Po metų, 1906 m., ji buvo išleista kaip pratarmė Prousto verstai anglų rašytojo, dailininko ir meno kritiko Johno Ruskino knygai Sezamas ir lelijos. Tai tekstas iš laikų iki Prarasto laiko beieškant, kurį Proustas pradėjo rašyti 1909 m., o pirmasis romanas Svano pusėje buvo išleistas 1913 m. Iš prancūzų kalbos šią Prousto esė vertė Vytautas Bikulčius, šių metų gegužę išleido leidykla Hubris, serijoje Apie, kurioje publikuojami neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, galimi perskaityti vienu ypu. Nors Prousto esė nedidukė, delninio formato 80 puslapių, visgi ją perskaityti vienu ypu nėra taip paprasta, o ir nerekomenduotina, nes linkėtina įklimpti ir mėgautis Prousto sakiniais (taip primenančiais jo garsiojo ciklo pasažus) ir grakščių argumentų polemika su Ruskinu dėl skaitymo sampratos – Proustas subtiliai prieštarauja Ruskino plėtotai minčiai, kad skaitymas yra pokalbis su pačiais garbingiausiais žmonėmis, skaitomų knygų autoriais.
Visai neseniai, kai pati netikėtai diskusijos apie skaitymą metu buvau mygte mygama pažerti stebuklingų patarimų, kaip priversti skaityti tuos, kurie neskaito, pasigailėjau, kad argumentacijai pritrūko prustiško vingraus minties grakštumo. Kaskart stodama į akistatą su tokiais tarsi paprastais klausimais – kodėl reikia skaityti, kaip įtikinti, kad verta skaityti, nuo ko pradėti, kokias knygas rinktis, kiek minučių per dieną reikia skaityti norint susikurti įprotį ir pan., – aš pajuntu visą praktinę profesijos bejėgystę ir žinių nepritaikymo menkystę. Niekada nemokėjau deramai atsakyti į tokius klausimus, nes nežinau, kaip neskaityti, nes augdama tarp knygų visąlaik skaičiau (šeimoje juokaujama, kad gimiau skaitydama, o mokykliniais laikais man praradus laiko nuojautą bibliotekoje, kur mėgstamiausia veikla buvo žvalgyti tvarkingai paeiliui visas lentynas, ta pati šeima jau ruošėsi policiją kviesti, nes gi pradingo vaikas). Natūralu, kad turėdama tokį skaitytojos DNR aš nemoku atsakyti į tuos klausimus taip, kad atsakymai patenkintų ir mokytojas, ir bibliotekininkes, ir pačius neskaitančiuosius (kaži, ar įmanomi tokie trims skirtingoms šalims įtinkantys atsakymai?). Galiausiai, neketinu ir apsimetinėti, kad žaviuosi jaunąja karta – aš jos nepažįstu, jaučiuosi jai tolima, o tokie reti susidūrimai, kaip kad diskutuojant apie skaitymą, įvaro dar daugiau nerimo tiek man, tiek, tikiu, ir jiems.
Nepaliauju galvoti, kad per mažai kalbame apie patį skaitymo procesą ir jo malonumą.
Apie savo bejėgystę užsiminiau neatsitiktinai, nes klausydama gan aršaus šešiolikmečių neigimo, kaip skaitymas migdo, kaip sunku susikaupti, ir apskritai, gaila brangų laiką tokiems niekams kaip knygos švaistyti, čia pat girdėjau ir kitą pusę, kėlusią man nuostabos antakį kitu kraštutinumu – skaityti tik tas knygas, „iš kurių galima ką nors išsinešti“. Šis išsinešti buvo vienas raktinių diskusijos žodžių, visiškai netikėtai atskleidęs pragmatinį poreikį – gauti iš literatūros naudos iškart, nes kitu atveju jokios prasmės skaityti. (Ar tik aš viena stebiuosi šiuo kone korporatyviniu mąstymu ir efektyvumo siekiu?) Kai pabandžiau pasidomėti, ar skaito savo malonumui ir poilsiui, pavyzdžiui, detektyvinę literatūrą, uoliųjų skaitytojų flangas atšovė, kad ne, nes iš tokių knygų gi nėra nieko naudingo išsinešti, į ką man beliko sureaguoti juoku, kad gal jau metas liautis čia viską nešiojus. (Mintyse dar pagalvojau, o kiek gracingo snobizmo ir taiklių charakteristikų esu išsinešusi būtent iš Agathos Christie ir Arthuro Conan Doyle‘io.) Geriausias knygos, kaip ir bet kokio kito meno, poveikis yra praktiškai neišmatuojamas, neapčiuopiamas, ištinkantis netikėtai, pasivejantis gerokai vėliau po patyrimo – ar galima to išmokyti į tikslą, siekių išpildymus ir pragmatiškumą orientuotuosius?
