O juk produktyvumui – tiek skaitymo, tiek rašymo – reikia, kaip pabrėžia Milleris, protinės, emocinės ir net fizinės energijos, kaip ir ramių aplinkybių, kurių tikrai nebuvo pirmosiomis karo Ukrainoje savaitėmis.
Neparašysiu nieko naujo – prasidėjus karui aš, kaip ir visi mano aplinkos žmonės, negalėjau skaityti literatūros, grožinės ir negrožinės. Nors paradoksalu, bet paties skaitymo veiksmo buvo daugiau nei visada – nuo pastovaus prisijungimo prie žinių ir naujienų iš karo fronto per visus įmanomus kanalus iki nenoro ryte pabusti, bijant perskaityti kokią nors baisią, pabaigą liudijančią antraštę. Kai rašau šį tekstą, karas Ukrainoje vyksta jau trečią mėnesį, ir per šį laiką išgyvenome įvairias fazes – ir tas, suklasifikuotas katiniškai aksominio Oleksijaus Arestovyčiaus balso, ir tas, atlaikytas nuosavo kūno, psichikos ir asmeninės išgyvenimų sistemos. Manoji suveikė paprastai, ją iš bejėgystės liūno į bent šiokį tokį buvusį gyvenimo ritmą grąžino dedlainas: rytoj 6:49 tiesioginis eteris, įprastinė dviejų knygų apžvalga. Laimei, tas abi buvau skaičiusi dar iki karo, nes pirmąją knygą, kurią galėjau išties sąmoningai skaityti, perskaičiau baigiantis kovui ir prasidedant balandžiui.
Dabar be savęs žinau dar mažiausiai tris žmones, kuriems šis tekstas pralaužė tą gąsdinusį neskaitymą – Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto Kai liaujamės suprasti pasaulį (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, Rara, 2022) tiko tam pirmųjų dviejų karo mėnesių laikui, kai visi iki šiol galioję žinojimai ir susitarimai staiga neteko savo galių. Mes liovėmės daug ką daryti, išgyventi, patirti, ne tik suprasti, kaip kad sufleruoja Labatuto knygos pavadinimas. (Jis, tiesa, yra angliškojo romano vertimo pavadinimas, originalus ispaniškas Un verdor terrible – Siaubingoji žaluma.)
Taigi kodėl Labatuto tekstas, nors jame nemažai kalbama apie svarbiausius XX a. karus, suveikė? Dėl mokslinės faktografijos ir žanrinio neapibrėžtumo ar veikiau paslankumo – nei grynai grožinis, nei negrožinis tekstas, paties rašytojo apibūdinamas kaip „tikrais įvykiais paremtas grožinės literatūros kūrinys“. Jį sudaro penkios istorijos, kurias jungia mokslo siekis suprasti ir aprašyti pasaulį (būtent to naujojo pažindinimosi su pasauliu kovo pabaigoje taip verkiant reikėjo), neatsiejamas nuo trapios ribos tarp suvokimo ir nesuvokimo. Veik visi Labatuto istorijų veikėjai yra tikros istorinės asmenybės (Fritzas Haberis, Karlas Schwarzschildas, Shinichis Mochizukis, Alexanderis Grothendieckas, Erwinas Rudolfas Josefas Alexanderis Schrödingeris etc.), mokslo genijai, atsakingi už pasaulį tiek į gerą, tiek į blogą keitusius atradimus ir išradimus, jų paradoksus ir prieštaras (pavyzdžiui, azoto trąšų išradimas leido sukurti ir masinio naikinimo ginklą). Rašytojas tikina, kad pasakodamas mokslines istorijas, jis siekia tikrinti mūsų supratimo ribas, o tai kuria balansavimą tarp fakto ir fiktyvumo, iš kurio ir tveriasi Labatuto teksto literatūriškumas, kai į beveik enciklopedinį tikslumą atitinkančius gyvenimo aprašus terpiasi fiktyvumas, su kiekvienu tekstu vis gausėjantis, galiausiai grasinantis virsti ta Haberio bijotąja siaubingąja žaluma – elementu, vieną dieną užgošiančiu visas aprašytąsias gyvybės formas.
