Simboliškai susiliejus svarbiausių poeto Josifo Brodskio gyvenimo upių vandenims – Jordano, Nilo prie kurio krantų gyveno, Amerikos vandenų ir Vilnios, atidengiami ženklai, liudijantys, kad nuo šiol medinis tiltas per Rąžės upelį, šalia Basanavičiaus gatvės vadinamas Josifo Brodskio vardu. Taip pagerbti garsų poetą Palangos savivaldybei pasiūlė keletas šaliai nusipelniusių asmenų. O šis tiltelis pasirinktas neatsitiktinai – viešėdamas Palangoje poetas itin mėgo lankytis šioje vietoje.
„Tai nebuvo poilsis, tai buvo greičiau užuovėja nuo gyvenimo audrų, vienatvės ten. Ir čia jis jautėsi labai gerai, ir čia jam puikiai sekėsi rašyti. Ir yra toks mokslinis darbas, kuriame įrodoma, kad būtent Palangoj susidėliojo pagrindinės jo kūrybos kategorijos“, – sakė Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys Pranas Morkus.
Tai nebuvo poilsis, tai buvo greičiau užuovėja nuo gyvenimo audrų, vienatvės ten
Žydų kilmės rusų poetas pirmą kartą Lietuvoje, kuri jam tapo prieglobsčiu, apsilankė 1966 metų rugpjūtį, po to, kai buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos. Palangoje tuomet jis praleido savaitę, o vėliau čia vėl atvyko po poros metų. Lietuvos pajūrio kurorte vienas žymiausių XX amžiaus poetų sukūrė eilėraščių, kuriuose skaitytojas nesunkiai atpažįsta Baltijos jūrą, Palangos kavines, Jūratės ir Kastyčio skulptūrą.
„J. Brodskis yra parašęs laiške Česlovui Milošui, lenkų poetui, kad lietuviai – pati geriausia tauta visoje sovietų imperijoje. Ir Milošas dažnai tą sakinį cituodavo“, – pastebėjo J. Brodskio bičiulis ir bendražygis Tomas Venclova.
1987 metais J. Brodskiui buvo įteikta Nobelio premija. Poetas mirė 1996 metų sausį, palaidotas Venecijoje, San Mikelės kapinėse.
