Tommi Kinnunenas „Namas kryžkelėje“
Neretai mėgstame pamanyti (ar bent kartą kitą esame pamanę), kad savo pasaulėjauta, kiek atšiauriu sutelktumu ir susitelkimu, atida vidinėms mintims ir rūpestėliams, puoselėjamam jautriam ryšiui su gamta esame tikri šiauriečiai, todėl – artimi skandinavams (kartais šis santykis pabrėžtinai teigiamas norint kategoriškai atsiskirti nuo kaimynų slavų). Tokį refleksijų ir savirefleksijų bendrumą įdomiomis formomis liudija ir literatūrų, ypač prozinių pasakojimų, teminiai ir ypatybiniai panašumai.
Be jokios abejonės, sakyti „skandinavų literatūra“ yra pernelyg paprasta ir aptaku, taip vienovėn suniveliuojant danų, norvegų, islandų, švedų ir suomių (veikiausiai ir estų) literatūras, atskiras tapatybes turinčius (svarbiausius) jų kūrinius. Todėl, suvokiant tokios abstrakčios bendrystės pavojų, šįkart žvilgsnis krypsta į suomių literatūrą ir konkrečiai į debiutinį suomių rašytojo T.Kinnuneno romaną „Namas kryžkelėje“. Būtent jo skaitymas padėjo išryškinti tam tikrus suomių literatūros, kurią įmanu pažinti iš lietuviškų vertimų, kontūrus ir surasti tas vienijančias gijas: jautrią ir gyvą atidą istorijai – pasaulinei ir asmeninei (Mika Waltari, Sofi Oksanen), nepritapimą prie visuomenės normų, skausmingą buvimąkitokiu (Arto Paasilinna), savotišką gyvenimo stebukliškumą (Tove Jansson).
Sunku dabar tiksliai atsakyti, kiek suminėtieji dalykai, susibendravardiklinę mano, kaip kuklios verstinės suomių literatūros skaitytojos, sąmonėje prisidėjo prie to, kad T.Kinnuneno pirmoji knyga „Namas kryžkelė“ buvo pripažinta geriausia 2014 m. knyga Suomijoje.
Tikėtina, kad šiek tiek prisidėjo, tačiau norėčiau viltis, kad lemiamas veiksnys šios knygos atveju buvo, yra ir bus – netikėtas rašytojo pasakojimas, naujai perkuriantis per amžius gyvybingą tradicinę skandinaviškąją sagą ir niekada iš mados neišeisiančią vienos giminės istoriją.
Ne kartą ir ne du esu pabrėžusi, kad mėgstu neaiškius ir sudėtingai suraizgytus, skaitytoją įdarbinančius pasakojimus.
Ne kartą ir ne du esu pabrėžusi, kad mėgstu neaiškius ir sudėtingai suraizgytus, skaitytoją įdarbinančius pasakojimus. „Namas kryžkelėje“ – kaipsyk toks ir yra, keliasluoksnis, kiek pabiras, liepiantis skaitytojui visumą ir pasakojamos šeimos istorijos nuoseklumus, priežastingumus ir tendencijas dėliotis bei numanyti pačiam. O tai nėra taip paprasta, mat pasakojimas – ilgaamžis, tikras šimtametis, aprėpiantis laiką nuo 1895 iki 1996 – taigi, liudijantis vieną sodriausių amžių žmonijos ir Europos istorijoje.
T.Kinnuneno „Namas kryžkelėje” – tai akušerės Marijos, jos nesantuokinės dukters Lahjos ir jos šeimos gyvenimo dėlionė, skaitytojui atsiverianti per skirtingus skirtingų veikėjų gyvenimų epizodus. Epizodai ir jų dėlionė – raktiniai žodžiai, rakinantys T.Kinnuneno romaną ir apibrėžiantys jo išskirtinumą – originalų istorijos organizavimą, tą svarbųjį ne tik kas, bet ir kaip (būtent kaip) pasakojama.
Romano struktūra išties primena namą kryžkelėje, nes tekstas tampa keturių skirtingų kelių, t.y. vienos šeimos narių gyvenimų susikirtimo tašku, kuris kompoziciškai sujungiantis pradžią ir pabaigą yra apgaubtas 1996-ųjų dabartimi. Jos erdvėje – visa šeimos praeitis, skirtingi ir unikalūs Marijos, Lahjos, Katerinos ir Onio pasakojimai, kurie, būdami autentiški, nedalomai dideli vieno žmogaus liudijimai, drauge tampa ir mažaisiais vienos šeimos vidiniais pasakojimais. Tad, jei skaitant Marijos istoriją atrodys, kad aprašytasis epizodas regisi blankokas ir neiškalbus, nebūkite tokie tikri, kad jis neįgis svarbos, esminio reikšmingumo Lahjos, Karinos ar Onio versijose.
