Mintis suporuoti šioje apžvalgoje pristatomus du iš pirmo žvilgsnio itin skirtingus romanus kilo spontaniškai, bet intuityviai. Vėliau, įsijungus protui ir ėmus ieškoti akivaizdžių ir apčiuopiamų argumentų, paaiškėjo, kad šie tekstai dera, kalbasi ir diskutuoja įvairiausiais aspektais ir rakursais – jie abu savais lygiais, savais unikaliais būdais, sintakse ir retorika liudija gyvenimo šėlą ir sultingumą, sprendžia painius objektyvumo ir subjektyvumo klausimus, dalyvauja iliuzijų griovime ir kūrime, mėgina įveikti su(si)kurtas prarajas (tarp realybės ir įsivaizdavimo, gyvenimo ir mirties). Abiejų romanų pagrindiniai veikėjai gyvenimo prasmę formuluoja kaip siekį nuvyti nuobodulį – tiek kalbos ir idėjų, tiek sapnų ir vaizduotės įrankiais. Galiausiai juos abu galima įtraukti į gydančių skaitinių sąrašą, sakant, kad tiek viena, tiek kita knyga galėtų būti išrašoma tam tikrais atvejais vietoj tablečių.
Tuomet, kai reikia blaivinančio, nuo meilės priklausomybės ir besaikio prisirišimo prie mylimo objekto gydančio žvilgsnio, siūlau skaityti švedų rašytojos Lenos Andersson knygą „Estera: romanas apie meilę“. Tuomet, kai reikia svaiginančio ir visus realumus trumpam užgožiančio visais žanrais ir vaizdiniais gaudžiančio teksto, rekomenduoju nerti į lietuvių poeto, eseisto, ryškaus lietuvių kultūros veikėjo Kęstučio Navako pirmąjį romaną „Vyno kopija“.
Lena Andersson „Estera: romanas apie meilę“
L.Andersson – švedų žurnalistė, septynių romanų autorė, kurios garsiausias tekstas – 2013 m. Švedijoje pasirodęs ir svarbiausią literatūrinę Augusto premiją pelnęs romanas apie poetės ir eseistės Esteros Nilson narkotinę meilę jos nemylinčiam vyrui. Lietuviškas romano pavadinimas „Estera: romanas apie meilę“ atrodo kiek nutolęs nuo savo švediško pirmtako („Egenmäktigt förfarande – en roman om kärlek”) ir angliško varianto („Wilful Disregard“), mat juose Esteros vardas nefigūruoja. Kita vertus, tiek švediškas, tiek 2015 m. pasirodęs angliškas šio romano pavadinimas nurodo į vieną svarbiausių šio teksto temų – apgalvotą ir sąmoningą ignoravimą, kaprizingą elgesį, savivalę ir tyčinį dėmesio nerodymą.
Trisdešimt vienus pagrindinės veikėjos Esteros gyvenimo metus reziumavusi keliais puslapiais ir itin sausais faktiniais sakiniais, visą romano masyvą L. Andersson konstruoja iš vieno ir vienpusiško, absoliučiai monologinio, nes rodomo tik iš Esteros perspektyvos, santykio: Esteros beatodairiškos, naikinančios, priklausomybę keliančios meilės garsiam menininkui Hugui Raskui. Taip, kaip nurodo romano paantraštė, – tai romanas apie meilę, bet absoliučiai ne toks, kokį esame įpratę ar būtume linkę tikėtis, jis ne toks, kokį standartiškai rašo tikri meilės romanų rašytojai, ir tai juo labiau neturi nieko bendro su romantiškomis istorijomis arba svajonių knygomis. Kodėl? Nes jis nėra toji gražioji, saldžioji ir jaukioji meilės pusė, tai nėra blizgi ir šviesiaspalvė istorija, kuri baigiasi gerai, ir kurios pabaigoje skaitytojai braukia ašarą. Priešingai – tai pernelyg tikroviškas ir itin skaudus tekstas iš realybės, kurį skaityti neretai yra paprasčiausiai nejauku ir norisi tiesiog užsimerkti, mintyse rėkiant: „aaa, Estera, nee, ką gi tu darai! Turėk nors šiek tiek orumo!“
Priešingai – tai pernelyg tikroviškas ir itin skaudus tekstas iš realybės, kurį skaityti neretai yra paprasčiausiai nejauku ir norisi tiesiog užsimerkti, mintyse rėkiant: „aaa, Estera, nee, ką gi tu darai! Turėk nors šiek tiek orumo!“
Būtent tokia reakcija (neretai skaudžiai pažadinanti ir asmeninius ne pačius maloniausius prisiminimus ir išgyvenimus) tiksliai nurodo L.Andersson teksto išskirtinumą – tai romanas, rentgeniškai peršviečiantis vienakrypčio, totalaus ir aklo smūginio įsimylėjimo kūną.
