Teoriškai įmanoma, kad kas nors sapnuotų tokį galbūt net pasikartojantį sapną. Ji / jis sėdi prie balto popieriaus lapo (arba mato jį kybant kompiuterio monitoriuje). Žino, kad ką nors būtinai turi čia parašyti, gal nuo to netgi priklauso gyvybė arba mirtis. Tik visiškai nežino, ką būtent, nes galvoje tuščia – atsivėrusi tikroji dzeno meditacijos siekiamybė – tuštumos erdvė. Ji / jis vis dėlto kažką sugalvoja ir bando ištiesti ranką, pajudinti plunksną ar kompiuterio klaviatūrą – ir staiga supranta, kad nepajėgs, nes kūnas šiam judesiui tapo nepavaldus. Ji / jis šiaip taip vis dėlto prasistumia, kažką parašo ir tuoj pat regi, kaip akimirksniu išnyksta tai, kas parašyta, nubyra raidės lyg smėlio smiltys. Rašančioji / rašantysis rašo, bet nieko nelieka: žino, kad nei kas kitas, nei ji / jis pati / pats to nesubyrančio teksto daugiau neišvys. Galiausiai pavyksta kažką užrašyti išsaugant. Tačiau iš karto ir pasimato, kad tai, kas liko, yra visiškai svetima, lėkšta, netalentinga. Kuri alternatyva gali kelti didžiausią siaubą?
Ulrichui, austrų rašytojo Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ pagrindiniam veikėjui – nė viena. „Kodėl neparašote knygos apie savo pažiūras, galbūt tuo padėtumėte sau ir mums?" – klausia jo viena pokalbio partnerė. „Bet kodėl aš staiga turėčiau rašyti knygą! – sušuko Ulrichas. – Juk mane pagimdė motina, o ne rašalinė!“. Ulrichas netroško rašyti, nes jam patiko mąstyti. Pats sau manė, kad „deja, nieko nėra sunkiau kaip grožinėje literatūroje pavaizduoti galvojantį žmogų“. Mąstymas, kol jis dar nėra baigtas, iš esmės yra labai nemaloni būsena, – sako jis, – panaši į visų smegenų dieglius. „Kai žmogus galvoja, negalima, taip sakant, sugauti asmeniškumo ir neasmeniškumo momento, matyt, todėl rašytojams galvoti taip sunku, kad jie stengiasi to išvengti.“ Ar mąstymas yra neišvengiama priešprieša rašymui ir atvirkščiai? Jei yra taip, kaip tada pačiam Musiliui pavyko parašyti vieną intelektualiausių XX amžiaus romanų? O gal galima išskirti dvi alternatyvas – mąstantį rašymą ir nemąstantį rašymą. Dauguma literatų sakytų, kad antrasis vis dėlto yra pranašesnis už pirmąjį. Galima tiesiog skleisti gamtos ar kokių kitų mistinių jėgų dovanotą literatūrinį talentą. O kas už to slypi – tiesiog paaiškės vėliau.
Ulrichas netroško būti nei filosofu, nei rašytoju, nes nesitapatino su jokiomis socialinėmis savybėmis: „jame buvo kažkas, kas nenorėjo niekur likti, juto save šliaužiant pasaulio siena ir galvojant: juk dar yra milijonai kitų sienų.“ Marksistas pasakytų, kad jam buvę bepigu su niekuo nesitapatinti, nes jį globojo materialinis giminės paveldas. Kita vertus, jam tebuvę tik trisdešimt treji metai. Slegiančios ateities, skurdo grėsmės, sau tapatumo projekcijos ar talentas neišvengiamai primeta būtinybę ką nors vis dėlto pasirinkti. Todėl kai kam tenka tapti „žmogumi iš rašalinės".
