Kodėl šitos istorijos dar nėra perskaitę visi artimiausi tavo draugai? Ar ši knyga negalėtų tapti atspirties tašku ne tik tau, bet ir kitiems apsileidėliams, kurie ilgisi kažkada pamesto skaitymo malonumo? Ir ką naujo išmėginti po „Turnė“, kad tas geras jausmas, trukęs porą vakarų, toliau tęstųsi?
Stilingą ir kompaktišką knygelę su viršelyje įsirėžusia pankiška kaukole atsiverčiau gavęs asmeninę rekomendaciją. Jaučiuosi dėkingas, nes pats turbūt nebūčiau sugalvojęs skaityti romano „apie pankus”. Ar juolab apie išgalvotas gastroles Britų salose, kurių metu neišsiblaivantys rokeriai nevykusiai mėgina susigrąžinti seniai prabėgusią paauglystę. Smaukomės prieš koncertą, po koncerto ir amžinai geriam, išsprūsta frazė romane. Tai patys ir skaitykit apie savo išsidirbinėjimus! Būtų labai gaila, jei paaiškėtų, kad būtent dėl tokių išankstinių nusistatymų dalis skaitytojų romanui iki šiol nesuteikė šanso.
Reikia pripažinti: alkoholio ir kalbų „žemiau juostos“ į kiek daugiau nei 200 puslapių knygą sutalpinta į valias, kažkiek net rizikuojant perspausti ar bent jau užsitraukti sterilizuotos literatūros šalininkų neapykantą. Tik viskas sudėliota taip, kad, verčiant puslapį po puslapio, neina balsu nesijuokti. Kai padaugina, žmonės turi polinkį pervertinti savo humoro jausmą. Bet čia - ne tas atvejis. Todėl „Turnė“ skaitymas tampa tikra treniruote pilvo srities raumenims. Neatimsiu malonumo, neatskleisiu nuotykių, į kuriuos vienas po kito neria romano roko grupės „Alkūninis Velenas“ herojai. Bet pagalvokite patys: ar įmanoma papasakoti nejuokingą istoriją apie veikėjus, kurių sceniniai vardai yra Guolis, Pigis, Vėdaras ir Raketa? Nereikia būti panku, kad „Turnė“ pavadintum juokingiausia kada nors skaityta lietuviška knyga.
Bet palaukite, girdžiu skeptikų susirūpinimą, o kur gilesnės romano potekstės? Kur moralai? Kur įrodymai, kad ši istorija nėra tik pagirioms palengvinti skirtų „bajeriukų“ kratinys? Iš knygos autoriaus lengviau sulauktume vidurinio piršto nei išplėstinių pasiteisinimų. Jis nesistengia būti Rašytoju bei atsispiria pagundai pabrėžti savo „didesnį nei skaitytojo“ sąmoningumą. Tuo geriau skaitytojui, kuris yra paliekamas pats vienas su nuoga istorija ir tik pavienėmis užuominomis: kas labai norės, pasikapstys gilesnių prasmių ir be tarpininkų.
Bent jau man pasirodė, kad tų prasmių netrūksta, o „neišeiginis“ knygos tonas jas tik padeda atskleisti. Stengiuosi įsiklausyti, ką čia mes dabar grojame, sykį scenoje dingteli vienam iš pagrindinių romano herojų. [...] Dar didesnis siaubas mane apima, kai suprantu, kad visą koncertą groju kažką ne tą. Ironiška, tai buvo vienas iš tų vakarų, kada grupė sulaukė daugiau nei paprastai ovacijų. Ar tokie kuriozai įmanomi tik prasigėrusių pankų kasdienybėje? O kaip mums, paprastiems mirtingiesiems? Ar niekad nėra tekę pajausti, kaip gyvenime grojame kažką ne tą? Ką tada daryti? Tęsti, nes ploja, ar sustoti? Stripbaris su stulpu vidury scenos. Tik šiandien ant tos scenos stovėsime mes. Ar tik pankų gastrolėse taip nutinka? Kaip atskirti, kas yra sėkmė ir džiaugsmas, o kas yra dugnas? Kažkas nesiklijuoja, o gal ateina nuovargis, vėl išsprūsta grupės bosistui. Ar nėra čia tas pats nuovargis, užklumpantis ne tik jaunystę palydinčius rokerius, bet ir kiekvieną žmogų, kai jis dėl patogumo į šoną pastumia savo didžiausias praeities svajones ir idealus? O gal tai yra neišvengiama? Galbūt svajonės ir idealai tėra neatsiejama laikina paauglystės fazė, kurią privalai išaugti, jei nenori, kad pasaulis iš tavęs amžinai šaipytųsi kaip iš skiauterėto panko? Tik kas tada lieka?
Aš skandinu savo liūdesį. Tikiuosi, tu supranti. Skamba dainos žodžiai gastrolių dalyvio (tapusio ir stebėtoju) lūpose. Kitą kartą išsprūsta dar aiškiau: Gal mes tikrai jau lavonai, tik patys to dar nesuprantam? Ir skaitytojas jaučia, kaip palengva - tarp pašėlusių juoko bangų - užplūsta kažkas dar. Vieną akimirką iki ašarų kvatojiesi iš nepranokstamos „Alkūninio veleno“ grupės finansų vadybos, moterų viliojimo vingrybių ar kitų prieškoncertinių ritualų, kitą akimirką – kartu su Pigiu atsisėdi ant suoliuko priešais katedrą ir sustingsti tyloje.
Ne, Kastytis Sarnickas nenusileis iki koučerio lygio ir savo knygoje neduos rekomendacijų, ką dabar su tuo juoke (ar alaus pilname baseine, kaip dainuoja „Alkūninis velenas“) skandinamu liūdesiu daryti. Bet vieną dalyką suvokti jis leidžia. Net ir pasiklydęs, gali pamėginti būti laimingas, ypač, kai esi ne vienas. Todėl ir jūs paskaitykite „Turnė“, kas dar neskaitėte. Galbūt tai – geriausias dalykas, ką šiuo tamsiu metų laiku galima nuveikti. O šių eilučių autorius, šiaip jau tikrai apsileidęs skaitytojas, pasižada su kur kas didesniu smalsumu ir pagarba žvelgti į lietuvišką literatūrą bei susirasti naujų, dėmesio vertų skaitinių. Sklinda gandai, kad neseniai pasirodė ne vienas intriguojantis lietuviškas romanas.
P.S. Šioje 5 metus pavėluotoje recenzijoje buvo nutylėtas dramblys kambaryje. „Turnė“ autorius Kastytis - tai Kastetas, kultinės grupės G&G Sindikatas narys, gryniausia žvaigždė lietuviškoje muzikos padangėje. Šį faktą sąmoningai norėjosi palikti paraštėje, nes, perskaičius knygą, Kastytis man visų pirma yra rašytojas. Gausiems jo gerbėjams besidžiaugiant naujausia muzikine kūryba, pats labiau už viską lauksiu antros knygos. Ar dar ilgai, Kastyti?
