K.Sabaliauskaitė numano, kad ši žiema nebus lengva ir visuomenės laukia sudėtingos akistatos: „Šią žiemą visi lemiami mūšiai dėl to, kiek atsukti ar užsukti termostatą, bus Paryžiaus, Londono, Romos aikštėse. Žinoma, turime remti ukrainiečius, daryti, kas įmanoma čia, viduje, bet reikia labai susizgribti ir daryti greitas, tikslingas pastangas įtikinant dvejojančių šalių visuomenes. Net ir Lietuvoje matau bandymų kurstyti nepasitenkinimą dėl šildymo kainų. Teisė reikalauti komforto normaliais laikais būtų suprantama. Dabar klausiame, ar kovosime prieš brangų šildymą ar rusų kareivį, kuris rytoj ant jūsų sofos prievartaus jūsų dukrą.“
Rašytojo vaidmuo
Šiandien visuomenė iš rašytojo prašo daugiau nei pramogos, reaguodamas į 2019 metais publikuotą M.Buroko komentarą „Kam reikalingos rašytojų sąjungos?“, teigė A.Švedas. Kaip elgtis turi rašytojas dramatiškų įvykių akivaizdoje?
Rašytojas turėtų neprašytas aiškinti bei kalbėti viešai, yra įsitikinęs M.Burokas. „Anas tekstas iš dalies buvo provokatyvus, nes taikesniais laikais viskas pasikeitė: stadionų niekas nebesurinkdavo, poezijos įtaka ir klausytojų skaičius sumenko. Daug kas komercializavosi. Anksčiau poezija buvo nustumta į paraštes, o dabar, mano nuomone, poezijos pozicijos vėl stiprios. Ji veikia, ji yra, ją skaitant ir rašant galima daug nuveikti. Nemanau, kad mano požiūris labai pasikeitė, bet pasislinko į tikėjimą, kad rašytojas daro didesnį poveikį visuomenei.“
Man atrodo, kad rašytojo vaidmens devalvacijos nėra, tiesiog viskas priklauso nuo rašytojo kalibro.
K.Sabaliauskaitė oponavo, kad toks teiginys jai atrodo niekuo nepagrįstas: „Dar iki karo mačiau, kokį poveikį daro Nobelio premijos laureatės Olga Tokarczuk ir Svetlana Aleksijevič bei profesorius Tomas Venclova, kuris yra tikras viešojo intelektualo autoritetas. Tikėdamiesi išminties aplink jį buriasi žmonės. Man atrodo, kad rašytojo vaidmens devalvacijos nėra, tiesiog viskas priklauso nuo rašytojo kalibro.“
Rašytoja akcentavo, kad šiuo metu vyksta informacinis karas ir kiekvienas intelektualas renkasi dalyvauti jame ar ne: „Dabar kovos vyksta laikraščių ir portalų puslapiuose. Rašytojai yra žmonės, kurie valdo žodį, jų knygos išverstos į užsienio kalbas. Ši literatūra yra prieinama užsienio auditorijoms, jie turi savo gerbėjus, tad galėtų ten labai daug nuveikti. Man kyla klausimas, kodėl jie nepasinaudoja savo leidyklų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir t. t. kontaktais, kad išeitų į tų šalių viešąją erdvę? Jų visuomenėms reikia įtikinimo ir paaiškinimo. Visada sakiau, kad iš žmogaus negalima reikalauti būti didvyriu. Tokius reikalavimus gali taikyti tik sau. Kita vertus, noriu perfrazuoti Olenos Zelenskos mintį – dabar vyksta žūtbūtinė gėrio ir blogio kova už mūsų išlikimą. Ką tuomet tai sako apie mus, jeigu norime išlikti tylūs ir neutralūs? Tylėjimas yra tam tikras vienos pusės pasirinkimas.“
K.Sabaliauskaitė įžvelgė problemą ir pastaraisiais dešimtmečiais vykusiuose kultūriniuose atminties karuose: „Visada lydėjo toks leitmotyvas: na, gerai, Salomėja Nėris vežė Stalino saulę, bet ji tokia puiki poetė, čia mūsų lakštutė. Neva talentas kompensuoja gėdingus ir niekingus poelgius. Aš visiškai nesiūlau pasmerkti Salomėjos Nėries. Tesiilsi ramybėje. Bet ar mes norime šiandien tai kartoti? Ypač žinodami, kaip tai baigėsi lietuvių literatams Antrojo pasaulinio karo metais bei koks šleifas velkasi iki pat šių dienų… Didžioji drama, kurią išryškinau dar prieš prasidedant karui Ukrainoje, yra ta, kad net mano kartos žmonės gyvena su Antrojo pasaulinio karo randais. Mes vis dar laužome ietis dėl to, kas nutiko tada. Manau, kad ir dabartinis sukrėtimas yra toks didelis, kad pastato mus prieš tabula rasa: galime savo poelgiais nebedaryti tų klaidų, kuriuos padarė Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais.“
A.Švedas antrino, kad Lietuvoje turime problemų su viešąja erdve. Jo nuomone, daugelis intelektualų vengia viešumos, bijo piktų komentarų ir laiškų.
