Alicė buvo didelės, plačiai išsišakojusios šeimos dalis. Jos istorija prasidėjo gete ir tęsėsi Vienos milijonierių sluoksniuose. Šios šeimos gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino tokie garsūs asmenys kaip psichoanalitikė Anna Freud ir fizikė Lise Meitner, didelės reikšmės turėjo ir visai nepažįstami žmonės.
Vienoje gyvenusi žydė Alicė Urbach, atėjus į valdžią nacionalsocialistams, prarado tėvynę, šeimą ir karjerą. Ji pabėgo į Angliją, ten gavo tarnaitės darbą, o vėliau ėmė vadovauti žydų pabėgėlių mergaičių prieglaudai. Mokydama gaminti maistą, Alicė bandė nukreipti savo globotinių mintis apie karą.
Alicės misija buvo labai užkrečiama. Savo maisto gaminimo stiliumi ji sugebėjo sužavėti naująją mokinių kartą San Fransiske. Tarp jų buvo daug jaunų moterų, norinčių sužinoti ne tik receptus, bet ir išgirsti nepaprastos moters gyvenimo istoriją.
Po karo Alicė pasitraukė į Niujorką. San Fransiske rengė maisto gaminimo kursus ir per amerikiečių televiziją pristatė geriausius savo miltinių bei mėsos patiekalų receptus. Viename Vienos knygyne ji netgi aptiko savo knygą. Bet kas gi yra tas vyras, kurio pavardė puikuojasi ant jos viršelio? Ar apskritai buvo toks virtuvės meistras Rudolfas Rӧschas?
Ši knyga – tai ir pranešimas apie vagystę. Alicė buvo dalykinių knygų autorė. Ji buvo priversta susitaikyti su tuo, kad jos kūrinį staiga nusavino kažkoks arijas. Tai, kas atsitiko šiai moteriai, buvo tik dalis didelės organizuotos apgavystės, kurią vokiečių leidyklos dangstė ir po karo. Klastingas nusikaltimas buvo atskleistas tik 2020-ųjų rudenį. Į viešumą iškilus šitam atvejui, buvo demaskuota apgavystė. Šioje knygoje tai aprašoma pirmą kartą. Alicė iki paskutinės akimirkos kovojo už savo knygą, vis dėlto galiausiai pati jos atsisakė, nes nenorėjo būti apibūdinama kaip liūdno likimo moteris. Ji troško, kad žmonės prisimintų tik jos veiklą ir nuotykius.
Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po Alicės mirties, ji vėl tapo knygos „Taip gaminama Vienoje!“ autore.
Alicės istorija tėra maža dalelė, nes ji buvo tik viena iš milijonų moterų, dėl karo ir persekiojimo praradusių savo egzistencinius pagrindus. Iš jos buvo pavogta „tik“ autorystė. Bet nesvarbu, didelės ar mažos buvo tos vagystės, gąsdina tai, kad tarp vagių buvo ne tik aukštų partijų šulų, bet ir visai paprastų žmonių, kurie per naktį pasikeitė – tapo asmenimis, besivaikančiais naudos. Pasitaikė atvejų, kai tie patys valdininkai per karą tvarkė turto atėmimo dokumentus, o po karo rūpinosi jo grąžinimo dokumentais (deja, dažnai pavėluotai).
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Sidonija turėjo begalę idėjų. Jos padėjo Alicei pasiūlyti nuolat besikeičiančius kursus: „Kartą per savaitę aš pakviesdavau garsų virėją – jis mums visoms pagamindavo ypatingą patiekalą. Vienas tokių žinomų virėjų buvo ponas Sporkas, labai šaunus vyresnio amžiaus ponas, kuris gamino maistą dar imperatoriui Franzui Josephui, o šiam mirus, tapo imperatorės Zitos ir imperatoriaus Karlo kepėju. Jis parodė mums pačių rafinuočiausių pyragų ir ledų kūrinių, kuriuos buvo sukūręs imperatoriaus vaikų gimtadienių vakarėliams, nuotraukų. Tuo metu man taip pat kilo mintis surengti savo maisto patiekalų parodą. Kartą ar du per metus mes eksponuodavome gražiausius savo mokinių patiekalus. Pristatydavome 100 įspūdingiausių, labiausiai viliojančių kūrinių. Į prezentaciją aš pakviesdavau laikraščių bei žurnalų korespondentų. Patirdami didžiulę įtampą, laukdavome atsiliepimų. Jie būdavo fantastiški [...]. Aš jausdavausi esanti laimingiausia pasaulio moteris.“
Tuo pačiu metu Alicė visame mieste skaitė įvairius pranešimus, pavyzdžiui, „Greitoji dirbančių moterų virtuvė“, „Namų šeimininkė ir jos nuomonė apie naujųjų laikų mitybą“ arba „Mergina prie viryklės“. Laikraščiuose būdavo pranešama apie paskaitas, o „Naujajame Vienos žurnale“ (vok. Das Neue Wiener Journal) paskelbtas išsamus straipsnis apie Alicės kursus, pavadintas „Ar modernu gaminti maistą?“ Žurnalistė buvo ypač sužavėta, aptikusi maisto gaminimo mokykloje daugelį užsieniečių, kurių „svetimos šnektos kuria kosmopolitinį kursų paveikslą“. Alicė galėjo dėstyti Vienos anglų ir Vienos prancūzų kalbomis. Jos klausytojos „įdėmiai stebėjo šiuos poliglotiškus ir kartu Vienos savastį išsaugančius kursus, kuriuos vedė išsilavinusi dama, stengdamasi sugrąžinti Vienos virtuvei ankstesnę reputaciją“.
