Gera žinia ta, kad nors skausmingiausių gyvenimo patirčių ištrinti negalime, visada yra galimybė pagyti, atsitiesti ir gyvenimo keliu žengti kur kas stipresniems.
Vienas reikšmingiausių psichologinių veikalų apie trauminę patirtį – leidyklos VAGA išleista autorės Judith Lewis Herman monografija „Trauma ir išgijimas“ – gali padėti atpažinti traumas sukeliančias priežastis, paskatinti pažvelgti į savo ir kitų praeities skriaudas, o svarbiausia – pasiryžti gyti.
„Knyga „Trauma ir išgijimas“ apibendrina dviejų dešimtmečių tyrinėjimo ir praktinio darbo su seksualinio bei šeimyninio smurto aukomis rezultatus. Ji atspindi ir nuolat augančią darbo su kitais traumuotais asmenimis, ypač karo veteranais ir politinio teroro aukomis, patirtį. Ši knyga yra apie ryšio atkūrimą: tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, tarp individo ir bendruomenės, tarp vyrų ir moterų. Tai knyga apie bendrumą; tarp prievartavimo aukų ir karo veteranų, tarp mušamų moterų ir politinių kalinių; tarp išlikusiųjų, kurie pergyveno didžiules koncentracijos stovyklas, sukurtas tautas valdančių tironų, ir tų, kurie išliko, pergyvenę mažas, slaptas koncentracijos stovyklas, įkurtas namie viešpataujančių tironų.“
Knygoje, sudarytoje iš dviejų dalių, išsamiai analizuojama traumos anatomija: įvairiausio spektro ir sunkumo traumos, kas joms būdinga, kokius padarinius jos palieka, o svarbiausia, kokie metodai ir terapijos padeda sumažinti patirto skausmo naštą.
„Žmonės, išgyvenę siaubingus įvykius, kenčia nuo prognozuojamos, jiems padarytos psichologinės žalos. Egzistuoja ištisas spektras trauminių sutrikimų – nuo pavienio sukrečiančio įvykio padarinių iki labiau komplikuotų ilgalaikio daugkartinio smurto pasekmių. Įsitvirtinusios diagnozės, ypač sunkių asmenybės sutrikimų, dažniau diagnozuojamos moterims, į viktimizacijos poveikį paprastai neatsižvelgdavo. Pirmoji šios knygos dalis apibrėžia žmogaus prisitaikymo prie trauminių įvykių spektrą ir suteikia naują diagnostinį pavadinimą psichologiniam sutrikimui, kuris
diagnozuojamas asmenims, patyrusiems užsitęsusį daugkartinį smurtą. Kadangi traumos sindromai turi bendrų pagrindinių savybių, gijimo procesas taip pat rutuliojasi tuo pačiu keliu. Pamatinės išgijimo stadijos yra saugumo užtikrinimas, traumos istorijos atkūrimas, saitų, tarp buvusių aukų ir jų bendruomenės atkūrimas.
Antroji knygos dalis pateikia išgijimo proceso apžvalgą ir siūlo naują psichoterapinio darbo su traumuotais asmenimis teorinį kontekstą. Tiek trauminių sutrikimų ypatumai, tiek gydymo principai iliustruojami iš įvairios literatūros surinktais buvusių aukų liudijimais bei pacientų istorijomis,“ – apie knygą kalba Judith Lewis Herman.
Tarp įvairių individualiai patiriamų smurto apraiškų, autorė nemenką dėmesį skiria ir visa niokojančiam bei luošinančiam karo, naikinimo ir juos sukeliančių politinių režimų reiškiniui.
„Psichologinės traumos realumą visuomenės sąmonėn dar kartą ryškiai įrėžė Pirmasis pasaulinis karas. Šiame užsitęsusiame, sekinančiame kare per ketverius metus žuvo virš aštuonių milijonų žmonių. Kai skerdynės pasibaigė, sunaikintos keturios Europos imperijos, o dauguma įsitikinimų, kuriais Vakarų civilizacija rėmėsi ir kuriuos ji brangino, subyrėjo į šipulius.
<...> Kai jau karo neurozės egzistavimas tapo nebepaneigiamas, medikų disputai, panašiai kaip anksčiau virę ginčai dėl isterijos, daugiausia susitelkė į moralinį paciento charakterį. Tradiciniu požiūriu, normalus karys turėtų garbinti karą ir nereikšti jokių emocijų. Ir jau tikrai jis negali pasiduoti siaubui. Karį, sergantį traumine neuroze, geriausiu atveju laikydavo netobulu žmogumi sudėjimo prasme; blogiausiu atveju, jį apšaukdavo simuliantu ir bailiu. <...>
Tačiau pažangūs medicinos autoritetai, priešingai, ginčijo, kad karo neurozė yra bona fide psichiatrinė būsena, kuri ištinka tik aukštesnės moralės karius. Jie siūlė taikyti humanistinį gydymą, paremtą psichoanalitiniais principais. Šio, liberalesnio požiūrio šalininku buvo W.H.R.Riversas, plataus intelekto gydytojas, neurofiziologijos, psichiatrijos ir antropologijos profesorius.