„Ar jūs suvokiate save kaip rašytoją? – nuolatos interviu buvo klausiamas prancūzų filosofas Jacques'as Derrida. „Je ne suis sans doute ni l'un ni l'autre... („Be jokios abejonės, aš nesu nei vienas, nei kitas...") – atsakydavęs jis. Ir niekados nesirinkęs tarp dviejų savo potraukių – filosofijos ir literatūros, o ieškojęs teritorijos, leidžiančios šiems dviem rašymams susitikti. Tokia vieta, kur galėtų apmąstyti galimą filosofijos ir literatūros susitikimą, jam tapo pats rašymas. „Tai, kas domina mane šiandien, nėra griežtai vadinama literatūra ar filosofija. Mane džiugina mintis, kad mano paauglystės troškimas, – pavadinkime jį taip, – nukreipė mane į kažką rašyme, kas nėra nei viena, nei kita“. Tačiau kaip įvardyti tai, kas „nėra nei viena, nei kita“? Derrida teigia, kad mažiausiai neadekvatus pavadinimas tam būtų „autobiografija". Jam priimtinas šis terminas, nes jis mįslingiausias ir labiausiai atviras. Patį savo troškimą rašyti Derrida įvardija kaip autobiografinį troškimą. Tas troškimas pasirodė esąs ilgalaikis, lydėjęs Derrida iki pat gyvenimo pabaigos. „Iki šiol išlieka manyje obsesinis troškimas išsaugoti nesutrikdytą įrašą kaip atminties formą to, kas nutinka arba nenutinka." Tai, kas galėjo būti nutikę, bet nenutiko, Derrida irgi laiko unikaliu įvykiu, kurio pėdsakus gali išsaugoti rašymas.
Ferraris interviu knygoje „Paslapties skonis“ klausia Derrida, kaip gi rašymas įeina į filosofiją, o Derrida atsako, kad rašymas „neįeina" į filosofiją, nes jis visada čia buvo. Jau Platonas išskyrė du rašymo būdus:hypomnesis ir anamnesis. Tai nebuvusi diskusija tarp kalbos ir rašymo, bet diskusija tarp gero rašymo ir blogo rašymo. Heideggeris, Derrida manymu, pratęsęs šią Platono distinkciją, nurodydamas techninį rašymą ir poetinį mąstymą kaip blogo ir gero rašymo pavyzdžius. Tą patį, Derrida manymu, daręs ir Nietzsche. Būtent požiūris į tekstą, kaip į parašytą, leidžia Derrida jį dekonstruoti. Dekonstrukcija, sako Derrida, nepasitiki tikriniais vardais, ji nesakanti „Heideggeris apskritai“. Dekonstrukcija tyrinėjanti smulkias teksto detales. Skirtingus momentus, skirtingus pritaikymus, loginius sutapimus, nepasitikėdama bendrybėmis ir jokiomis patikimomis ir jau duotomis konfigūracijomis. Tai didžiulis žemės drebėjimas, pripažįsta Derrida. „Aš negaliu traktuoti rinkinio arba knygos kaip nuoseklios visumos, ir netgi paprastas teiginys gali būti suskaldytas. Iš esmės tai galbūt ir yra tai, kas yra rašymas."
Matome, kad Musilio ir Derrida aptiktos rašymo trajektorijos radikaliai prasilenkia. Musilis konstruoja romaną kaip vientisą tobulai veikiantį inžinerinį agregatą, akivaizdžiai turintį nors ir iš pirmo žvilgsnio nematomą, tačiau galingą variklį. Šis agregatas sukonstruotas matematiškai tiksliai: pasakojamos kelios istorijos, kurios vyksta tarsi paraleliai, bet iš tiesų vienu metu. Jos suskaldomos į tinkamo dydžio fragmentus ir peraudžiamos taip, kad romanas įgyja vientisą, patikimą, atsidavusio skaitytojo dėmesį palaikančią formalią struktūrą. Derrida gi, priešingai, – jokio teksto netraktuoja kaip nuoseklios visumos. Todėl Derrida tekstų skaitymas primena kopimą į kalną nuolat slystant atgal. Šio teksto autorė ne sykį yra išpažinusi, kaip sunku buvę jai sutelkti dėmesį, pradėjus skaityti Derrida tekstus ir kad vieną jų ji skaitydavusi vienoje iš stažuočių vietoj migdomųjų. Vos pradėjus skaityti, efektas būdavo staigus – užmingama net neperėjus prie kito puslapio. Tačiau Derrida savaip tęsia Musilio romane Ulricho išsakytą mintį: niekada negalima pamiršti, kad šliaužiant viena pasaulio siena yra dar milijonai kitų.