Alicė buvo užmezgusi plačius ryšius su mokiniais iš užsienio ir domėjosi tarptautinėmis madomis, todėl ji pirmoji Vienoje pasiūlė pristatinėti pagamintą maistą. Šiandien mums tai atrodo savaime suprantama, bet tada tai buvo kažkas naujo.
Spaudoje žavėtasi šia naujove: „Amerikietiškos mados paplito visur. Šiandien jau ir Vienoje kulinariniai skanėstai – dar karšti ir paruošti valgyti – rekordiniu greičiu pristatomi į namus! Visa tai – dėl ponios Alicės Urbach, organizavusios geriausiai žinomus modernius maisto gaminimo kursus Goldego gatvėje… Dabar tiek dirbanti moteris, kuri pati neturi laiko gaminti maisto ir neišgali pasisamdyti pagalbininkės, bet nori pavalgyti prie bendro stalo su savo šeima, tiek didžiulė armija tarnautojų, dirbančių nustatytu laiku, tiek ligoniai, kurie priversti likti namuose, – visi gali [...] gauti skanių, maistingų, profesionaliai pagamintų gardumynų!“
Alicė dažnai išvykdavo skaityti pranešimų, nusipirkti prieskonių ar išvežioti maisto.
Alicė dažnai išvykdavo skaityti pranešimų, nusipirkti prieskonių ar išvežioti maisto. Sidonija ir viena vaikų auklė jai padėdavo pasirūpinti sūnumis. Karlas buvo šaunus vaikas, o Ottas mokykloje nuolat sulaukdavo nemalonumų. Kuo vyresnis jis darėsi, tuo labiau maištavo prieš visą likusį pasaulį. 1928-aisiais jis parnešė namo į neviltį varantį Valstybinės realinės gimnazijos metų baigimo pažymėjimą. Berniuko pasiekimai iš visų dalykų buvo „patenkinami“, išskyrus kūno kultūrą („labai gerai“) ir geografiją („gerai“). Jis mėgo triukšmauti, retai atlikdavo paskirtas namų užduotis, be to, nepripažino jokių autoritetų. Antipatija, kurią jis jautė savo mokytojams, buvo abipusė. Ottui mokykla neatrodė svarbi. Jo smegenys šėlo, jos buvo sklidinos idėjų, be jokios tvarkos „šaudančių į visas puses“.
Sūnus svajojo ką nors išrasti ir apkeliauti aplink pasaulį. Dėl šios priežasties jis pasistengė geriau mokytis geografiją. Ottas būtinai norėjo tiksliai žinoti, kur šalių sienos, kad susikurtų pabėgimo planą. Kartais pasprukęs iš mokyklos išvykdavo slidinėti. Vasarą sūnus eidavo į vieną iš Vienos geležinkelio stočių stebėti išvykstančių traukinių. Jis aplankė visas stotis – Vakarų, Pietų, Rytų bei Šiaurės, taip pat Franzo Josepho. Visos jos, išskyrus Pietų stotį, buvo įrengtos slogiose apylinkėse. Nors žmonės, užaugę Otakringe, buvo įpratę prie skurdo, vis dėlto Ottą slėgė tas apylinkių niūrumas, todėl jis svajojo keliauti į užjūrį, troško tapti vienu iš tų keliauninkų, tampančių didžiulius lagaminus.