Tai anatomiškai tikslus meilės skrodimas ir todėl toks veriančiai baisus, nes apnuogina visas mūsų afektinių meilės poelgių vystymosi stadijas, trajektorijas, motyvacijas ir visus jų banalumus.
Šis meilės psichologijai priskirtinas tekstas ne tik žvalgo įsimylėjimo sukeliamą savęs pamiršimą ir tą vidinę sumaištį, kurioje nuolat pinasi laukimai, savigrauža, gėda ir akimirkos džiaugsmų pliūpsniai, sykiu jis itin atidžiai nagrinėja meilei neišvengiamos vilties fenomeną, stropiai ryškindamas tai, kad „begalinę kovą tarp proto ir vilties laimėjo viltis, kadangi vadovavimosi protu per didelė kaina, o viltis palengvina gyvenimą.“ (Dažnas įsimylėjėlis būtent tuo lengvinančiu keliu ir eina.)
Esteros meilės Raskui istorija yra totalitarinė, atverianti meilės apsėdimą, sumišusį su begaliniu nepasitenkinimu, savinaika ir savigrauža, kaip sakoma romane, „įsimylėjimas yra totalus, net totalitarus. Jis apgožia viską, ką darai ir galvoji, iš čia jo griaunamoji jėga“.
Pasakodama Esteros istoriją, L.Andersson įtekstina ne tik situacijos ir elgsenos modelį, bet ir išmoningai atskleidžia pagrindinių veikėjų charakterius, tampančius simboliais. Kaip sakė viena pažįstama: nė viena moteris nėra apsaugota nuo Esteros likimo. Ir išties tenka pripažinti (o knygą skaitysiančioms teks prisipažinti), kad kiekvienos moters gyvenime tikrai būta ar esama tokio beatodairiško, aistringo ir neprotingo įsimylėjimo, tokios, nebrandžiai ir kiek nepagarbiai savo atžvilgiu elgtis verčiančios istorijos, ir gal net ne vienos.
Dėliodama Esteros Nilson liniją, autorė kuria dvigubą – įsimylėjimo raidos ir veikimo bei moters elgsenos – universaliją, tačiau išsaugo ir tam tikrą specifinę charakteristiką. Estera yra laisvai samdoma tekstų kūrėja ir kultūrinio gyvenimo apžvalgininkė, o jos meilės objektas – garsus šiuolaikinis menininkas. Taigi šiuo santykiu paliudijami ne tik moters ir vyro ryšiai, bet ir ta trapi kritikės ir kūrėjo santykio pusiausvyra, balansuojanti virš (nei vienai pusei nereikalingos) pragaišties. Savo tekstu L.Andersson lengvai užkabina galingą klausimą, kas nutinka, kai kritikai įsimyli savo objektus, o pastarieji neatsako į lūkesčių horizontus.