Skaitydama „Namą kryžkelėje“ nesyk save pričiupau, kad tai gyvenimiškai grynas, suomiškai santūrus ir atkakliai uždaras rašiomono (skirtingų, neretai prieštaringų to paties įvykio versijų dėlionės) variantas, kuriam prasmės teikia ne tik vienos šeimos narių gyvenimų prieštaringumai ar vidinės kovos (išorinės nereakcijos), bet ir punktyrais nužymima pasaulio modernėjimo (taigi neišvengiamai ir karų) istorija.
Moteriškoji romano veikėjų triada leistų šį kūrinį priskirti skandinaviškam stiprios ir savarankiškos, kitokios – išsiskiriančios iš gyvenamo meto tradicijos ir jai nepaklūstančios – moters diskursui.
Kiekvieno veikėjo gyvenimo linija skaitytojui pateikiama kaip kuklūs, trumpi ir fragmentiški epizodai, lyg karoliukai lengvai susiveriantys ant ilgo gyvenimo siūlo nuo pradžios per augimą ir brandą iki pabaigos – gyvenimo, meilės, susitaikymo su senstančiu kūnu, kamavusiomis aistromis, geismais ir ligomis.
Ryškiausiai šis gyvenimo vystymasis matyti Marijos ir Lahjos, mamos ir dukters, pasakojimuose, kurie labai stipriai veikia ir Karinos, Lahjos marčios, istoriją. Moteriškoji romano veikėjų triada (ryškūs charakterių štrichai) leistų šį kūrinį priskirti skandinaviškam stiprios ir savarankiškos, kitokios – išsiskiriančios iš gyvenamo meto tradicijos ir jai nepaklūstančios – moters diskursui.
(Skaitant šią knygą išsyk prisiminiau du pavyzdžius: legendinį Herbjørg Wassmo romaną „Dinos knyga“ ir islandų režisieriaus Agusto Gudmundssono filmą apie galingąją Frėją „Kiro juokas“, pagal to paties pavadinimo Kristinos Marjos Baldursdóttir romaną.)
T.Kinnunenas įtikinimai ir užtikrintai kuria moters laisvės ir savarankiškumo, išdidumo, meilės ir geismo (pastarųjų nutylėjimų ir užgniaužimų), aukojimosi bei susitaikymo su Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis istoriją, subtiliai ryškindamas ir vyrų (tiksliau – vyro) vaidmenį joje. Kaipsyk Onis – Marijos žentas ir Lahjos vyras yra paslaptingiausias ir labiausiai savinaikos draskomas romano veikėjas, balansuojantis ties visuomenės primetamų normų ir širdies potraukių bedugne. Jo aistros ir kitokios (homoseksualios) meilės istorijos ir su ja susijusių vidinių savidestrukcijos gaisrų brėžimas žodžiais prilygsta subtiliems ir vos regimiems pieštuko štrichams.
Perfrazuojant romano epigrafą „namams, kurių kambariuose paliko daugybė istorijų“, galima tarti, kad „Namas kryžkelėje“ – tai jautri ir skaudžiai atvira ekskursija po vienos šeimos namą, per jo viešas ir privačias, slaptingiausias erdves, su visais kambariais, užkaboriais, palėpėmis ir rūsiais, skryniose slepiamais „sekretais“ ir draudžiamą bei pavojingą meilę liudijančiais laiškais. Veikiausiai neatsitiktinai ir romano turinys ar veikiau skaitymo maršrutai pavadinti „Nukeliauti keliai“, kurie palydimi šeimos tapatybę koduojančiu imperatyvu „užsklęsk širdyje (nepaisyk, neparodyk, nereaguok).“ Atrodo, kad T.Kinnunenas sukūrė jautrią ir įtraukiančią širdies užsklandų ir gyvenimų akistatų istoriją, dar kartą patvirtinančią, kad mus visus tikruosius kuria gyvenimo kasdienybės blyksniai.
„Lietuviškoji nomenklatūra 1956–1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų“ ir „Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“
Užsklandų, nutylėjimų ir akistatų – ne tik su asmeniniu, bet ir su visuomeniniu gyvenimu, tiksliau, su sovietiniu režimu – istoriją liudija ir naujai atskleidžia dvi knygos: Sauliaus Grybkausko sudarytas šaltinių rinkinys „Lietuviškoji nomenklatūra 1956–1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų“ ir Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir Valdemaro Klumbio sudarytas sakytinės istorijos šaltinių rinkinys „Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“. Šie du solidūs tomai yra didžiulio mokslinio projekto „Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė: neformaliųjų sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra“ dalis.