Didžiausią įspūdį vaikinui paliko margi bagažo lipdukai: metropolijos, keleivinių laivų linijų ir elegantiškų viešbučių. Kartais jis padėdavo nešikams užkelti lagaminus už nedidelius arbatpinigius, o kai niekas nematydavo, nusilupdavo nuo tų lagaminų keletą ženkliukų savo rinkiniui. Per keletą metų sūnus surinko visą jų kolekciją iš įvairių Europos sostinių. Bet svarbiausi jo rinkinyje buvo lipdukai iš Amerikos, Japonijos ir Kinijos. Ottas svajojo vieną dieną ten nukeliauti. Įsivaizdavo, kaip, pagaliau ten nuvykęs, priklijuos savo lipdukus ant didelio, elegantiško lagamino, kad visi jį laikytų patyrusiu keliautoju po pasaulį. Alicė nieko nežinojo apie Otto išvykas į geležinkelio stotis, bet jautė, kad šis sūnus vis labiau nuo jos tolsta. Tai subrandino jos idėją labiau įtraukti jį į savo darbą. Ji išmokė berniuką gaminti maistą – buvo sužavėta jo gabumais ir kūrybingumu.
Būdamas šešiolikos, jis jau padėjo jai organizuoti kursus. Bendras darbas juos suartino.
Būdamas šešiolikos, jis jau padėjo jai organizuoti kursus. Bendras darbas juos suartino. Vis dėlto Alicė pašiurpo, kai vieną dieną Ottas jai pranešė, kad ruošiasi visiškai mesti mokyklą. Jis norėjo maketuoti automobilius ir jau buvo susiradęs mokinio vietą Renault gamykloje Vienoje. Alicės akimis, tai buvo katastrofa. Sėkmės lydimi žydų vyrai netampa mechanikais – jie tampa gydytojais arba teisininkais. Ottas nekreipė dėmesio į šiuos prieštaravimus. Jis liovėsi siekęs mokslų ir 1932-aisiais aštuoniolikai mėnesių įsidarbino techniku Anglijos Vulverhamptone, United Mining Cooperation.
Bet ir į tai sūnus žvelgė tik kaip į laikiną etapą, nes iš tikrųjų svajojo gyventi toli nuo Europos. 1934-aisiais Ottas įteikė prašymą leisti jam išvykti į Palestiną, bet netrukus apsisprendė keliauti į Ameriką. Taip chaotiškai klostantis įvykiams su Ottu, Alicė būtų visai puolusi į neviltį, jei Karlas tuo metu nebūtų mėgavęsis didžiule sėkme mokykloje. Bent jau šis sūnus norėjo tapti gydytoju ir išgelbėti šeimos garbę. Vėliau ji, mąstydama apie praeitį, rašė: „Niekas negalėtų turėti geresnių sūnų nei aš! Mano vyresnysis (Ottas) vaikystėje man kėlė rūpesčių. Bet jis tūkstantį kartų atlygino už visus tuos sunkumus, kai užaugęs išvyko į JAV.
Turėjau, dar jam mažam esant, suprasti, kad šis berniukas turi kažką ypatingo. Bet laikai buvo baisūs... Bobbis (taip vadinome Ottą) buvo priimtas į labai pažangią mokyklą, bet ir ten gavo blogus pažymius už elgesį. Tačiau namuose jis niekuomet nekėlė sunkumų. Šio vaiko auklė suprato, kad jis troško įgyvendinti savo idėjas. Paauglystėje Otto nenorėjo priimti nė viena mokykla, nes jis niekuomet nesilaikė taisyklių! Viena jam buvo per maža. Šis sūnus buvo nuostabus ir mielas, bet norėjo PABĖGTI. Taigi aš paleidau savo vaiką, kai jam suėjo 22-eji.“
1935-aisiais Ottas įstojo į Rido koledžą Portlande, Oregono valstijoje. Alicė net nenujautė, kaip reikšmingai šis sprendimas vėliau paveiks ir jos gyvenimą.
***
Rido koledžas įkurtas vienoje gražiausių Amerikos apylinkių. Pagrindinis pastatas yra Tudor gotikos stiliaus, bet architektūra apgauna. Ridas, skirtingai nei Harvardas ar Prinstonas, nepriklauso seniesiems Amerikos universitetams. Jis buvo atidarytas tik 1908-aisiais ir nuo to laiko nesižvalgo atgal. Iki šiol Ridas šalia Berklio laikomas viena garsiausių švietimo įstaigų Amerikoje. Kartoms keičiantis, Ride reguliariai rengiami studentų protestai. Šis koledžas visame pasaulyje garsus tuo, kad čia XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje bendrovės APPLE įkūrėjas Steve‘as Jobsas atrado meilę kaligrafijai, vėliau lėmusią jo įmonės dizainą.1 Steve‘as Jobsas iki šiol yra garsiausias Rido studentas, be to, įdėmesnio žvilgsnio verti ir keletas mažiau žinomų jo pirmtakų iš ketvirtojo dešimtmečio. Tie žmonės taip pat išmoko Ride dalykų, nuvedusių juos neįprastais keliais.