Hugo Rasko paveikslas šiame romane tampa unifikuotu vyro menininko elgsenos modeliu. Menininko narcisizmas, kūrybiniai kaprizai ir išsikerojęs egoizmas, nuolatinis dingimas ir įvairiausi slėpynių bei neigimo būdai, detaliai aprašomi romane, iliustruoja tą banaliai paprastą įkvėpimo idėją, esą kaipsyk taip menininkai vyrai semiasi iš moterų įsikvėpimo ir motyvacijos savo kūriniams. Be jokios abejonės, toks savininkiškas ir begal egoistiškas elgesys yra nedovanotinas žaidimas moters jausmais, kurio akivaizdumas romane leidžia naujai svarstyti pagarbos sau ir kitam klausimus. (Įdomu tai, kad pasirodžius šiam L.Andersson romanui Švedijoje, garsus ir Lietuvoje itin mėgstamas kino režisierius Roy Anderssonas, pastatęs tokius filmus kaip „Tu, gyvendamas džiaukis“ ir „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, viename interviu prisipažino, kad tai jis, kadaise turėjęs neįpareigojančių santykių su L.Andersson, yra Hugo Rasko prototipas. Tai vėlesniame interviu Lena Andersson paneigė, sakydama, kad Raskas yra absoliučiai fiktyvus personažas, lygiai kaip ir jos romane nėra asmeninės patirties ir kad tai yra gryna fikcija, žinoma, paremta gyvenimo stebėjimais).
Skaitant L.Andersson romaną, akivaizdu, kad jau aptartą teminį kitoniškumą ir unikalumą kuria preciziška kalba, kuria autorė, kaip ir jos herojė Estera, stengiasi „dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“.
Skaitant L.Andersson romaną, akivaizdu, kad jau aptartą teminį kitoniškumą ir unikalumą kuria preciziška kalba, kuria autorė, kaip ir jos herojė Estera, stengiasi „dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“.
Išties šis romanas yra vienas tų retųjų, išsiskiriančių ne tik realiu siužetu, bet ir savo blaivia ir skaidria kalba (šia prasme ir tematika L.Andersson tekstui prilygti galėtų amerikiečių menininkės Chris Kraus romanas „I love Dick“).
L.Andersson akivaizdžiai sąmoningai vengia įvairiausių saldžių metaforų ir palyginimų, nes begalo tiki tuo, ką romane sako Estera: „Jausmų reiškimas metaforomis atitraukia nuo jausmų.“
Kita vertus, autorė nevengia rodyti ir kitos meilės pusės, kai įsimylėję žmonės teikia per didelę reikšmę „kalbos turiniui ir žodžių tiesioginei reikšmei, ir per mažai tam, kas tikėtina ir įmanoma pagal aplinkybes“.
Perskaičius „Esterą: romaną apie meilę“, retorinis klausimas man lieka vienas, bet svarbus: ar galima pasimokyti iš kitų patirčių? Ar ištikus (neprotingai) meilei, net ir žinant Esteros istoriją, bus elgiamasi taip pat neracionaliai, ar vis tik kiek protingiau? Ar kitų nesėkmės gali išmokyti mūsų viltį neparazitauti mūsų širdimi? Kaip prisipažino viena knygos skaitytojų – „man šis romanas padėjo kai ką suprasti ir pažvelgti į viską iš šalies“.
Kęstutis Navakas „Vyno kopija“
Pažvelgti, o dar labiau parodyti gyvenimus iš šalies, bet ne aiškinančiu, o kaip tik viską dar labiau jaukiančiu ir painiojančiu žvilgsniu tikrai pasiruošęs pirmasis ilgamečio lietuvių literatūros esteto ir šiek tiek dendžio K.Navako romanas „Vyno kopija“. Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams.
Sunku dabar ir beatsekti, kada atskirą gyvenimą „Facebooke“ gyvenantis K.Navakas visiems viešai pranešė, kad rašo romaną. Pati atseku tiek, kad tai buvo vienas viešai žinomiausių pastaruoju metu rašomų lietuvių literatūros tekstų, kurio laukė neabejotinai daug skaitytojų. Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras.
Nesupratimas tarsi liepia „Vyno kopijos“ skaitytojui išjungti racionalųjį protą ir nerti į iracionalųjį, jokiems proto bei tvarkingai logiškos egzistencijos dėsniams nepavaldų gyvenimą, kuriame viskas vyksta sodriai, gausiai, lygiagrečiai ir vienu metu.
Nesupratimo aspektas čia minimas neatsitiktinai – tai vienas svarbiausių romano raktų, kuriuo rakinamos ne proto konstrukcijos, o vaizduotės ir sapnų vaizdiniai.