Nepaisant to, kiekviena siena, kaip pasakytų Derrida, yra singuliari ir unikali. Paklaustas, kodėl tiek daug dėmesio skyręs psichine liga sirgusiam prancūzų teatralui ir rašytojui Antoninui Artaud, jis atsakė, kad jautė jam didžiulę simpatiją. Jautė tapatumo projekciją. Suvokęs jo kančią, kylančią iš begalinės aistros rašyti ir negebėjimo nieko pasakyti. Jis pats nuo paauglystės jautęs begalinę aistrą rašyti, kurią iki trisdešimt dvejų metų lydėjo nuolatinis žinojimas – kad ir ką parašytų, visa tai tik primins, kas jau buvo kada nors pasakyta. „Ir dar dabar, – prisipažįsta Derrida, – prieš kiekvieną tekstą, kurį rašau, mutatis mutandis, atsiranda ta pati tuštuma, ta pati neviltis, tas pats bejėgiškumo jausmas." Paklaustas, kodėl niekada nelygina Nietzsche's ir Artaud, nors yra įprasta juos lyginti kaip du išprotėjusius genijus, Derrida atsakė, kad, jo manymu, individo idiosinkrazija yra tokia unikali, kad ar Nietzsche's, ar Artaud, ar Hölderlino, ar Novalio beprotybė yra absoliučiai skirtingos ir nelygintinos. Kaip nelygintina yra kiekvieno asmens genealogija, jo praeitis, jo parašyti tekstai. Kiekvienas kartas unikalus. Kiekviena beprotybė tokia pat unikali, kaip ir kiekviena mirtis.
Jei pripažįstame, kad unikalus yra ir kiekvienas tekstas, tada literatūrinė teorija apie rašymą, mes sakytume, tampa beveik neįmanoma. Kiekviena teorija pagal savo prigimtį ieško bendrybių – tuo ji naikina singuliarumą ir santykio su tekstu unikalumą. Ji veikiau yra liudijanti rašančiojo apie literatūrą „balto lapo baimę": baimę likti vienam ir nuogam, susidūrus akis į akį su kurio nors galingesnio talento parašytu tekstu. Išganymu tampa bet kuri formalizuojanti ar ideologizuojanti literatūros kryptis ar teorija. Feministinė, marksistinė, psichoanalitinė ir t. t. pakraipa yra sąmoningas singuliaraus santykio su tekstu ir rašymu panaikinimas. Tai, kas unikalu, spraudžiama į vis labiau stabarėjančią schemą. Paradoksas tas, kad nuosekliai ir dogmatiškai sekant Derrida dekonstrukcija, ji pati turi grėsmės virsti „Prokrusto lova" gyvam literatūros tekstų kūnui.
Kaip rašančiajam apie literatūrą ar filosofiją, t. y. apie kitų autorių parašytus tekstus, dorotis su „balto lapo baimės" keliamu paradoksu? Įsivaizduokime, kad viename iš galimų pasaulių egzistuoja tekstų kritikas, kuris yra iš tiesų kritiškas savo profesijos galimybėms ir suvokęs galimus Derrida ar Foucault aptartus strateginių galių žaidimo mechanizmus, bet siekia ne demonstruoti vertintojo galią, o likti maksimaliai atviras gyvam teksto tapsmui. Ką jis darytų? Galbūt galima išeitis – pasekti Derrida pėdomis ir prieš kiekvieną rašomą kritinį tekstą pabandyti patirti tuštumą, neviltį ir bejėgiškumo jausmą. Savosios bejėgystės ar baimės nepasakyti nieko nauja meditacija leidžia prisipažinti, kad renkamės teorinę schemą būtent „iš balto lapo baimės“, suvokdami šitos neišvengiamos alternatyvos laikinumą ir netvarumą. Galima sekti ir Ulricho pėdomis: šliaužiant viena iš pasaulio sienų, nuolatos prisiminti, jog egzistuoja milijonai kitų.
Bet kuris parašytas tekstas – integrali rašytojo, kaip rašymo mašinos, dalis
Visai kitoks santykis su „balto lapo baime" klostosi pačiam rašytojui. Baimė gali tapti integralia ir neišvengiama jo rašymo mašinos dalimi. „Rašytojas nėra rašytojas-žmogus, – sako Deleuze'as ir Guattari knygoje „Kafka: mažosios literatūros link“. – Jis yra mašina-žmogus, ir žmogus kaip eksperimentas (...)“ (čia šio teksto autorė iš „balto lapo baimės“ apsibrėžia savo teorinę schemą). Rašytojo, kaip rašymo mašinos, sąvoką Deleuze'as pirmą sykį pavartoja antrajame knygos „Prustas ir ženklai" leidime, 1972 metais, o 1975-aisiais išplėtoja Kafkai skirtoje knygoje.