1935-aisiais ir 1936-aisiais tarp tų studentų buvo ir Alicės sūnus Ottas, jo draugė Cordelia Dodson ir italų aristokratas Emilijus Puccis. Šie trys žmonės tarpusavyje visiškai nederėjo: Cordelia buvo amerikietė, kilusi iš geriausių namų, Ottas – vargšas Austrijos žydas, o Puccis – italų fašistas. Ridas ir Antrasis pasaulinis karas lėmė, kad ši trijulė niekada nepamiršo vienas kito.
Dėl to, kad jie apskritai vienas kitą sutiko, buvo kaltas koledžo prezidentas Dexteris Keezeris. Atidžiau patyrinėjus Keezerio gyvenimą, kyla klausimas, ar tai buvo tik atsitiktinumas, kad jis tiek Ottą, tiek italų fašistą Puccį priėmė studijuoti nemokamai. Regis, Keezeris jautė malonumą, eksperimentuodamas su visuomene. Šiaip ar taip, jis tikėjo, kad reikia taikyti nedogmatiškus metodus, norint priversti studentus mąstyti. Jis pats pradėjo mąstyti per Pirmąjį pasaulinį karą.
Keezeris buvo kilęs iš nedidelės vietovės Masačusetso valstijoje, kurioje beveik niekas kultūriškai nestimuliavo. Galbūt jis niekada nebūtų susidomėjęs Europa ir europiečiais, tokiais kaip Ottas bei Puccis, jei 1917-aisiais nebūtų buvęs išsiųstas kaip kareivis tarnauti į Prancūziją. Susitikęs su prancūzais ir britais, jis tapo atviresnis pasauliui, be to, atsikratė politinio naivumo. Sugrįžęs Keezeris studijavo ekonomikos mokslus, vėliau padėjo Roosevelto finansų ministrui Henriui Morgenthau įgyvendinti „New Deal“ projektus. 1934-aisiais tapęs Rido koledžo prezidentu, jis nusprendė esmingai supurtyti miegantį dramblio kaulo bokštą. Keezerio nuomone, studentai buvo išlepę, tad reikėjo nedelsiant iš jų pareikalauti daugiau. Šalia protinių išaugo ir sportiniai reikalavimai.
Docentai buvo šokiruoti, kai Keezeris pareiškė norįs į Ridą atsivežti geriausius krepšininkus bei futbolininkus. Koledžo prezidento susižavėjimu sportu galima paaiškinti, kodėl jis priėmė nemokamai studijuoti Ottą ir Puccį. Nors šie žmonės neįstengė apmokėti didžiulių sąskaitų už studijas, jie pasiūlė Keezeriui du dalykus: galėjo paaiškinti savo amerikiečiams studijų draugams, kas vyksta Europoje, be to, subūrė Ride slidinėtojų komandą. „Oregonian“, svarbiausiame Portlando laikraštyje, 1937-aisiais buvo skelbiama, kad Ottas atsitiktinai pateko į Rido koledžą.
„Ottas Urbachas sužinojo apie Rido koledžą iš daktaro Paulo Denglerio, dirbančio Amerikos institute Austrijoje. Paulas parašė Rido prezidentui Dexteriui M.Keezeriui ir paklausė, ar Ridui nereikėtų slidinėjimo trenerio.“ Keezeriui reikėjo tokio trenerio, todėl 1935-aisiais Ottas iškeliavo į Ameriką. Kaip netrukus paaiškėjo, Alicei mainais teko priimti vieną Rido studentą Vienoje – tuo ji tikrai nebuvo sužavėta. „Jie mainais jau išsiuntė vieną studentą į Vieną, – atvykęs Ottas rašė Alicei. – Man iš tiesų labai gaila, kad tu turi dėl manęs aukotis. Vis dėlto aš manau, kad tos išlaidos atsiperka, nes man čia atsiveria nuostabios galimybės. Visi yra be galo draugiški ir paslaugūs, tad teta tikrai galės būti patenkinta.“
Ottas su Alice buvo susitarę vartoti kodinį žodį „teta“, kalbėdami apie leidimą gyventi Amerikoje. Alicės sūnus kaip mainų studentas gavo vizą tik vieniems metams, bet jis tikėjosi galėsiąs Amerikoje pasilikti ir iš ten siųsti pinigų Karlui bei Alicei. Austrijos ir Amerikos valdžios organai neturėjo sužinoti apie šį planą. Mama su sūnumi nemanė, kad pašto paslaugos patikimos, todėl savo laiškuose kalbėjo apie „tetos“ sveikatos būklę.