Prisimindama diskusiją, kuri buvo lengvai nejauki visiems dalyviams, vis nepaliauju galvoti, kad per mažai kalbame apie patį skaitymo procesą ir jo malonumą (ar turime paprastiems skaitytojams tinkantį šių temų žodyną?), per mažai kalbame apie mėgavimąsi literatūra, apie tai, kad skaitymas aprėpia ne tik literatūrą, bet ir mūsų gyvenimą, mus pačius su visomis unikaliomis patirtimis, kurias bendraudami nuolat turime įskaityti. Apskritai per mažai dėmesio literatūriškumui, kuris į šoną nustumtas vis labiau įsigalinčio, perfrazuojant Alfonsą Andriuškevičių, meninių tekstų skaitymo kaip dokumentinių.
Žinoma, didžioji dalis neskaitančiųjų ir tuo besididžiuojančiųjų yra mokyklinės literatūros programos aukos, daugybę metų vienodai primenančios, kaip ten viskas nuobodu ir senovė, ir kodėl man ją XXI a. reikia skaityti. (Labai patiko argumentas: kodėl, jei jūs kamavotės su visokiais Kupreliais, tai reikia ir mums kankintis?) Į šį amžiną ginčą nesivelsiu, yra už mane daugiau ir geriau išmanančiųjų, aš pasiliksiu prie savo patirties ir galvojimo, kad trūkstame daug ko, bet ir tekstų, paprastai ir lengvai, bet ne prastai kalbančių ne tik apie tai, kodėl reikia, bet ir kaip reikia skaityti. Būtent šią išvadą išsinešiau sau iš minėtos diskusijos, po kurios savo bejėgystę malšinau Proustu, laiku nukeliančiu į laimingą vaikystę, kurioje gal ir negyvenau, nuolat laiką leisdama su skaitomomis knygomis.
O gal aš apskritai, pasirinkusi skaitymą darbu ir darbo įrankiu, negyvenu? Taip sau pagalvojau tiesmukokai susidūrusi su paauglišku neigimu ir amžiui privaloma konfrontacija. Tai suteikė galimybę dar kartą patirti, kaip iškart matyti, kas skaito, o kas ne, ir kartu išryškino svarbų asmeninį nusiteikimą – man neįdomu metodikos ir būdai, kaip ką nors paakinti skaityti ar kodėl verta tai daryti – tam yra šios srities ir tyrimų specialistai. Man įdomiau – kaip. Kaip mokyti skaityti, kaip kalbėti apie skaitymą su ne savo profesinio cecho bendruomene – o kalbėti reikia, nes jei nekalbės profesionalūs skaitytojai, tada kalbės jau ir taip eterį gožiantys neretai tik emocinį, jausminį ir instinktyvų knygos lygmenį fiksuojantys bukstagrameriai ir visų sričių influenceriai, gebantys čia pat apie knygą, čia pat apie silkę ir šampūną. (Ir kaip tokiame kontekste neprisiminti aktoriaus Dainiaus Kazlausko: priminkit, o tai kas turi vaidinti televizijos serialuose, jei ne aktoriai?)
