Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Vos pasirodžiusios dienoraščių ištraukos mėnraštyje „Metai“ sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo. Pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas pasirodys jau Vilniaus knygų mugėje, jį išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Šioje „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ dalyje veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą. Kviečiame skaityti Juozo Baltušio dienoraščių ištrauką.
1972 metai
Sausio 1. Šeštadienis.
Štai ir vėl Nauji metai.
Ką atneš jie naujo mano gyvenime?
Suvesdamas praeitų metų balansą, pamiršau atžymėti, kad be visa kita buvau dar išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Septintą kartą iš eilės! Ir niekaip negaliu suprasti, kam šito reikėjo? Kieno čia interesas laikyti mane „pririštą“ prie valstybinės „instancijos“? Atsakymo į tai nerandu.
O dabar – vėl į priekį, į darbą, į kažkokį veikimą.
Būtina šiais metais užbaigti apysaką „Juza“, kuri bene išaugs į visą romaną. Ypač, jeigu didesnį prozos puslapių skaičių vadinsim romanu. Puslapiai auga. Pagal ankstyvesnį sumanymą, „Juzoje“ turėjo būti 35–40 puslapių, o dabar jau virš 150, ir toli dar pabaiga. Bus, ko gero, apie 250. Na, ne puslapiuose esmė. Šis kūrinys svarbus man kaip mano kredo, mano dabartinių minčių išvada, nuotaikų išreiškimas. Jo, šito „Juzos“, gal ir nesupras skaitytojai, visų pirma tie, kurie dedasi atstovaują skaitytojus, bet tas visai nesvarbu, o svarbu, kad tarsiu žodį, kurį turiu tarti. Reikia baigti šiais metais.
O dar turiu išversti Belovo apysaką „Įprastas reikalas“. Gerbiu šį rusų rašytoją: sąžiningas, doras, tiesus, talentingas. Jo nemyli oficialiose sferose, ir tai laikau dar vienu talentingumo įrodymu. Pasistengsiu išversti dorai.
O dar turiu pravesti taikos šalininkų respublikinę konferenciją, kur bus perrinktas Taikos gynimo komitetas ir jo prezidiumas. Pats laikas šitai padaryti, nors jokioj kitoj respublikoj tas nesiruošiama daryti.
Į darbą Taikos gynimo komitete žiūriu su šypsena. Komedijas krečiam, nieko daugiau. Esmi tik marionetė, priklausanti nuo bet kurio CK instruktorėlio, be teisių, be iniciatyvos, be jokio savarankiško sprendimo. Su didžiausiu malonumu atsisakyčiau šito „posto“, tik nėra kaip. Vėl prasidėtų visokie šnekalai, esą Baltušis išsisukinėja, visus ir viską ignoruoja ir t. t. Tegu velniai rauna viską, teks dar pakentėti!
Žiūrėjome su Monika amerikonišką filmą „Muzikos garsai“. Nuostabu, drąsu, subtilu, talentinga. Niekados tokio filmo nepagimdys tarybinis kino menas, šokdinamas per virvutę „iš viršaus“.
Ir padirbėjau prie „Juzos“. Visiškai netikėtai patraukė prie jo kažkas panašaus į pasiilgimą, troškimą pabendrauti. Lyg ir mano draugu, artimu ir brangiu man gyvu žmogum patapo tas Juza!
Sausio 2. Sekmadienis.
Smagiai padirbėjau prie „Juzos“. Sekasi.
„Izvestijose“ – E. Mieželaičio straipsnis. Suktas, dviveidiškas, nuožmus. Mokina vyras visus, kaip reikia rašyti ir ką rašyti. Žinoma, visur išstatydamas save kaip sektiniausią pavyzdį.
Reto niekšiškumo žmogelis tas Mieželaitis.
Sausio 3. Pirmadienis.
Padirbėjau prie „Juzos“. Gana sėkmingai. Smagu.
Žiūrėjau filmą „Gaudynės“. Amerikoniškas. Mano jau matytas prieš porą metų. Filmas stiprus, atvirai rodo, kas yra linčo teismas, kaip pūva Amerikos visuomenės dalis. Matyt, giliai jaučia savo jėgą tie amerikonai, apskritai kapitalistai, jeigu nesibijo šitaip atvirai kalbėti apie savo gyvenimo piktžaizdes.
Skambino Maldonis. Sudaromas esą jubiliejinis komitetas Ievos Simonaitytės 75 metų sukakčiai atžymėti, aš numatytas pirmininku, klausimas jau suderintas su CK. Išklausiau, padėkojau ir... atsisakiau. Tegu pasiieško kvailių, kai leido sau šitaip su manim pasielgti per rašytojų suvažiavimą 1970 m. gegužės mėnesį!
Sausio 4. Antradienis.
Pasitarimėlis Taikos gynimo komitete. Apie respublikinės konferencijos sušaukimą. Nieko naujo. Reikia ruošti pranešimą, o aš – tingiu nežmoniškai. Verčiau pavartyti „Juzos“ rankraščius.
Monika repetuoja „Klastą ir meilę“. Statyti šį spektaklį atvyko iš Demokratinės Vokietijos kažkoks režisierius – nieko ypatingo. Taip bent sako Monika.
Pietinis paštas atnešė... anoniminį laišką Monikai. Esu skundžiamas aš. Flirtuojąs su „jauna poete Dalia Saukaityte“. Monika reagavo labai protingai.
Sausio 5. Trečiadienis.
Padirbėjau prie „Juzos“. Taip sau.
Bevalgant išsilaužiau dantį. Dirbtinį. Teko bėgti pas dantų techniką Šlomovičių. Tas sutvarkė labai greit.