Nesupratimas tarsi liepia „Vyno kopijos“ skaitytojui išjungti racionalųjį protą ir nerti į iracionalųjį, jokiems proto bei tvarkingai logiškos egzistencijos dėsniams nepavaldų gyvenimą, kuriame viskas vyksta sodriai, gausiai, lygiagrečiai ir vienu metu.
Skaityti K.Navako „Vyno kopiją“ – begal smagu ir tikrai nenuobodu, tačiau dera pabrėžti, kad rekomenduotina šią knygą skaityti vienu ypu, kad nepamestumėte iš akiračio K. ir grafo Pti nuotykių, t.y., kad racionalioji realybė pernelyg greitai jūsų neatitrauktų nuo svaiginančio tekstinio chaoso, kurį norint patirti, reikia į jį nerti stačia galva. Perfrazuojant romano epigrafe esančius Charles’io Baudelaire’o žodžius iš „Paryžiaus splino“, šia knyga reikia svaigintis, svaigintis be paliovos.
Beje, galvojant apie Ch.Baudelaire, rėminantį ir palydintį į gyvenimą K.Navako romaną, tenka prisiminti dar vieną mintį iš „Paryžiaus splino“ įžangos, kurią Ch.Baudelaire’as rašo savo bičiuliui: „Kuris iš mūsų savo garbėtroškos dienomis nesvajojo apie poetinės prozos stebuklą, – prozą, muzikalią be ritmo ir be rimo, pakankamai lanksčią ir pakankamai grubią, kad sutaptų su lyriniais sielos polėkiais, svajonių bangavimais, sąžinės krūpčiojimais?“
Vargu ar tai būtų gero tono ženklas lyginti K.Navaką su Ch.Baudelaire’u, tačiau šios K.Navako sukurtos aukšto literatūrinio lygio dėlionės ir žaismingai kūrybiškos perkūros akivaizdoje mintis, kad autorius parašė savąjį nuostabiai skambų poetinės prozos stebuklą, sakinyje apgyvendinantį nerealiausius vidinius sapnus, atrodo itin reali ir svarbi.
Regis, Ch. Baudelaire’as bus vienas tų, įkvėpusių K.Navaką poetinei prozinei žaismei, kurioje narstomos tapačios temos: gyvenimo trapumas ir grožis, malonumai, laiko tėkmė, poeto ir kūrėjo gyvenimas, moteriškasis diskursas, ir, žinoma, miestas. Neseniai vykusioje spaudos konferencijoje paklaustas apie Kauno reikšmę kūrybai, rašytojas atsakė, kad Kaunas tekstine prasme neapgyvendintas, palyginti su gelžbetonine mitologizacija išsiskiriančiu Vilniumi. Tad miesto aspektu „Vyno kopiją“ galima suvokti kaip Kauno įtekstinimo pavyzdį, savotišką XXI a. „Kauno spliną“.
Skaitant K.Navako „Vyno kopiją“ skaitymo malonumas patiriamas iškart ir gausiai, nes žaismės ir nuolatinių kopijų dauginimosi šiame tekste nestinga. Jis kuriamas ir audžiamas iš įvairiausių intertekstų: perskaitytų knygų ir iš jų pasiskolintų veikėjų, kalbėjimo ir elgsenos manierų, iš žiūrėtų filmų ir klausytų plokštelių. Veikiausiai paprasčiausia būtų tarti, kad šis tekstas – tikras kultūros reiškinių montažas, gražiausių eilučių perkūrimas ir subtilus literatūrinis išsidirbinėjimas, kuriant nuosavą ir autentišką kultūros lobių įsisavinimo kopiją. K.Navako kuriamuose sapnuose, iliuzijose ir fantazijose kaunasi visi muškietininkai su visais miunhauzenais, ir jeigu kadaise Gustave’as Flaubert’as sakė, kad „Madam Bovari – tai aš“, šios knygos atveju neabejotinai sakytina, kad „Vyno kopija“ – tai K. Navakas su visa savo biografija, bibliografija ir biblioteka, filmoteka, diskais bei vinilais, virtuve, restoranu, sekreterais, širmomis ir bufetais.