Geriausias jo pacientas buvo Siegfridas Sassonas, garsus ypatinga kovine drąsa, bei kovine poezija. Sassonas užsitraukė liūdną šlovę, kai dar tebevilkėdamas uniformą, viešai išreiškė pritarimą pacifistiniam judėjimui ir pasmerkė karą“, – rašoma knygoje.
Judith Lewis Herman ir jos monumentalus kūrinys „Trauma ir išgijimas“ šiandien yra kaip niekad aktuali studija. Atvira, skaudi ir tikrais pacientų patyrimais paremta knyga atveria galimybę iš arti susipažinti su įvairiausiais traumos aspektais, traumų kilme, apnuogina klausimus apie tai, kodėl kyla smurtas šeimose, teroras visuomenėje ir kodėl nuolat atsiranda jėgos struktūros, stojančios prievartos, karo ir naikinimo pusėn.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pažeistasis „aš“
Saugaus susietumo su besirūpinančiais ja žmonėmis jausmas yra asmenybės raidos pagrindas. Kai šis ryšys pažeidžiamas, traumuota asmenybė praranda pamatinį savojo „aš“ jausmą. Staiga vėl prasiveria vaikystės bei paauglystės laikotarpiui būdingi raidos tipo konfliktai, kurie atrodytų, seniai išspręsti. Trauma verčia dar sykį išgyventi visas ankstyvąsias kovas dėl autonomijos, iniciatyvos, kompetencijos, identiškumo ar artimumo.
Besivystančio vaiko pozityvus savęs jausmas priklauso nuo to, kaip kilniai besirūpinąs juo asmuo naudojasi savo galia. Kai tėvas, kuris daug galingesnis už vaiką, pakankamai paiso vaiko individualumo bei orumo, šis jaučiasi vertinamas ir gerbiamas. Jis išsiugdo savo vertės jausmą. Savo autonomiją, tai yra savo paties atskirumo jausmą santykyje su kitais žmonėmis. Jis išmoksta kontroliuoti ir reguliuoti savo kūno funkcijas ir suformuluoti bei išreikšti savo nuomonę.
Trauminiai įvykiai pažeidžia asmens autonomiją pamatinio kūno integruotumo lygmenyje. Kūnas užpuolamas, sužeidžiamas, išniekinamas. Dažnai kūnas ima nebekontroliuoti savo funkcijų. Literatūroje apie karą ir prievartavimą toks kontrolės kūno funkcijoms praradimas neretai laikomas labiausiai žeminančiu traumos aspektu. Dar daugiau, savaime suprantama, kad traumos momentu individo požiūris nevertinamas.
Saugaus susietumo su besirūpinančiais ja žmonėmis jausmas yra asmenybės raidos pagrindas.
Pavyzdžiui, prievartaujant užpuolimo tikslas kaip tik ir yra paniekinti aukos autonomiją bei kilnumą. Taigi trauminiai įvykiai sunaikina įsitikinimą, kad auka santykyje su kitais gali būti savimi. Nepatenkinamas normalaus raidos konfliktų sprendimas priverčia asmenį gėdytis ir dvejoti. Tokios pačios emocinės reakcijos pasireiškia ir po trauminių įvykių. Gėda yra atsakas į bejėgiškumą, kūno vientisumo pažeidimą, pažeminimą, patirtą kito žmogaus akyse. Abejonė atspindi nepajėgumą išsaugoti atskirą savo požiūrį, tuo pačiu išliekant susietu su kitais.
Po traumos įvykių juos patyręs asmuo abejoja savimi ir kitais. Pasaulis neatrodo toks, kokiu buvo. Karo veteranas Timas O‘Brienas aprašo įkyrų abejonės jausmą: „Eiliniam kariui... Karas... jo psichologinė atmosfera tarsi sunkus pamėkliškas rūkas, tirštas ir niekad neišsisklaidąs. Nėra jokio aiškumo. Visa sūkuriuoja. Senos taisyklės nebesaisto. Senos tiesos, netiesos. Teisinga verčiasi vienon krūvon su neteisinga.
Po traumos įvykių juos patyręs asmuo abejoja savimi ir kitais.
Tvarka susilieja su chaosu. Meilė su neapykanta, bjaurumas su grožiu, įstatymas su anarchija, civilizuotumas su laukiniškumu. Tiršti garai tave praryja. Negali pasakyti, kur tu esi, ar kodėl ten esi, vienintelė tikrovė tėra visa praryjanti dviprasmybė. Kare prarandi konkretumo jausmą, tad ir pačios tiesos jausmą, todėl gali sakyti, kad teisingoje karo istorijoje iš tikrųjų niekas nėra teisinga.“
Judith Lewis Herman, Trauma ir išgijimas, iš anglų kalbos vertė Milda Dyke, leidykla VAGA, 2021.