Naujausioje Jurgitos knygoje nėra priešpriešų tarp kultūros, miesto, gamtos ir žmogaus. Čia gamta save apreiškia kaip glaudžią kultūros dalį. Mieste atrandama gamta, gamtoje atrandamas prieš tai neužčiuoptas savo tapatybės lygmuo. Žinau, jog ji domisi mitologija bei folkloru. Pati dainuoja. Ir šioje knygoje jaučiamas dėmesys protėviams, praeities klodui, neišaukštinamas savas individualumas, nebandoma išsiskirti iš savo kartos poetų.
Klausiu Jurgitos, ar priešpriešų bei aštrių kampų ji vengianti vien poezijoje, ar tai susiję ir su kasdienybe, o gal tų kampų ir esama, tik mano, kaip skaitytojos, žiūra juos suniveliuoja. Pasak poetės, taip gali atrodyti todėl, kad eilėraščius ji rašo ne ieškodama atsakymų, o jau juos radusi:
„Be abejo, viskas, ką rašau tekstuose, yra tiesiogiai susiję su mano pasaulėžiūra. Turbūt būtų sudėtinga rašyti apie dalykus, kurie nėra svarbūs ar prieštarauja tavo pasaulėžiūrai. Gyvenime taip pat visada yra kampų, kitaip net būti negali. Pati neanalizuoju, kada parašau kokį tekstą, bet galbūt parašau tada, kai randu atsakymą, kaip visa tai išbūti taip, kad pati jausčiausi gerai. Gal todėl kampai kažkur pranyksta. Bet, gerai pažiūrėjus, gal jie kažin kur ir kyšo lyg Stalino ranka iš pelkės (nuoroda į Jurgitos eilėraštį „Sala. Zarasai“, – aut. past.).“
Klausiu Jurgitos, kuo ši poezijos knyga skiriasi nuo ankstesnių. Atsakydama poetė, 2020 m. apdovanota Vilniaus miesto mero premija už poetines sostinės refleksijas antroje knygoje „Vartai Auštrieji“, mini pakitusį savo santykį su vieta, vietomis bei įsivietinimu: „Šioje knygoje jau nebeieškau vietos, prie kurios reikėtų prisirišti, tą labai ryškiai dariau su pirmomis dviem knygomis. Toks būtų svarbiausias skiriamasis bruožas. Tačiau tai jau labiau mano vidinė būsena. Ir gali būti, kad išorė – patys tekstai – nebūtinai tiesiogiai šį skirtumą išreiškia. Pokytis svarbus man pačiai, nes vietos ir toliau minimos, tačiau tai mano vidinis dalykas – ir būti toje pat vietoje, ir sykiu ją paleisti.“
Jurgitos įvardinta būsena man kaži kuo primena užčiuoptą viename knygos „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ eilėraštyje apie senolį, žiūrintį, kaip lietus tyška ant viščiukų galvų, ir nesvarstantį nei jų nešti į vidų, nei imtis kokių kitų veiksmų. Eilėraštyje sakoma, kad neaišku, ar tai budizmas, ar senatvė, ar depresija, bet jam gražu. Samprotauju, kad gal ir Jurgitos poetinėje strategijoje šito yra.
Jai gebėjimas į tą patį dalyką žvelgti iš skirtingų perspektyvų tikrai svarbus: „Kas vienu momentu gali atrodyti kaip bloga ir neigiama, nebūtinai ir yra bloga. Priklauso nuo požiūrio ir paieškų tikslo. Labai elementariu, buitiniu lygmeniu vertinant ūkio darbus, atrodo, kad viena ar kita blogai, taip negalima, reikia tvarkyti. Bet išėjus iš to lygmens viskas gali pasirodyti visai kitaip. Ir nėra vienintelio būdo pasakyti, kaip yra gerai ir kaip iš tiesų reikėtų daryti.“
Teiraujuosi Jurgitos, kas jai šiuo metu svarbiausias įkvėpimo šaltinis. Ji pripažįsta, kad labai svarbi gamta:
„Žinau, kai pasakai, kad gamta, nuskamba tarsi nieko nepasakytum. Vis dėlto gamta ir gal net – detaliau – pati gyvybė. Mus veikia antropocentristinė pasaulėžiūra ir atrodo normalu, kad žmogaus gyvybė svarbesnė negu visko, kas mus supa arba net gyvena mumyse, pvz., parazitai ir pan. O man patinka išeiti iš antropocentrizmo ir pažiūrėti, kaip apskritai veikia įvairūs dėsniai.