Grįžtant nuo sapniškų konstrukcijų arčiau realybės, reikia pasakyti, kad jau visai neišgąsdintume skaitytojų, šis romanas, be jokios abejonės, turi konstrukciją ir nėra jau toks visiškai skrajojantis, kaip galėjo pasirodyti. Romano istorijas nulemia esminis įvykis – numiręs romano pasakotojas gauna galimybę sugrįžti į gyvenimą dar vienai dienai ir joje daryti ką nori, nebegaliojant jokiems laiko ir erdvės limitams ar juo labiau žmonių filtrams. Sulig žodžiais „svaikite“ ir „darykite, ką norite“ į gyvenimą sugrąžinimas veikėjas K. gauna pagalbininką grafą Pti, kuris prižiūri jo svaiginančias keliones.
Viena diena K.Navako romane aprėpia absoliučiai viską, bet pirmiausia – veik visus literatūrinius žanrus ir jų konvencijas. Romanas, kupinas poetiškiausių sakinių, apima filmo scenarijų, pjesę, klodus eseistikos ir netgi pretenduoja į dokumentinę literatūrą. Atrodo, kad romano pasakojimą steigiantis vienos dienos antirealybės išbandymas tampa pasakotojo K. viso gyvenimo santrauka, kurią pačią galima laikyti dar vienu kopijuojančiu tekstu. Pasakotojo K. nuotykius, taigi ir pasakojimo kūną, steigia ir prižiūri dvi svarbios ištarmės: Pablo Picasso mintis „Viskas, ką įstengi įsivaizduoti, yra realu“ ir pasakotojo nuostata „tik parašyk – ir įvyksta“. (Pa)rašymo aspektas čia itin svarbus, nes savo žodžiais ir sakiniais K. Navakas ne tik pasakoja ar vaizduoja, bet ir įstabiai kuria, pasakodamas visais laikais, visais lygiais ir paralelėmis, viską suguldydamas į grakštų, lengvai plaukiantį, smagiai skaitomą, informatyvų, intertekstais pulsuojantį sakinį. Įžodinti sapną neretai būna labai sunku, o K. Navakui sapniškos realybės simpatingas išrašymas atrodo itin lengva ir nesudėtinga, smagi užduotis.
Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, kurių buvimas dar sykį liudija literatūros universalumą, leidžiantį kiekvienam kūrėjui kaskart susigalvoti viską tarsi iš naujo, leitmotyviškai kartojant literatūros pamatines temas ir konstrukcijas.
Pirmąsyk perskaičius šį tekstą ir mėginant formuluoti jo ypatybes, galvoje zujo tezių ir raktažodžių debesis – nuo tuščiavidurio baroko iki žodžių šlamėjimo, tekstinės realybės šlovinimo, grakščiausio plagijavimo. Vėliau šį debesėlį išstūmė tas proto lemiamas ir kas iš to? Ilgą laiką neramiai galvojusi, o kam tokio literatūrinio siautulio reikia, atsakymą formulavau romano žodžiais „K. dar nespėjo suvokti, ką visa tai reiškia. O ir kodėl kas nors ką nors turėtų reikšti?“
K.Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru. Šie literatūriniai sapnai ir vizijos mums dar kartą primena, kad ribos tėra išgalvotas dalykas, kuriantis įvairiausias prarajas, atskiriančias mus nuo tikrųjų dalykų. Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms. K. Navakas begal myli literatūrą ir žodį, todėl šiuo tekstu rodydamas žmogaus gyvenimo tekstėjimą ir tekstualumą, jis nesąmoningai triumfuoja prieš visas realybes ir jos formas, nuolat jas užklausdamas arba tiesiog versdamas aukštyn kojom. Tai mankšta vaizduotei, tekstas tikriesiems literatūros gurmanams, neįprastas ir netikėtas romanas, kuriam suprasti reikia, kaip sako jo paskutinis sakinys, „lygiai tiek laiko, kiek man prireiks galų gale suprasti, kad“. Galiausiai, greta laiko, reikia žinojimo, atviro žvilgsnio ir beribės vaizduotės, pasiruošusios maloningam nuotykiui.