Apie tai, kaip pats rašymo veiksmas naikina asmeniškumą, pastebėjo ir prancūzų literatūros kritikas Maurice'as Blanchot knygoje „Nuo Kafkos prie Kafkos" (De Kafka à Kafka). Literatūra, sako Blanchot, yra niekis (nulle). Bet būtent iš to ir kyla jos išskirtinė galia. Lygiai taip pat ir rašytojas tol, kol nerašo, yra toks pat niekis. Jis nežino, kas jis yra. Rašytojas sėda rašyti be jokios prielaidos ir perspektyvos. Blanchot perfrazuoja Hegelio mintį: rašytojas – niekis, dirbantis niekyje (comme un néant travaillant dans le néant). Blanchot cituoja Hegelį, kuris sakęs, kad vienintelė niekio įveika yra pats rašymo veiksmas, nemąstant nei apie sąlygas, nei apie pradžią, nei apie priemones, nei apie rezultatą. Taip išsiveržiama iš užburto rato. Tada, kai gimsta kūrinys, gimsta ir rašytojas. Rašytojas sutampa su savo tekstu.
Bet kuris parašytas tekstas – integrali rašytojo, kaip rašymo mašinos, dalis. Blanchot analizuoja Kafkos fenomeną per jo dienoraščius. O Deleuze'as ir Guattari išskiria tris Kafkos, kaip rašymo mašinos, funkcionavimo kryptis: Kafkos laiškus Felicijai, apsakymus ir romanus. Franzo Kafkos dienoraščiai liudija, kad galėjimas rašyti ir negalėjimas rašyti gali generuoti metafizinį nerimą kaip pasaulio suvokimo ir tuo pačiu rašymo užtaisą. Šį savo nerimą Kafka trumpai vienu sakiniu apibūdina: „1913 gegužės 3. Siaubingas mano vidinės egzistencijos netikrumas." Rašančiajam laikas pats savaime nebeturi vertės. Jis tampa matuojamas parašyto teksto ilgiu: „1912 birželio 7. Blogai. Šiandien nieko neparašiau. Rytoj nebus laiko." „9 birželio. Taip ilgai nieko neparašyta. Pradėsiu rytoj. Kitaip vėl įpulsiu į užsitęsusį, nenugalimą nepasitenkinimą; realiai aš jame jau esu." 1914 metais vasario 23 dieną Kafka gauna Musilio laišką. Musilis kviečia Kafką bendradarbiauti literatūriniame žurnale. Kafka dienoraštyje reaguoja: „Laiškas iš Musilio. Pamalonina mane ir kelia depresiją, nes aš nieko neturiu". 1913 gegužės 2-ąją Kafka rašo, kad tapo itin būtina vėl atnaujinti dienoraštį. Kodėl vėl rašyti dienoraštį? Pasiguosti dėl trukdžių, kurie neleidžia rašyti. Kas tie trukdžiai? Kafka išvardija: „Mano minčių netikrumas, F., pražūtis darbe, fizinė negalimybė rašyti ir vidinis tam poreikis." „Minčių netikrumas" – pirmoji pradžioje išskirto siaubo sapno galimybės alternatyva. F. (sudėtingi santykiai su sužadėtine: negalėjimas be jos gyventi ir negalėjimas su ja gyventi) bei darbas primena antrąją alternatyvą – kai kūnas tampa rašymui nepavaldus. Jis tiesiog mechaniškai užimtas kažkuo kitu: „Mano darbas yra man nepakeliamas, nes jis konfliktuoja su mano vieninteliu troškimu ir mano vieninteliu pašaukimu, kas yra literatūra. Aš esu niekas, tik literatūra, ir negaliu ir nenoriu būti kuo nors kitu (...), – rašo Kafka. Kitas rašymo trikdis – galima šeima: „Viskas, kas nėra literatūra, kelia man nuobodulį, ir aš nekenčiu to, nes tai mane trikdo ir stabdo, net jeigu aš tiktai taip galvoju. (...) Aš neturiu šeimos jausmo ir svečiai priverčia mane pasijausti taip tarsi būčiau piktavališkai užpultas. Vedybos negalėtų pakeisti manęs, lygiai kaip mano darbas negali pakeisti manęs." Tačiau nepaisant visko, Kafka vis dėlto rašo. Iš karto labai palengvėja: 1913 lapkričio 27: „Tvirtumas, kurį pats nereikšmingiausias rašymas suteikia man, nekelia abejonių ir yra nuostabus." Kodėl pats rašymas yra nuostabus? Todėl, kad suteikiąs visa apimantį žvilgsnį į viską. Tačiau neilgai. Parašius tenka medituoti savo rašymo rezultatus.
