„Lauke dar krapnoja, mašinos taško balas. Lendam į žemą bromą ir rūkom tylėdami. Tada Bile netikėtai prisiglaudžia, sukūkčioja ir tuojau pat atšlyja. Dabar ji pasakys, pajuntu, ir ji pasako: Gerai. O kas toliau ? Ir nelaukia atsako, tarsi lietaus ar grindinio būtų klaususi. Norėčiau pakliūti su ja Skaistyklon, dingteli. Kiek tuomet patirtume – purvo, dulkių... O katarsio? Gal ir katarsio. Norėčiau jai tai pasakyti, bet nuryju žodžius. Ar susivoks?“
Romano „Bilė ir kiti: amžininko užrašai“ centre – trisdešimt trejų sulaukęs rašytojas, reflektuojantis būtąjį ir esamą laiką, kartą radęs Bilę ir susapnavęs rojų: jis nuolat apsuptas unikalių personažų, kurie keliauja iš vieno Jurgio Kunčino romano į kitą, stebindami charakteringais bruožais ir subtilia laiko ir vietos ženklų fiksacija. Tarkime, Senė, skaitanti „Tiesą" ir „Komtiesą", klausanti BBC radijo, o iš tų žinių konstruojanti realybę tarsi tikrojo pasaulio atspindį Andropovo erai. Marina, vadinanti save dailininke, tatuiruojanti Remiui ant strėnų kentaurą. Architektas Andre, Greta Trembo, Antanas Malonė, Borisas, daktaras Cibas, Hamilkaras Prielaida. Ir kiti. Ir, žinoma, Bilė – vienas savičiausių moters paveikslų lietuvių literatūros istorijoje.
Knygoje įterpti fragmentai iš autentiškų Jurgio Kunčino (1947–2002) dienoraščių, leidžiantys geriau pažinti kūrėjo asmenybę ir knygos atsiradimo laikotarpį. „Bilė ir kiti“ yra vienintelis rašytojo romanas, sukurtas Šveicarijoje, Bazelio mieste. Mįslingas pirminis autoriaus sumanytas romano pavadinimas „Mergina – žuvis“.
Knygos dailininkas maketuotojas – Saulius Bajorinas, redaktorė – Onutė Gudžiūnienė. Antrąjį leidimą fragmentais iš autentiškų Jurgio Kunčino dienoraščių papildytą knygą 800 egzempliorių tiražu išleido leidykla „Versus“. Tai pirmoji šio vardo leidyklos knyga.
Jurgis Kunčinas yra daugelio romanų ir poezijos knygų autorius. Jis yra iš vokiečių kalbos išvertęs Gunterio Grasso, Elias Canetti, Elfriede Jelinek ir kitų autorių kūrinių. Nuo 2004 m. Jurgio Kunčino atminimui Alytuje rengiamas trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“.
„Aš irgi beveik nieko neprisimenu, prisipažįsta Bile. Kai tu pasakoji man, kaip aptikai mane ant šitų laiptų, man rodos, kad pasakoji ne apie mane. Man atrodo, kad ne aš ten buvau. Tikrai. Arba kad tai nutiko kažkada vaikystėje, kai mes atsikėlėme iš kaimo į miestelį. Radau tave pavasarį, o dabar ruduo. Bet neimk į galvą – greit gyvenam, greit ir pamirštam. Visko ir neverta atminti.“
Dar kelios citatos iš knygos:
Geriam vyną, rūkom ir vėl tylim. Dėl to tas lietus mus taip ir užvijo, staiga sako Bile. Koks lietus? A, krūpteliu ir čia pat nusiraminu. Kodėl gi? Kad viskas vieną kartą pasibaigtų, štai kodėl. Klausyk, aš išeinu. Virptelėjau, bet pavyko neišsiduoti. Suvisam? Ji tik gūžtelėjo.