Kai prieš penkerius metus be jokios kalbėjimo apie skaitymą patirties, bet užtat su daktaro diplomu, stojau moderuoti knygų klubo ir pirmąsyk akis akin susidūriau su tais „paprastučiais“ skaitymo klausimais, supratau, kad turiu literatūros ir kalbėjimo apie ją mokytis iš naujo, padėti į šoną visas teorijas, rimtuosius žinojimus ir bandyti kuo paprasčiau, nebūtinai tiesiausiu, bet kuo aiškesniu keliu skirtingų profesijų ir patirčių žmones mokyti skaitymo atradimų ir malonumų. Per šią jau penkmetį trunkančią kelionę pirmiausia pasitvirtinau, kad mokykla, nekaltinant nieko, bet gaila ir deja, moko ne skaityti, o egzaminą išlaikyti, po kurio daug kam sugrįžti jei ne prie skaitymo, tai bent jau prie lietuvių literatūros yra pakankamai sunku. Tačiau yra ir geroji žinia: parodžiusi, kaip pati skaitau, kaip skirtinguose tekstuose atrasti jų skaitymo kodus, į ką skaitant kreipti dėmesį ir kaip kiek įmanoma geriau skaityti, dabar jau traukiuosi į pašalę ir džiaugiuosi pasiekimais, tuo skaitymo kokybės augimo šuoliu, kuris liudija, kad diskusijos jau galėtų laisviausiai vykti ir be manęs.
Atsakymus kodėl reikia skaityti nesunkiai galima išgūglinti, net ir juokais įrašius kaip skaityti, o kodėl verta atidžiai ir įdėmiai skaityti, neatsakyčiau geriau už Thomasą C. Fosterį: literatūra taps prasmingesnė ir teiks daugiau malonumo. Štai, ir vėl tas malonumas, apie kurį dar bus kalbos. Fosterį miniu neatsitiktinai – šių metų balandį leidykla Kitos knygos išleido jo knygą Skaityk literatūrą kaip profesorius: Gyvas ir smagus skaitymo tarp eilučių vadovas, kurią iš anglų kalbos išvertė Laimantas Jonušys. Per pastarąjį dešimtmetį tai viena pirmųjų (verstinių) skaitymą aptariančių ir populiarinančių knygų. Ir nors jo „patrauklus“, tiksliau, kiek atbaidantis rinkodarinis pavadinimas ir paantraštė profesionalą verčia raukytis, kaip ir pirmieji skyriai, vis dėlto įsivažiavus į nekomplikuotą, kiek pataikaujamai smagų toną, knyga gera ir gerai net neprašyta atsako į tuos klausimus kodėl ir kaip. Savo įžvalgomis ir ilgamete dėstymo patirtimi Fosteris siekia eilinį skaitytoją, dėmesį telkiantį tik į siužetą ir į skaitomą kūrinį reaguojantį emociniu lygmeniu, išmokyti kelti klausimus, atpažinti simbolius ir modelius. Kitaip tariant, moko atidaus skaitymo gramatikos ir pagaviai pasakodamas skirtingiausias literatūrines istorijas leidžia skaitytojui galvoje susikloti pamatinę skaitymo schemą, išmoko neperkrautai, nors kartais gal kiek ir palengvintai, bet teisingai vartoti bent minimalią teorinę informaciją, tą „normų ir modelių, kodų ir taisyklių kompleksą, kurį išmokstame pritaikyti rašto kūriniui. Visos kalbos turi gramatiką – taisyklių sistemą, reguliuojančią vartoseną bei reikšmes, tai turi ir literatūros kalba“ (p. 23).
Kad jau šiame tekste mane užnešė ant išsinešimo, tai linkėčiau visiems Fosterio bestselerinio skaitymo vadovėlio skaitytojams išsinešti bent dvi mintis. Pirmoji, kuriai visąlaik buvau, esu ir, tikiuosi, būsiu ištikima: „kiekvienas kūrinys, mums tiesiog jį skaitant, moko mus, kaip jį skaityti“ (p. 252; pridurčiau: ir neretai pasiūlo tinkamiausias teorines prieigas. Ir kad jūs įsivaizduotumėt, kaip žmonės skaitydami tekstą nemoka skaityti teksto! Bet tai akivaizdžiai matyti ir iš mūsų viešųjų diskusijų, pasisakymų, ką ten iš knygų klubų). Antroji, primenanti, kad neįmanoma išsinešti neįsinešus: „skaitymas yra visiškai kontaktinis sportas – bloškiamės į žodžių bangą visais savo intelekto, vaizduotės ir jausmų ištekliais“ (p. 103).
