Garsaus šiuolaikinio lietuvių poeto, rašytojo, publicisto pristatyti niekam nereikia, – ir čia pateikiame neredaguotą pokalbį, kuris vyko Palangos Senosios gimnazijos vidiniame kieme, prieš J.Erlickui išeinant į sceną.
– Vilniaus universiteto profesorius Algis Kalėda sakė, kad jūsų kūryba, dainos, lyginant su jūsų debiutu, vis liūdnesnės. Ar gyvenimas blogėja?
– Kaip kam. Kai eini senyn, tai eini durnyn, ir viskas atrodo blogyn.
– Dabar jūs esate Palangoje, ar jus kažkas sieja su Palanga?
– Ne, niekas nesieja, man nepatinka, kad čia niekas nedirba, o visi valgo. Aš norėčiau, kad visur taip būtų. O kadangi visur taip nėra, aš labai skeptiškai žiūriu į Palangą.
– Kas žmones traukia į jūrą?
– Nežinau, anksčiau, prieš daugelį metų, atsimenu, brisdavom į jūrą, žvelgdavom ten, iki kur, įsivaizdavome, kad yra kitas krantas ir mes taip pagalvodavome – kad ten, už horizonto, laisvė.
O dabar nežinau. Ko jie brenda į jūrą? Nusimyžt, aišku. Žmonės lipa į jūrą tam, kad nusimyžt galėtų. Bet šikti jūroje nepatogu, audringoje beveik neįmanoma. Galėtų gi miesto valdžia įrengti kokius bangolaužius. Antraip šitas kurortas niekad netaps gera vieta.
– Jūsų gyvenime daugiau džiaugsmo ar liūdesio, ir kodėl?
– Aš stengiuosi kad visko būtų po lygiai: iš ryto, kai atsikeliu, padalinu po lygiai džiaugsmą ir liūdesį, ir paskui taip vartoju iki vakaro.
– Jūs domitės politiniu gyvenimu – kaip vertinate valdžios priimamus sprendimus?
– Ne, aš politiniu gyvenimu visai nesidomiu. Daug įdomesnis man atrodo lytinis gyvenimas. Šiaip, tiesiog nuo jo negali pabėgti. O kadangi susiduriu su kažkokiomis apraiškomis, tai kartais ir pats ką nors parašau pilietiško. Bet šiaip, kad domėčiausi politika ir man tai patiktų, taip tikrai nėra.
– Kalbama, kad dabar brangs duona, prieš tai pabrango sviestas. Ar tai kaip nors paveiks žmonių likimus?
– Na, galbūt tai yra daroma specialiai – šitaip yra reguliuojamas pensininkų skaičius. O kai pensininkų bus mažiau, tai tada Lietuvoje gyvenimas bus geresnis.
– Lietuva taip pat laukia atvykstant popiežiaus. Ar laukiate? Galbūt turite neišpažintų nuodėmių?
– Ne, aš nelaukiu popiežiaus.
– O kodėl?
– Kaip aš dabar čia galėčiau – iš ryto pabundu ir pradedu laukti popiežiaus. Dar daug dienų. Nežinau, aš geriau ko nors kitko laukiu.
– Daug kas piktai pasisako apie dabartinį jaunimą. Kaip jūs jį vertinate vadinamuosius „millennials“ (tūkstantmečio karta) ir su tuo susijusias tendencijas?
– Kuo mažiau jaunimo, tuo mažiau triukšmo, todėl dėl manęs gali nors ir visas jaunimas išbėgti į užsienius. Iš paskos gali bėgti vidurinė karta, o paskui mes, vyresnieji, galėsim pasilikti.
– Jūsų literatūra yra mokyklos privalomoje programoje, ar jaučiatės atsakingas už tą jaunąją kartą?
– Nei kiek.
– Kas yra jūsų mylimiausia gyvenimo moteris?
– Mano mylimiausias yra va (rodo ranka – 15min) – Vytautas Mikeliūnas (smuikininkas ir aranžuotojas, žinomas akademinės muzikos atlikėjas – 15min). Labai gražiai griežia smuiku. Aš dabar ketinu ateityje artimiausiu metu pakeisti orientaciją.
– Galbūt kada esate susidėjęs su bloga kompanija?
– Visą laiką tik su bloga, išskyrus žmoną.
– Žmonės dažnai dėvi kaukes, bendraudami su kitais, neparodo tikrojo savo veido. Ar jūs turite kaukę, kurią nešiojate?