Kaltina žiniasklaidą tingumu
Istorikas taip pat negailėjo kritikos tam, kas vyksta viešojoje erdvėje: „Pirmosiomis dienomis mūsų informacinėje erdvėje vyko chaosas.“ Jo požiūriu, politologo išsilavinimo neturintys kultūros žmonės, M.Burokas, Domantas Razauskas bei Vytas Dekšnys, sukūrė „iki šiol veikiantį branduoliuką“: „Buvo labai žavu matant, kaip plunksnos broliai dirba savo darbą.“
Kaip teigė M.Burokas, „bėda su žiniasklaida yra inercija ir tingumas“: „Pagriebiamas šaltinis ir išverčiamas jo nepatikrinus, iš kur jis – galbūt jis paimtas iš rusiškos naujienų agentūros „TASS“, apeina didžiulį ratą ir būna pakišamas anglų kalba. Žinia kartais būna nuspalvinta subtiliai, ją reiškia išgliaudyti. Sakyčiau, kad apskritai tuo nereikia remtis, nes yra pakankamai kitų patikimesnių šaltinių.“
Ne visada reikia žaisti lenktynes, kas pirmas paskelbs naujieną jos nepatikrinus ir kreivai išvertus per „Google“ vertėją.
Kita žiniasklaidos problema, anot M.Buroko, yra kalbų nemokėjimas bei skubėjimas. Jo teigimu, žurnalistai neretai pirmiau paskelbia, o tik tada pastebi, kad išpublikavo „antį“: „Kartais žinios reikia išlaukti, nes ji truputį neaiški. Paskelbus per anksti gali kilti nereikalingų bangų. Ne visada reikia žaisti lenktynes, kas pirmas paskelbs naujieną jos nepatikrinus ir kreivai išvertus per „Google“ vertėją.“
A.Švedas antrino: „Manau, kad per šiuos 7 mėnesius daug išmokau iš jūsų iniciatyvinės grupės. Iki šiol jūs esate žmonės, kurie padengia ir sprendžia esmines mūsų viešosios erdvės problemas.“
Nesutiko dėl poezijos poveikio karo metu
A.Švedas teiravosi rašytojų, kaip išlaikyti dėmesį ir empatiją karo akivaizdoje: „Tie, kurie pradėjo karą, tikisi, kad mums pabos rodyti dėmesį ir remti, kasdien sekti baisias naujienas.“
M.Burokas įsitikinęs, kad tankai mažai ką gali padaryti eilėraščiui: „Nei sudeginti, nei nušauti, nei kitaip sunaikinti. Eilėraštis patenka į bendrą informacinę erdvę, jis išlieka žmonių galvose ir širdyse. Jis dingtų, nebent išžudytų mus visus arba sudegtume branduolinėje akopalipsėje. Eilėraščius galime naudoti, kaip kokius padegamuosius šovinius.“
Renginio moderatorius K.Sabaliauskaitę apibūdino kaip vieną retų rašytojų, prisiimančių viešojo intelektualo vaidmenį. Pasak A.Švedo, vaidmuo nėra dėkingas, nes žmonės įvairiai reaguoja į nemalonius dalykus, jie ima ginčytis ir diskusijoje pradedama naudotis pakeltu tonu.