Gal ir teisi viena mergina, aršiausiai diskusijoje apie skaitymą besipiktinusi, kaip mokykloje, ypač literatūros pamokose, nėra smagybių, tik kančia.
Fosterio knygos, parodančios kaip skaityti ir mokančios skaitytoją dalyvauti kuriant literatūrines reikšmes, skaitymą deramai pratęsia, o ir išpildo mažoji Prousto esė, atskleidžianti, ko kupinas kalbėjimas apie skaitymą, kas vyksta skaitant – kaip ir kur nuklysta mintys ir kaip kuriasi skaitytojo išmintis. Prousto santykis su Ruskino tekstais yra skaitymo teikiamų privalumo ir skaitymo kaip draugystės pavyzdys. Galiausiai, kaip ir būdinga Proustui, net ir kalbėdamas apie skaitymą jis neišvengiamai kalba apie atmintį ir užmarštį, apie praeitį ir dabartį, jų persidengimus skaitant: „Kiek sykių skaitydamas Dieviškąją komediją, Shakespeare’ą, patirdavau įspūdį, kad mano akivaizdoje į dabartį įsiterpia dalelė praeities“ (p. 75).
O jei dėl skaitymo malonumo, tai jis turi būti, kaip savo knygos paantrašte popsiškai ragina Fosteris, gyvas ir smagus, leidžiantis žaisti. Sutikime, to neretai darbinėje kasdienybėje pristinga ir dažnas profesionalus skaitytojas. Tad gal ir teisi viena mergina, aršiausiai diskusijoje apie skaitymą besipiktinusi, kaip mokykloje, ypač literatūros pamokose, nėra smagybių, tik kančia. Tai išgirdusi pajutau visą besėlinančios senatvės svorį, nes niekada iš mokyklos nesitikėjau jokių žaidimų ir cacku pacacku. Bet laikai jau kiti, papročiai irgi. Kol gludinu šį tekstą, sužinau, kad tą geidautą „smagybę“ neskaitantiems mokiniams pasiūlė egzamino užduočių kūrėjai. Laikiusieji šiųmetį mokyklinį brandos egzaminą, kurį neretai pasirenka menkiausią santykį su skaitymu ir literatūra turintys, galėjo rašyti samprotavimo rašinį tema „Ar literatūra padeda žmonėms suprasti save ir pasaulį?“ Su tema pateikti ir nukreipiamieji klausimai: „Ko ieškome skaitydami: pramogos, pagalbos, žinių ar ko kito?“, „Ar skaitymas yra prasminga veikla?“, „Ar skaitymo patirtys keičia mūsų požiūrius?“ ir nurodyti rekomenduojami pasirinkti autoriai: Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Ak, štai iš kur tie visi minčių išsinešimai ir naudos poreikiai.
O jei rimčiau, tai manyčiau, kad atėjo metas kitokioms kalboms apie skaitymą, jo gramatikos mokymą(si). Kad jau yra Proustas ir Fosteris (pastarasis tikrai galėtų būti skaitomas ir mokyklose, nors pavyzdžiai ir nemūsiškių programos autorių), tai neilgtrukus lietuviškais vertimais laukčiau bent jau Alberto Manguelio, kad ir jo Skaitymo istorijos ar Skaitytojas apie skaitymą, praverstų ir Erico Purchase‘o Skaitymo ateitis, o kur dar visi neuromoksliniai tyrimai, atskleidžiantys, kas vyksta mūsų smegenyse skaitant – galbūt jie duotų tų geidaujamų atsakymų ir patarimų?
P. S. Dėliodama savąjį tekstą nuolat džiaugiausi, kad mokyklą baigiau nei per anksti, nei per vėlai, pačiu laiku – buvau išmokyta ir skaityti, ir tekstais mėgautis, ir niekada, kiek prisimenu, nezyzėme apie programų trūkumus ar apie laukiamas naudas, priešingai, nuosekliai dirbome savo darbelį, t. y. mokėmės, ir už tai buvome išmokyti atidaus skaitymo, vertinami už analizę ir interpretaciją, ir tik po to už nuomonę.
Tekstas publikuotas „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 4.
