socialinių procesų šiuolaikinį greitį, greičiau nei tikimės, mums tepaliks barščių arba kopūstienės paprašymo alternatyvą iš kol kas neriboto skaičiaus galimų. Turėdami strategiją daug lengviau išspręsime daugelį „karštų" klausimų: vietovardžių, pavardžių, ankstyvo kitų kalbų mokymo, kalbos norminimo lygio ir ribų ir t. t.
Turime pasirinkimą: nedaryti nieko, nes esame maži, ir padaryti viską, ko reikia, nes niekas kitas už mus šito nepadarys.
1 Kalbos kaip paveldo samprata nėra nei klaidinga, nei ydinga. Tačiau XXI amžiaus postmoderniame, poindustriniame, vis labiau globalėjančiame ir prarandančiame personalinį privatumą pasaulyje, kuriame stulbinamai greitai kinta komunikavimo būdai ir priemonės, ji yra nepakankama.
2 Kalbos kaip kūrybinės galios samprata turėtų tapti teoriniu pagrindu praktiškai panaudoti kalbą kaip svarbiausią horizontalų lietuviškos sumaniosios specializacijos elementą.
3 Silpna santykio su kalba pajauta – tai nuolat viešojoje erdvėje iškylantys svarstymai apie mūsų lietuviškumą, jo pamatą – ne tik ideologinį, bet ir istorinį, socialinį, net psichologinį, kurio viena svarbiausių sudėtinių dalių yra kalba. Tokias diskusijas kelia visuomenę apėmusi nemaloni jausena – abejonė, netikrumas, ar lietuviškumas yra vertingas ir naudingas. Tokios jausenos puiki išraiška yra tai, ką rašo jauna rašytoja Gabija Grušaitė, išsakanti posovietinės kartos mąstančio, kuriančio, intelektualaus jaunimo dvasinę būseną: „Buvome svetimi visur, kur ėjome... Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos..." Šioje autentiškoje jauno žmogaus būsenoje nėra vietos manipuliavimui vertybėmis. Manipuliuoja įvairių veikėjų stovyklos, savo tikslams pasiekti naudodamos arba „lietuviškumo", arba „europietiškumo" emocinius argumentus. Dėl silpno santykio su kalba pajautos visuomenė į panašias diskusijas reaguoja labai skausmingai. Iš čia kyla ginčai apie kalbos raidos perspektyvas, kalbos plėtojimosi laisvę / reguliavimą, lietuvių kalbotyros tradiciją ir modernumą, nacionalinių lituanistikos uždavinių ir tarptautinio proveržio santykį, raštingumo poreikį, pavardes ir vietovardžius, lietuvišką abėcėlę ir t. t.
4 Jei kam atrodytų, kad atmetamas kalbos kaip paveldo puoselėjimas ir vertinimas, reikia pasakyti, kad taip nėra. Kalbos tvarumas kultūroje ir švietimo sistemoje yra neatsiejamas nuo šio kalbos aspekto.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Literatūra ir menas“ (3448 / 41, 2013-11-08). Tekstas publikuojamas kaip konferencijos REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024 dalis.
Renginį „REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024“ kuruoja rašytoja Gabija Grušaitė, redaktorė Aira Niauronytė, leidėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė. Forumo draugai – leidykla LAPAS ir festivalis „Open Books“. REDA yra festivalio „Open Books“ pirmos dienos renginys. REDĄ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos apie REDĄ galima rasti čia.