Nubudęs Bilės neberadau. Bet paliko raštelį: praneš, kur rengiasi kabintis į naują gyvenimą ir į naują mirtį. Juk argi ne lėtas myris šitas mudviejų gyvavimas? Dėl to mudu ir tylėjom. Dėl to ir nedrįsom prabilti apie jausmus ir nejausmus. Taip, aišku, lengviau, bet amžinai nesitęsia. Štai ir prabilau apie gyvenimą. O apie ką daugiau prabilsi?”
Bile, klausiu kartą, ar tekėtum už manęs? Ji net nešypteli. Bet veidas giedras, ramus. Už tavęs? Klausia tarsi nenugirdusi. Ne, už tavęs netekėčiau. Pražudytume juk viską, ką turim. Ką? apstulbstu, o ką gi mes turim?
Lauke dar krapnoja, mašinos taško balas. Lendam į žemą bromą ir rūkom tylėdami. Tada Bile netikėtai prisiglaudžia, sukūkčioja ir tuojau pat atšlyja. Dabar ji pasakys, pajuntu, ir ji pasako: Gerai. O kas toliau ? Ir nelaukia atsako, tarsi lietaus ar grindinio būtų klaususi. Norėčiau pakliūti su ja Skaistyklon, dingteli. Kiek tuomet patirtume – purvo, dulkių... O katarsio? Gal ir katarsio. Norėčiau jai tai pasakyti, bet nuryju žodžius.
Gegužės vidurys, mudu su Bile maunam prie jūros. Vėsoka dar, bet ne mirkti ir atvažiavom. Jūros aš neregėjęs kone nuo paauglystės. Apie Bilės jūras aš neklausinėjau, o ji nesisakė. Preiloje beveik dykai gavom palėpę prie pat marių. Mūsų palėpė šiltesnė. Bile, pasi – žadinau ją naktį, einam prie marių. Ji atsikėlė, bet taip vangiai, kad man dingo visas noras surengti naktinę iškylą. Tačiau ji jau išsibudino ir pati mane ištempė. Nuėjom iki krantinės galo, apsisukom ir grįžom. Ir suartėjom nesitarę, nekalbėję. Ji paglostė man veidą ir susijuokė. Ko, nustebau. Ko, Bile? Iš mūsų dorybingumo, juokėsi ji. Miegojom ikipiet kaip užmušti. Per vasarą sutikčiau čia vargti. O tu, Bile? Ji linkteli: ir aš.
Kaip tu jautiesi, Bile? Pasakyk man ką nors. Ne, aš nepradėsiu gyvenimo iš naujo, ir ne tik todėl, kad tai neįmanoma. Aš neturiu charakterio ir tikriausiai niekad neturėsiu. Užtat, kaip visi, turiu bruožų: nagi, pasižiūrėk, koks aš pakantus. Tai kas, kad spurdu, veliuosi į tuščius ginčus. Čia išorė. Aš prisitaikiau prie šio klimato, prie dulkių, molio, benzino ir tabako. Nebenorėčiau, kad aplink mane būtų poetai, lakūnai ir geologai. Juolab veikėjai, kurie tariasi esą politiniai. Visi jie vasalai, duoklių rinkėjai ir garbėtroškos. Veikėjų aš suvis nepripažįstu: arba žmogus, arba veikėjas. Galbūt esama kažkokio vidurio, nežinau. Štai iš tavęs, Zabeliut, jokia veikėja neišaugtų. Apie tai neverta net kalbėti. Mane visad liūdino poetų žmonų begalinis atsidavimas vyro poezijai ir neišvengiamas, tad dar baisesnis, nusivylimas ja. Tau šitai negresia: jos žino, kur ir kada pagirti. Kada patylėti. Kada prisidengti veidą delnais ir kada atakuoti. Ir šitai tau neskirta. Tu visa iš vargo ir nenusistovėjusio kraujo. Bet aš tau nei tėvas, nei mokytojas. Nesakei man apie savo slaptąsias tarnybas, o aš ir dabar neklausiu. Gali pasiimt tą skrandą, aš jos nedėvėsiu. Ir kvapas iš jos neišeina – rūgštus, svetimas, ėdantis šnerves.