Nenuostabu, kad šiedvi knygos pasirodė vienu metu – kaip du (iš)gyvenimo sovietinėje santvarkoje ir prisitaikymo prie jos būdai, anuomet diametraliai vienas su kitu konfrontavę, o dabar – kalbantys ir, panašu, šių dienų sovietologijos tyrimų erdvėje unikaliai susikalbantys. Pastaruoju metu padidėjęs istorikų, kultūrologų, menotyrininkų, literatūrologų dėmesys sovietmečiui (greta šių knygų minėčiau Tomo Vaisetos monografiją „Nuobodulio visuomenė“, Rimanto Kmitos sudarytą knygą „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“) neretai iš šono žvelgiant gali pasirodyti kiek varginantis ar net madingas. Tačiau iš tiesų, kuo objektyviau narstyti pusę amžiaus trukusią Lietuvos praeitį, įvairiausiais ir netikėčiausiais pjūviais veikiančią dabartį, yra išties reikalinga ir būtina.
Būtina dabar, kol dar, kaip sakoma, yra gyvi liudininkai, prisimenantys, galintys priminti ir pataisyti, galbūt neretai ir prikurti (bet čia jau atminties tyrimų, ne šios apžvalgos objektas). Tačiau vis tiek – padėti atskleisti daugybę nutylėtų ir paraštėse buvusių dalykų ir reiškinių.
Mėginant įvardyti, kuris iš šių tomų būtų patrauklesnis paprastam skaitytojui, išsyk intuityviai atrodo, kad tai žaliasis „Kažkas tokio labai tikro“ – pokalbiai su tais, kuriuos knygos sudarytojai įvardija kaip nenorėjusiais „tapti tvarkingais sovietiniais piliečiais, netikinčiais leninistine ideologija, tačiau puikiai prisitaikiusiais daryti ir galvoti tai, ką reikėjo“, su tais, kurie „norėjo gyventi autentišką savo gyvenimą, o ne tą primestą, paskendusį absurdo ir melo pritvinkusioje kasdienybėje“, kitaip tariant, su tais, kurių gyvenimų pasakojimai įdomesni negu normalių (kaip mes galima tą normalumą įsivaizduoti ir nutuokti) sovietinių piliečių.
Kita vertus, S.Grybkausko sudarytame mėlynajame tome apie sovietinę nomenklatūrą – irgi gausu patrauklios (viliuosi, ne tik mokslininkų kastai) medžiagos – sovietinės valdžios dokumentai, interviu su buvusiais nomenklatūriniais veikėjais ir, žinoma, leidinio vinis – LKP CK antrojo sekretoriaus Valerijaus Charazovo melsvasis sąsiuvinis –užrašai apie lietuviškosios nomenklatūros išsakytas nuomones, kas turėtų tapti naujuoju LKP CK pirmuoju sekretoriumi po ilgamečio vadovo Antano Sniečkaus mirties.
Iš esmės abi šios knygos atskleidžia sakytinės istorijos privalumus ir trūkumus, tą galimybę prakalbinti žmogų ir sykiu tokio tyrimo instrumentarijaus ribotumą bei diskutuotinus niuansus. (Pavyzdžiui, aną savaitę, viename portale publikavus mažą ištrauką iš pokalbio su Edmondu Kelmicku, kilo mažytė, bet vis tiek diskusija apie tekstų klampumą ir nepaskaitomumą, taip išryškinant redagavimo vaidmenį sakytinės istorijos tyrimo lauke ir sykiu parodant atminties trapumą, tvirtinantį, kad net ir tą metą puikiai prisimenantiems daug kas miglota, ne tik kad nepaskaitoma.)
Kita vertus, galvojant apie paskaitomumą ir objektyvumą, dera suvokti, kad kuo autentiškesnių pasakojimų publikavimas kaipsyk ir apnuogina viso reikalo – mėginimo naujai apsvarstyti sovietmetį – šerdį. (Tą akivaizdžiai liudija ir nomenklatūros tyrimų tome esantys pokalbiai, kurių probleminius taškus – vengimą kalbėti apie tuometes pažintis, draugystes ir asmeninius kontaktus – knygos įvade aiškiai (api)brėžia sudarytojas.)
Grįždama prie minėtųjų knygų – žaliojo ir mėlynojo tomo – drįstu siūlyti pavartyti ir paskaitinėti abu, nes tuomet susidarytų kuo tikslesnis ir daugiabriauniškesnis sovietinės visuomenės vaizdas. Tačiau, jei rinktumėtės tik vieną, tuomet, supaprastintai tariant, tikslumo, fakto ir dokumento mėgėjams – mėlynoji „Lietuviškoji nomenklatūra“, biografijų, asmeninių istorijų ir gyvenimiškų įtampų šifruotojams – žalioji „Kažkas tokio labai tikro“, nes joje išties esama labai tikrų dalykų ir žaižaruojančių įvairiausių žmonių, siekusių išlikti savimi, liudijimai, priartėjantys prie grožinės literatūros žanro.