Perskaičiusi Labatuto knygą jaučiausi it pagaliau išlipusi iš negandos guolio. Tai buvo vienintelė per septynias savaites perskaityta knyga. Ir tai buvo asmeninis minimalumo rekordėlis, priminęs metų pradžioje padieniui sukritusius vienodus, ne itin mėgstamus klausimus: kaip pasirenkate, ką skaityti? kiek knygų per savaitę perskaitote? Nuspėju, kad klausėjai tikisi lengvos mistifikacijos ir kokių rafinuotų pikanterijų, deja. Į pirmąjį klausimą atsakymas paprastas: iš to, kas tuo metu ką tik išleista ar planuojama išleisti Lietuvoje renkuosi tai, kas man pačiai regisi įdomu, reikalinga, seniai norėta perskaityti. (Taip, dėl įvairiausių aplinkybių praktiškai neturiu laiko skaityti „į šoną“, tad labai kryptingai skaitau tik tai, ką reikia.) O į antrąjį klausimą vidiniu šūksniu – o koks skirtumas?! iškart sureaguoja uždirgintojo nervo mano vidinė gyventoja, nemėgstanti kiekybės, t. y. skaičiavimo faktoriaus.
Aš išties niekada neskaičiuoju, kiek perskaitau per savaitę, mėnesį ar metus, nors būta ir nesididžiuotino dienos rekordo, aprašytasis Labatuto atvejis yra vienintelis suskaičiuotas epizodas, ir ne statistikai, o siekiui užfiksuoti karo sukeltą įprastybės sąstingį. Ką išties sąžiningai susiskaičiuoju (nes reikalauja ataskaitos) – parašytų tekstų apimtis spaudos ženklais, virstančiais lankais. Tai ir visa manoji buhalterija, skaitymo kiekius ir ritmą diktuoja įsipareigojimai, nes nuo jų priklauso ir laisvojo laiko asmeniniai skaitiniai, nenugulantys į jokius tekstus. Paprastai tariant: knygas skaitau, kai reikia, ir vis dažniau galvoju, kiek beskaityčiau, jei nereikėtų? Apskritai ar perskaitytų knygų kiekis mane padaro kitokia, tarkim, geresne ar profesionalesne skaitytoja? Anaiptol.
Neretai atrodo, kad toks praktikuojamas skaitymas darbams-dedlainams vis labiau grasinasi mane paversti bloga skaitytoja. Ir ne dėl skaitymo greičio ar konkrečių teminių fokusuočių, kaip būtų galima pamanyti, o dėl skaitymo specifikos – tekstą popieriuje skaitau tik labai retais kartais, nes nepopieriuje, t. y. iPado ekrane, gerokai patogiau ir našiau: nereikia ieškoti palankaus apšvietimo, nereikia turėti pieštuko ir popieriaus užrašams, nereikia piktintis dėl per smulkaus šrifto ar paraštės nebuvimo, ir didžiausias komfortas – viską galima čia pat tekste pasibraukti, pasižymėti, užsirašyti (braukyti ir aprašinėti popierinių knygų nemėgstu ir vengiu, todėl man visada reikalingi lapeliai ir popierių skiautės, kurios nuolat kėsinasi būti pamestos, o tai jau mažne didžiausia skaitymo tragedija). Būtent šitas ekraninis patogumas vis dažniau verčia galvoti, kad tampu bloga skaitytoja... Kaip tai susiję? Tuoj paaiškinsiu.