Kojas taip ėda toji nervinė alergija, kad nėra jokios rodos. Nervuoja ir siutina, kliudo dirbti, galvoti. Medikai sako, kad čia egzema. Velniai žino, kaip iš tikrųjų, bet jau įkyrumas visai nežmoniškas. Kad tik nesibaigtų vėžiu.
Aleksys Churginas gavo kelių Italijos įžymių poetų knygas su dedikaciniais įrašais jam, kaip padėką už Dantės „Pragaro“ vertimo užbaigimą. Taigi šitaip. O Lietuvos spauda tyli apie tai.
Sausio 6. Ketvirtadienis.
Slegia mintys apie alkoholizmą, tiksliau, apie skandinimą alkoholyje mūsų žmonių. Jau ko ko, o svaiginamųjų gėrimų parduotuvėse netrūksta niekad, tiesiog brukamai peršama visiems, į neperkančius žiūrima kaip į nepilnaverčius piliečius. Baisu.
Taikos gynimo komitete staiga sužinojau: po mano kritikos respublikos partinio aktyvo susirinkime Klaipėdos miestas iš karto pervedė daugiau kaip 12 000 rublių. Tai bent efektas!
Sausio 7. Penktadienis.
Padirbėjau prie „Juzos“. Gana menkai. Jeigu šitaip toliau, tai kada parašysiu?
Skambino iš Rašytojų sąjungos, kvietė į Ievos Simonaitytės posėdį. Žinoma, nėjau. Tegu pasikaria jie ten visi!
Nuvedžiau Roką pas dantų gydytoją. Išklibo jam apatiniai dantukai, kreivai auga. Tai uždėjo išlygintuvą. Taip ir vaikščios dabar.
Pirkau vitaminus. Įpiršo vaistininkės. Parsinešęs žiūriu: gi čia... nėščioms moterims!
Sausio 8. Šeštadienis.
Padirbėjau prie „Juzos“. Neblogai eina.
Pranešimo konferencijai neruošiu. Negaliu prisiversti.
Savijauta gana keista. Nepasakysiu, bloga, bet ir džiaugsmo labai mažai. Nėra jėgų. Suka kaulus. Labai prastas virškinimas. Ir jau daug laiko šitaip.
Vakare nurenginėjome eglutę Naujametinę. Vėl prisiminiau, kaip paprastai tokiomis progomis, Anderseno pasaką. Graudu. Viskas praeina, nieko pastovaus.
Sausio 9. Sekmadienis.
Padirbėjau prie „Juzos“. Vėl nesiseka.
Savijauta labai prasta. Negaliu imtis jokio darbo. Och, tos mano kojos kojelės!
Sausio 10. Pirmadienis.
Pirmą kartą pasnigo.
8 val. ryto išvykome mašina su Dobrovolskiu į Rygą. Pasiekėme kažkaip labai greit – per keturias valandas.
Ryga daro gana nušiurusio miesto įspūdį. Vėl padaugėję rusų. Lenda jie į šitą miestą kaip akis išdegę, smelkiasi pro visus plyšius. Keista tauta. Iš visų man pažįstamų tautų, rusai mažiausiai prisirišę prie savo tėvynės, gimtųjų vietų. Duok tiktai jiems geriau paėsti, suteik geresnį butą, tai į patį pragarą nuskubės. Visi alkani. Visi tinginiai neregėti. Namie dirbti, tvarkytis, spręsti iškylančias problemas nenori, skuba ten, kur jau viskas gatava, kur tvarka geresnė, ir tą tvarką tuojau uždergia, užšiukšlina, ir vaikšto paskui viskuo patenkinti. Tikrai keista tauta, jeigu nepasakyti daugiau. Taip surusino Rygą, tiksliau, uždergė ją, kad ir atpažinti sunku. Vis labiau panaši darosi ji į Rusijos atkampų miestą. Latviai daro, ką gali, stengiasi. O ką jie begali? Vis labiau skęsta šito rusų antplūdžio tvane.
Rūstu, negera ant dūšios.
Ir nejučiomis susimąstai, kad rusai smelkiasi šitaip visur, į visą Pabaltijį, Kaukazą, Vidurinės Azijos respublikas, kur jau sudaro didžiąją gyventojų daugumą (Kirgizija, Tadžikija). Net teoriją sugalvojo: tos respublikos, kuriose gyventojų daugumą sudaro rusai, yra pažangesnės už tas, kuriose vyrauja vietinės kilmės gyventojai. Patogi teorija! Tik labai jau kvepia didžiarusišku šovinizmu.
Sužinojau čia negerą naujieną: mirė rašytojo Žanio Gryvos žmona Vija. Apsiverkiau iškilmingos vakarienės metu. Net nesmagu buvo prieš vaišinguosius latvius. Negaliu kitaip. Negaliu susitaikyti su šita mirtim. Nuostabi moteris buvo toji Vija. Frontietė, gailestingoji sesuo. Mūšiuose tempė iš po kulkų sužeistus karius, teikė medicinos pagalbą. Ten ir su Žaniu susipažino. Viešpatie dieve, kiek gerų žmonių mirštama! Ir vis nejaukiau darosi likti gyvam. Negera.
Sausio 11. Antradienis.
Atlikome visus reikalus Latvijos taikos gynimo komitete ir Aukšč. Tarybos Prezidiume, išvykome namo, šio to nusipirkę. Nusipirkti Rygoje galima kai ko daugiau. Prekyba geriau tvarkoma. O „Rygos“ viešbutyje nakčia sušalome visi: langai perpučiami, apšildymas niekam tikęs... Ko norėti: visa viešbučio administracija – vieni rusai. O jiems kas? Kas jiems... Kosėjau, čiaudėjau visą kelią ir, matyt, rimtokai susirgsiu.
