Įtariai žvelgiu į autorius, kurie išsamiai pasakoja apie tai, kaip kuria, dalina patarimus, kaip reikia rašyti, žino visus „tikrosios literatūros“ apibrėžimus ir noriai mėsinėja savo personažus visų akivaizdoje.
Bet koks gimimas – taip pat ir literatūrinio personažo – intymus reikalas. Neįsileidžiu pašalinių į savo rašymo laboratoriją. Kodėl turėčiau? Juk tekstas gyvena savo gyvenimą, jis atviras interpretacijai. Jei kūrinys reikalingas autoriaus paaiškinimų, be kurių jis nesuprantamas, – tai teksto silpnybės įrodymas. Kai kurios istorinės išnašos romanuose, paaiškinančios retus žodžius ar sąvokas – redaktorių prašymu, mielai net jų atsisakyčiau. Nepatronizuoju savo skaitytojų – visuomet darau prielaidą, kad jie žino tiek pat, kiek ir aš, o gal net ir daugiau. Ir visuomet pasitikiu skaitytojo vaizduote. Juk pilnavertis skaitymas – dvipusis veiksmas.
Išimtį darau tik pasakodama apie Lietuvos kultūros istoriją. Šis dėmuo – istorijos mokslas – mano sukurtuose tekstuose yra svarbus. Manau, apie jį reikia kalbėti, nes nors Lietuvos istorikai šioje srityje pastaraisiais dešimtmečiais yra labai daug nuveikę, mūsų masinėje sąmonėje, kurią ištisus sovietmečio dešimtmečius formavo istorijos dėstymas mokyklose ir universitetuose, vis dar dažnai gajus okupanto suformuotas iškreiptas mūsų istorijos vaizdas. O juk nepažindami ir neišmanydami savo pačių istorijos mes negalime suprasti praeities, susivokti, kas esame dabartyje, ir planuoti ateities.
Nenustebino, kad Uršulę Norvaišaitę portalo 15min skaitytojai išrinko mėgstamiausia heroje – juk jos likimas driekiasi per du „Silva rerum“ romanus iš trijų, nuo šešerių metų amžiaus iki mirties. Tai visas gyvenimas, atspindintis daugybę XVII–XVIII amžiaus sandūros reiškinių. Šiandieninis istorijos mokslas vis dažniau nuo ankstesnės „didvyrių ir mūšių istorijos“ atsigręžia į vadinamąsias „mikroistorijas“ – „mažųjų žmonių“, atskirų visuomenės grupių istorijas. Moterų istorija neabejotinai buvo vienas tokių pamirštų, už istorikų akiračio buvusių pasakojimų, o ji gali būti ne mažiau įdomi ir balsavimas šitai tik paliudijo. Uršulė gyvena laikais, kai religija įvairuoja nuo gilių teologinių apmąstymų iki beveik magiško, naivaus tikėjimo (būtent toks iš pradžių yra jos motyvas tapti šventąja – vaikiškas, prietaringas), tačiau tuo pat metu būdinga nuolatinė savistaba, dorybių siekis ir kova su ydomis (pavyzdžiui, puikybe ir tuštybe, kurios mūsų laikais yra išsikerojusios iki komiško masto ir nebelaikomos ydomis).
Tai – laikai, kai moters intelektinis gyvenimas nesuderinamas su jos „moteriškomis pareigomis“, todėl jo galima siekti tik už vienuolyno mūrų, ir tokių sąmoningai pasirenkančių ir išpildančių pašaukimą moterų būta nemažai, tačiau Uršulei tai visiškai nepavyksta. Apskritai ji tarsi patvirtina Umberto Eco mintį, kad patraukliausi literatūros personažai būna nevykėliai. Jos būdas yra nelengvas, dažnai ji pati sau tarsi priešas, jos santuoka – nesėkmė, ji patiria didžiulę, tačiau išbandymo kasdienybe neišlaikančią aistrą, ji tarsi Niobė praranda vienintelį pasididžiavimą – sūnus. Ji – nenuspėjama, stichiška, tarsi Maro Mergelė raudona suknia, ta pamiršto miestietiškojo XVIII a. Lietuvos folkloro legenda; net senatvėje ji yra manipuliuojanti giminės pramotė ir mirties akivaizdoje neatgailauja.
Tačiau vis dėlto Uršulė į gyvenimo pabaigą yra truputį ir šventoji: kas, kad ne visiškai savo noru; kas, kad veikiau iš piktumo dėl metafizinio blogio. „Nelegalus“ Vilniuje jos lėšomis įkurtas našlaitynas (pirmasis teisėtas bus įkurtas tik 1788 m.) ar nežinomo rokito žygdarbis krikščioniškai palaidojant tūkstančius maro aukų man yra tie faktai, kurie peržengia istorijos ribas ir pasako kažką daugiau apie laikui nepavaldų žmogišką padorumą ir pareigos supratimą. Mes statome Vilniuje paminklus kontroversiškiems politiniams veikėjams, o iki šiol neturime priminimo apie rokitą, kurio žygdarbis – palaidoti tūkstančius maro aukų – buvo padiktuotas paprasčiausio žmogiškumo ir nebuvo pamirštas per amžius. Galbūt toks paminklas Anonimui Rokitui galėtų atsirasti skverelyje prie Aušros Vartų, pro kuriuos jis gabeno kūnus į Šv.Stepono kapines, – kaip priminimas, jog ne vien politikai, karvedžiai ir mūšiai, bet ir gėrio kupinas poelgis išlieka miesto atmintyje. Pradėjau apie Uršulę, baigiau apie rokitą... Juk sakiau, kad nemoku pasakoti apie savo personažus. Man jie visų pirma – žmonės, su savo paklydimais ir nuopuoliais. Ir neturiu atsakymo, kodėl jie būtent tokie ar anokie – nes žmogiškumo esmę pati stengiuosi įminti ir suprasti. Man atrodo, tą savaip daro visi rašytojai.
Kristina Sabaliauskaitė, 2016-02-24