1913 spalio 20 dieną jis rašo, kad skaito savo apsakymą „Metamorfozė" ir mato jį esant blogą. Iškyla dar viena galima – ketvirtoji – siaubo sapno alternatyva – galimybė neatpažinti parašyto teksto kaip savo. Kafka aprašo savo jauseną skaitant „Metamorfozę": „Turbūt aš esu iš tiesų prarastas, šio ryto liūdesys vėl sugrįš, aš nepajėgsiu ilgai jam priešintis, jis atima iš manęs bet kokią viltį." Tai nėra atsitiktinis įspūdis. 1914 sausio 19 dieną Kafka vėl rašo: „Didžiulė antipatija „Metamorfozei". Neperskaitoma pabaiga. Netobulas beveik iki kaulų smegenų."
Dienoraštis – taip pat čia pat rašomas tekstas. Jis turi prasmę tik tol, kol rašomas, nes pats rašymas suteikia, kaip Kafka sakė, visa apimančio žvilgsnio ne tik į pasaulį, bet ir į patį save galimybę. Bet parašytas jis vėl tampa svetimu – įgauna tą nelemtą netobulumo dimensiją. Kafka prašo Maxo Brodo jį sunaikinti. Šiam nepakyla ranka. Jis suredaguoja jį ir išleidžia, įspėdamas skaitytoją, kad šis nesusidarytų klaidingo įspūdžio: „Kai tu rašai dienoraštį, tu paprastai užrašai tik tai, kas slegia arba erzina."
„Kafka juokiasi", – sako Deleuze'as ir Guattari knygoje „Kafka ir mažoji literatūra". Jo kūryba nėra nei dievoieška, nei psichoanalitinė literatūra. Kafka negalėjęs pakęsti, kai jį traktuodavo kaip vienatvės, kaltės ar intymaus nelaimingumo autorių, kuris slėpėsi nuo gyvenimo literatūroje, tikina filosofai. „Jis yra autorius, kuris juokiasi giliu juoku, a joie de vivre." Kita vertus, tai, ką jis praneša, visada esą istoriška, politiška ir socialu, sako Deleuze'as ir Guattari. Kodėl Deleuze'as ir Guattari mano, kad rašytojas yra rašymo mašina? Todėl, kad realus rašytojas veikia ne tik kaip tekstas, bet ir kaip kontekstas. Ne tik jo laiškai tampa integralia jo rašymo mašinos, kaip išraiškos mašinos, dalimi. Anoreksiškas kūnas, reikalaujantis kraujo, baimė, košmarai, nepajėgumas vesti, dienoraščiai, kalba, socialinis kontekstas, gimimo kontekstas, geografinis kontekstas, šeimos kilmė, tautiškumas, dienoraščiai, – sukurti personažai iš apsakymų ir romanų – viskas funkcionuoja kaip skirtingi mechanizmai kokiu nors būdu sujungtos rašymo mašinos.
Musilio Ulrichas tikino, kad mąstant negali apjungti asmeniškumo ir neasmeniškumo momentų, o šiame Deleuze'o pasiūlytame rašytojo, kaip rašymo mašinos, koncepte pats rašymas integruoja asmeniškumą ir neasmeniškumą. Žinia, gatvėmis rieda įvairiausios mašinos: galima važiuoti toyota, golfu – galima irjaguaru. Kai kam pavyksta įsitaisyti kosminėje raketoje, kai kam – disponuoti atominiu agregatu. Nelygu užtaisas, nelygu variklis, nelygu apsisukimai.
Tačiau, kad ir koks būtų mašinos greitis ar pajėgumas, jos judėjimo kryptį galima nusakyti Derrida knygos „Atvirukas: Nuo Sokrato iki Freudo ir toliau" filosofinio personažo žodžiais – jis rašo mylimajai atvirukus. Rašo stovėdamas, neturėdamas galimybės laukti ir sako: „Ir aš užsiimu tuo kaip gyvūnas, kartais netgi prisiglaudęs prie medžio". Kryptis aiški – rašyti, rašyti ir dar kartą rašyti...