Šiuo metu būtent tai yra labai gražu. Jeigu galvosime apie gamtą kaip iš tiesų didelę, stiprią jėgą, tada gyvybė tampa vienodai svarbi ir nėra skirtumo, ar žmogaus, ar kokios kitos būtybės. Mums lengviau priimti žinduolius, tačiau vis tiek žiūrime į juos taip, tarsi jie mums tarnautų, o visos kitos būtybės dažniausiai tarsi trukdo. Bet iš tiesų viskas yra rimta dėlionė, be kurios pasaulis neveiktų.
Dabar veikiausiai tai man ir yra didžiausias įkvėpimo šaltinis, nes, nepaisant to, ar vertinsime moksliškai, ar filosofiškai, vis tiek be saulės, be vandens, be žemės neišgyventume.“
Jau daug metų bibliotekininke dirbanti Jurgita yra baigusi filologijos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Smalsauju, kuo skiriasi dabartinė Jurgita nuo pirmakursės filologijos studentės Jurgitos. Ji pripažįsta seniau ypač vengusi viešumo:
„Mokyklos metais rašiau į sąsiuvinuką. Apie jokias knygas net minties neturėjau ir su niekuo nesistengiau dalintis. Na, gal nebent suolo draugei paskaitydavau. Buvau nedrąsi, ir nelabai savimi pasitikinti, uždara. Studijų metais kartais paskaitydavau kambariokėms ir kartą jos mane išstūmė dalyvauti kažkokiame universitete vykusiame poezijos konkurse. Šiaip taip perskaičiau kelis tekstus ir pabėgau į bendrabutį – nei ketinau laimėti, nei apskritai…
Maniau, nueisiu viskam pasibaigus tiesiog šiaip sau. Sutikta kambariokė pasveikino pelnius trečiąją vietą. Labai įsižeidžiau pagalvojusi, kad iš manęs tyčiojasi. Pasirodo, nesityčiojo. Mano žema savivertė taip į viską reagavo. Pirmą knygą leisti ilgai vengiau, nes bijojau, nenorėjau viešumo. Baiminausi, kad teks eiti į interviu, kaip dabar einu.“
Prisipažįstu, kad Jurgita man atrodo labai ramus ir harmoningas žmogus, jaučiantis savo vertę bei vietą vertybių sistemoje, pasaulyje ir visatoje. Ir sunku įsivaizduoti, kad greta rimties bei harmonijos būtų baikštumo. Ar ji nuėjo ilgą kelią drąsėdama kūrybine ir asmenine prasme, ar vis dar jaučia tą baimę? Jurgita atvirauja, jog reikėjo laiko patikėti, kad pasaulis priims ją tokią, kokia yra:
„Jei lygintume su mokykliniais metais, tai nuėjau išties didelį kelią. Vis dėlto net jeigu nesijaučiu tikra, ar pasaulis mane priima tokią, kokia esu, neketinu nei keistis, nei apsimesti kuo nors kitu, nei pritapti. Neturiu to lankstumo. Gal tai blogai, gal gerai, bet kai taip yra, tiesiog ir lindi savo urvelyje, nes nesi tikras, kad tave priims. Vis tiek būsi toks, koks esi. Patikėti, kad mane pasaulis priims tokią, kokia esu, užtruko. Man tai buvo savotiška užduotis. Ir, manau, su ja susitvarkiau. Išdrąsėjau, nes vis tiek nebūsiu kažkuo kitu.“
Viso pokalbio „Patikėti, kad mane pasaulis priims tokią, kokia esu, užtruko“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis. Su poete, vertėja, bibliotekininke Jurgita Jasponyte kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