Skaityti knygų maketus kompiuteryje išmokau prieš 12 metų dirbdama žurnale Intelligent Life, kai į ketvirtinius numerius tekdavo sudėti po dviejų ar trijų mėnesių pasirodysiančių knygų apžvalgas. Tąsyk yra tekę skaityti ir nesuredaguotų vertimų, ir galutinės struktūros neįgijusių knygų. Taip išmokau su knygomis visada bėgti į priekį ir domėtis mažne tik būsimomis, ne esamomis, o skaityti knygas kaip Wordo dokumentus kompiuterio ekrane tapo rutina, kuri palengvėjo ir pamalonėjo atsiradus galutiniams, į spaustuvę siunčiamiems pdfams (iki epub formato mūsų leidėjams dar toli, nors retais atvejais sekasi net ir jį gauti) ir knygos formatą atitinkančiai planšetei. Su ja paprasta: esi tik tu, ji, tavo dešinės rankos smilius ir tekstas Adobe Acrobat Readeryje.
Taip išmokau su knygomis visada bėgti į priekį ir domėtis mažne tik būsimomis, ne esamomis
Per penkmetį tokio skaitymo kaip reikiant įsigudrinau vietas, praversiančias apžvalgai ar recenzijai, pasigeltoninti, ant teksto brūkštelti šauktukų ir klaustukų, čia pat pasirašyti komentarų, neretai virstančių tais kobriniais sakiniais. Ir kai tokį pasibraukimo judesį neperseniausiai atlikau popierinėje knygoje, sekundei sustingau. Ir tada pamaniau, ar nebukina tas žymėjimosi patogumas? Ar iš jo atsiradęs įprotis išsyk skrosti ir išmėsinėti tekstą neatima iš manęs to literatūros paslaptingumo ir skaitymo malonumo, visumos svorio, o ne analizei parengtų dalių ir detalių fragmentiškumo?
Tik apie tai įsigalvoju ir kitądien gaunu Literary Hub naujienlaiškį (aha, tinklas skaito mūsų mintis), kuriame pristatomas Stavangerio universiteto profesorės Annes Mangen atliktas tyrimas, įrodantis, kad skaitymas ekrane yra kitoks nei popieriuje – skaitydami tradicinę knygą mes skaitome senoviškai, linijine tvarka ir nuosekliai, ilgai išlaikydami dėmesį ties tekstu, o štai skaitymas ekrane primena kiek beprotišką šokinėjimą nuo vienos temos prie kitos (panašiai kaip naršant internetą ar socialinius tinklus), neretai tai leidžia greitai perbėgti akimis per informaciją, sustojant ties svarbiausiais dalykais, bet anaiptol nesukuriant to nuoseklaus ir visa apimančio, akimirkai iš pasaulio „išsegančio“ fiktyvaus pasaulio burbulo. Apskritai didžioji dalis tyrimų rodo, kad skaitymas ekranuose yra blaškanti veikla, kuri nesukuria užtikrinto ir stabilaus skaitytojo ryšio su tekstu, mažina popierinės knygos skaitymui būdingą atidumą ir empatiją.
Tokioms išvadoms antrina ir švedų psichiatras Andersas Hansenas savo knygoje Naršymo metas (iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis, Balto, 2020) elektroninę knygą prilygindamas išmaniajam, nes ji turi ekraną, o tai smegenims asocijuojasi su nauja informacija ir smegenų pasitenkinimo sistemos aktyvavimu, lygiai kaip ir skrolinimu. Gaila, kad skirtumą tarp elektroninės ir popierinės knygos Hansenas aptaria tik iš sumažėjusios melatonino gamybos, sukeliančios miego problemų, perspektyvos, nors vėliau užsimena apie tyrimą, kuriame popierinėje knygoje novelę skaitę mokiniai ją atsiminė geriau nei tą patį tekstą skaičiusieji ekrane. (Prisipažinsiu, tikėjausi pritarimo savo teorijai, kad knygų skaitymas ekrane greta pavojingai arti esančios skaitmeninės blaškos turi ir gerųjų pliusų – kai skaitant iškyla neaiškumų, norisi pasitikrinti terminą, vietovę ar asmenybę, tame pačiame ekrane esanti pagūglinimo galimybė, manyčiau, deramai papildo knygos kuriamą peizažą. Ai, ką čia slėpti, labai mėgstu tokius paieškų nuokrypius, ypač jei taip atrandu nežinotų faktų ir įdomių tekstų.)