– Taip, aš visą laiką su kaukėmis, kaip ir visi kiti žmonės. Bet aš ne sykį, daug sykių esu pagalvojęs, kažin koks būčiau, jeigu būčiau savimi. Nežinau. Bet geriau, kai žmonės nebūna savimi. Jei koks nors žmogus pabūna savimi naktį kokiame tamsiame skersgatvyje, tai paskui randame net keletą lavonų. Arba jeigu koks politikas pabūtų savimi. Tai oi, irgi, kas čia dėtųsi. Tai geriau, kai žmonės nebūna savimi, o bando būti tokiais, kokių labiau reikia visuomenei.
– Jūs iš veido atpažįstate, kurie politikai melagiai, o kurie ne. Ar turite kokį mėgstamą politiką?
– Na, tai man jau nuo seno mėgstamiausias valstybės veikėjas buvo Vytautas, o dabar jam dar prilygsta, aš manau, Veryga (sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga – 15min). Tai man du jie tokie Lietuvoje yra mėgstami: Veryga ir Vytautas.
– Už ką?
– Jie labai rūpinasi: vienas rūpinosi, kitas tebesirūpina, žmonėmis. Vytautas, būdavo, pamato kokį žmogų ir išsitraukęs kalaviją tik čakšt ir nukerta jam galvą. O Veryga irgi panašiai.
– Jus vadina gyvuoju klasiku. Kaip Jūs pats vertinate tokį apibūdinimą, kas tokį sugalvojo?
– Tikrai ne aš sugalvojau. Kažkokie piktavaliai žmonės. Bet kaip ten bebūtų, geriau būti gyvu nei negyvu.
– Kada nustosite leisti knygas, jau, berods, jų ir taip yra 18? (Iš tiesų J.Erlickas parašė 19 knygų – 15min)
– Beveik teisingai suskaičiavote. Šiaip jau jaučiuosi viską parašęs, bet kadangi nežinau, ką daugiau gyvenime veikti, turiu daug laiko, tai atsisėdu prie stalo, imu ir rašau, kas man patinka. Kartais tai dar ir žmonėms patinka, tai tada būna ir visai smagu.
– Tikriausiai sukaupėte pasakiškus turtus, nes vis žarstote perlus?
– Kaip aš galėjau sukaupti, aš viską pragėriau.
– Galbūt visgi turite būdų, kaip išsklaidyti kartais apimantį kūrybinį liūdesį, kaip su juo kovoti?
– Kūrybinį liūdesį? Čia dar yra toks specialus, kada jis pasireiškia?
– Galbūt žmonės kartais pasitelkia liūdesį, kad jis padėtų parašyti, išreikšti tikras emocijas?
– Ne, kad liūdesio ir taip yra pakankamai. Kad dar reikėtų specialaus kūrybinio, tai taip tikrai nebūna ir nereikia.
– Galbūt žinote, kokia yra pagrindinė Lietuvos problema?
– Pagrindinė problema, – ne nežinau. Aiškiai pensininkai kenkia, valstiečiai kenkia, darbininkai, varguoliai, turtuoliai, geriečiai, blogiečiai, darbiečiai, tvarkiečiai, demokratai, konservatoriai, paprastieji žmonės ir nepaprastieji. Jei visų, kuriuos dabar išvardinau, nebūtų, tada gal ir būtų labai gerai.
– Nuo pat nepriklausomybės jūs atskleidžiate tas problemas ir šviečiate liaudį, ar patinka tas progresas, kurį Lietuva pasiekė, kuria kryptimi eina?
– Tai, o kur ji eina? Kas eina?
– Ėjo iš pradžių į NATO, po to į ES, į Vakarus.
– Tai jau bus bene nuėjusi. Tai dabar gal vietoj stovi. Nežinau, seniai aš bemačiau Lietuvą.
– O ką matote paskutiniu metu?
– Paskutiniu metu, būna, atsimerkiu ir nieko nėra išvis.
– 2003-iais metais jūs interviu metu, kai žurnalistas paklausė, kas yra laimė, atsakėte, kad dar reikėtų dešimtmetį pagalvoti. Ar praėjus jau netgi daugiau metų, radote tą atsakymą?
– Ne, neradau. Bet yra daug būdų, kaip žmogus, paprastas žmogus gali pasigaminti laimės savo reikmėms. Aš juos esu aprašęs – jei žmonės skaitytų, ką aš esu parašęs, tai žmonės žinotų, kaip tos laimės pasigaminti savo reikmėms. Pavyzdžiui, paprastas būdas yra aiškinti savo artimiesiems gyvenimą. Tau sakys – neaiškink, o tu vis tiek aiškink. Labai smagu.
– Ko jūsų gerbėjai turėtų tikėtis ir laukti artimiausiais metais iš jūsų?
– Jeigu jie laukia, kad aš pasibaigčiau greičiau, tai to dar nesulauks, bent jau aš nedėsiu tam jokių pastangų.