Rašytoja teigė, kad situaciją mato kiek kitaip: „Pirma – labai gerbiu savo skaitytoją ir auditoriją. Jie yra lygiaverčiai pašnekovai, subrendusios asmenybės, su kuriomis galima kalbėti ne tik apie malonius dalykus. Tik tyloje tarpsta visos blogybės, prisitaikymas ir tik tyla įgalina visus nusikaltimus.“
K.Sabaliauskaitė nesutiko su M.Buroku, kad tankas yra bejėgis prieš eilėraštį: „Karinė mašinerija, propaganda prieš laisvą žodį gali labai daug. Nuo karo pradžios matau aktyvias pastangas tildyti balsus tų, kurie stengiasi kalbėti apie Rusiją realioje jos šviesoje. Netgi toje tarptautinėje žiniasklaidos ir medijų erdvėje, kurioje stengiausi pasakoti apie tai, kas vyksta, iš mūsų, lietuvių, patyrusių Rusijos smurtą, pozicijų. Yra daugybė kliūčių, intrigų, pagalius į ratus kaišiojančių infiltruotų Rusijos agentų, kurie daro viską, kad mūsų balsai neprasimuštų. Tankas visada nori pervažiuoti eilėraštį.“
M.Burokas reagavo: „Kalbėjau iš optimistinės perspektyvos. Manau, kad poveikis, kurį palieka eilėraštis arba kitokio tipo meninis tekstas, yra sunkiai sunaikinimas, nes jis teikia viltį. Viltį, mano galva, sugriauti sunkiausia, nes ji kartais sudygsta kiečiausiose vietose, net labai medinėse ir užpropagandintose galvose. Sprendžiant iš to, kaip stipriai Rusijoje viskas yra užgniaužta ir užzombinta, šansas nedidelis, bet jis yra. Niekada nežinai, kur tas poveikis išlįsti gali.“
Pirmieji mėnesiai
M.Burokas pasakojo, kad po vasario 24-osios invazijos sukelto šoko jis sėdo rašyti apžvalgas feisbuke. Jis įsitikinęs, kad informacijos sisteminimas jam padėjo sumažinti paniką: „Esu iš tų žmonių, kuriems rūpi, kas ir kodėl vyksta. Be to, tikėdamas, kad tai pravers ir kitiems, rašiau ne tik sau.“
Kaip ir daugelis, poetas pirmosiomis karo savaitėmis negalėjo susikoncentruoti į įprastą literatūrą, kiną, rašyti taip pat buvo sunku. Visgi į socialinius tinklus pradėjo plūsti ukrainiečių rašytojų poezija bei proza, kurią jis stengėsi versti bei skelbti: „Tai buvo vienas pagrindinių darbų aną mėnesį.“
Anot K.Sabaliauskaitės, Knygų mugėje sužinojus apie karą, ši žinia jos nepritrenkė: „Kariuomenė jau buvo pradėta kaupti prie sienos. Pamenu, kad dar ginčijomės su vyru. Jis manė, kad Rusija nepuls, nes Vladimiro Putino aplinka yra korumpuota, o aš – atvirkščiai. Ši žinia buvo blogiausių nuojautų patvirtinimas.“
Rašytoja akcentavo, kad Knygų mugės metu ji jautė pareigą ir atsakomybę rasti paguodžiančius žodžius, išlikti ramia bei kuo greičiau imtis veiksmų: „Man atrodė, kad kiekviena neveikimo valanda yra išeikvota tuščiai ir beviltiškai, nors būtų galbūt galima pakeisti situaciją. Labiausiai mane slėgė negalėjimas daryti. Vėliau viskas natūraliai susistygavo į tai, kaip aš supratau veiklą: kalbėjimą Vakarų Europos auditorijai.“