Vis dėlto, kaip įrodo Mangen tyrimas, ilgainiui, jeigu skaitoma ekrane pakankamai ilgai, šis skenavimas ir perskaitymas galiausiai perauga į normalų, tradicinį skaitymo būdą, reikalaujantį susitelkimo ir linijiškumo (nors ir negebantį pamiršti dabarčiai būdingo greitojo akies skenavimo). Turėdama daugiau nei penkerių metų praktiškai tik ekraninio skaitymo patirtį drįstu patikinti, kad toks skaitymas nesiskiria (ir man asmeniškai niekada nesiskyrė) nuo tradicinio popierinio (nepasigendu nei popieriaus kvapo, anei puslapių vertimo šnarėjimo), išskyrus tą minėtąjį įprotį pasižymėti. Vos bandau nuo jo išsilaisvinti, išsyk užpuola piktdžiugiškoji mano vidinė gyventoja, kaskart pasinėrus į teksto malonumą įkyriai sucypianti: o ar žinai, kad jeigu nepasibrauksi šitos minties, tai gal liksi visai nesupratusi teksto, ir apskritai ji nuo tavęs pabėgs ir tu ją pamirši?!
Gal ir pamiršiu, bet po kurio laiko grįžus prie teksto bus grynasis malonumas tą mintį iš naujo atrasti. Juk naujas senų tekstų skaitymas visada žavi būtent tomis nepasibrauktomis vietomis – štai dėl įsipareigojimų teko prisiminti puikų Dereko Attridge’o ir Jacques’o Derrida pokalbį „Ta keista institucija, vadinama literatūra“ (Baltos lankos, 2010, Nr. 33) – ir ką, prieš daugiau nei dešimtmetį disertacijos tyrimo kontekstuose pasibrauktieji dalykai dabar atrodė tokie neįdomūs palyginti su tais nepasibrauktaisiais, tarp kurių ir tąsyk visai neužsiakcentavusi (ne)skirtis tarp literatūros ir literatūros kritikos.
Baigdama šią nelengvai besiklojusią lengvą ekvilibristiką noriu sugrįžti prie Cixous, prie kurios, beje, sugrąžino, kaip dažniausiai būna, Derrida, savo gyvenimo dabartyje laikęs Cixous geriausia rašytoja savo gimtąja, prancūzų kalba. Taigi Cixous knygos – minėtoji Los, A Chapter ir jos šešėlinė dienoraštinė knyga Death Shall Be Dethroned, tekstai apie praeities mylimojo mirtį, apie literatūros suvestus ir išskirtus žmones, apie mirties įsigalėjimą, bet nenugalėjimą – nusipirktos prieš dvejus metus, pirmąjį karantino pavasarį, bet taip ir neperskaitytos, šį pavasarį buvo antrosios po Labatuto, į kurias nėriau su grynuoju skaitymo interesu. (Čia dera darsyk viešai atsidūsti ir virktelti, kad lietuviškai kol kas yra tik viena jos knyga Auksas. Mano tėvo laiškai, 2018 m. išleista leidyklos Gelmės ir išversta šviesaus atminimo man Lietuvoje žinomiausios Cixous skaitytojos Neringos Mikalauskienės-Dangvydės.)
Apskritai esu pastebėjusi, kad Cixous autobiografinis-fragmentinis naratyvas visad gelbsti, kai drastiškai priartėja mirtis, viskas tampa skaudžiai ažūriška ir ištinka gyvenimo trapumas, o dabarties kontekste išvis ima manytis, kad Cixous rašymas, globiantis literatūrą ir filosofiją, melancholiją ir aistrą, mirusiuosius ir gedėjimą, mažne bus tinkamiausias mūsų laikams ir istorijoms? Tik klausimas, kiek bus tokių, gebančių kaip Cixous? Tarsi paprastai, bet išties genialiai, giliai, daugiasluoksniškai, polifoniškai, ranka rankon vedant gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, žodžiu, taip, kaip dabar mums reikia.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 3.