Ottas su Alice buvo susitarę vartoti kodinį žodį „teta“, kalbėdami apie leidimą gyventi Amerikoje.
Kartais būdavo daugiau vilties, kartais vėl mažiau. Ottui teko slėpti dar vieną dalyką – kad jis uždirba šiek tiek pinigų. Mat jis kaip užsienietis studentas neturėjo leidimo dirbti. Bet neoficialiai Alicės sūnus gavo darbą prekybos centro Meier & Frank (šiandien jis priklauso amerikiečių tinklui Macy‘s) slidžių skyriuje. Štai kaip jis apie tai rašė: „Aš dirbsiu keturias popietes ir šeštadienį visą dieną. Gausiu 12 dolerių per savaitę. Parduotuvė yra neįtikėtinai klasiška, švytinti, nauja ir labai moderniai įrengta. Iš išorės pastatas atrodo kaip Nacionalinis bankas, tik gerokai aukštesnis. Aš dirbu šeštajame aukšte. Man įrengė mažą dirbtuvėlę pačioje parduotuvėje – ten pirkėjai gali stebėti, kaip montuojami apkaustai ir metaliniai apvadai.“
Pinigus Ottas norėjo taupyti, kad galėtų pasisamdyti advokatą, kuris padėtų „tetos atveju“. Vaikinas turėjo galimybių pakankamai uždirbti, nes dirbtuvėlė ėmė masiškai traukti klientus.
Slidinėjimo sportas tapo nauja mada Amerikoje, o Ottas, kaip autentiškas austras, virto prekybos centro atrakcija. Jis nestokojo idėjų, kaip galima būtų dar įtaigiau išdekoruoti savo dirbtuvę. Karlas jam atsiuntė iš Vienos originalių lipdukų slidėms ir daugybę austriškų megztinių. Ottas netgi įrengė kaštainių (vok. Marone) kioską ir suorganizavo Vienos savaitę prekybos centre. Galiausiai į jo rinkodaros idėjas atkreipė dėmesį žydai ponas Frankas ir ponas Meieris, kuriems priklausė šis prekybos centras. Julius Meieris (1874–1937) buvo ne tik prekybininkas, bet ir didžiulis filantropas. Nors šis žmogus nepriklausė jokiai partijai, 1931-aisiais jis tapo Oregono gubernatoriumi.
Ottas tiesiog negalėjo patikėti savo laime, kai ponas Meieris ėmė jį kviesti į vakarėlius gubernatoriaus rezidencijoje. Patyręs tiek daug skurdo Vienoje, staiga jis buvo apsuptas prabangos. Net vaikino kambarys koledže atrodė jam kaip rojus. Ottas rašė Alicei: „Koledžas yra neapsakomai gražus, aplink jį sodas, visur žydi gėlės... Tokia jauki atmosfera... tarsi būčiau atsidūręs kitoje planetoje. Aš turiu [...] nedidelį butuką. Nuomojamės jį kartu su kitais dviem vaikinais, truputį jaunesniais už mane. Trys kambariai, vonia, mažas židinys. [...] Maistas puikus, jo pakanka... Čia beveik visi studentai, kurie negyvena koledže, turi automobilius. Mašinų tiek, kad atrodo, tarsi visi būtų suvažiavę į balių operoje.“
Ottas tiesiog negalėjo patikėti savo laime, kai ponas Meieris ėmė jį kviesti į vakarėlius gubernatoriaus rezidencijoje.
Su amerikietėmis Alicės sūnui, atrodo, irgi gerai sekėsi – apie tai jis rašė atskirame laiške Karlui. Nors Ottas ką tik nutraukęs santykius su tokia Jean, bet jau turįs naują draugę, kuri vairuoja pakhardą. Liko neaišku, kas vaikiną labiau žavėjo – automobilis ar moteris. Nors buvo nemažai blaškymosi, likdavo laiko ir studijoms. Iš mokyklos padaužos Ottas Urbachas per vieną naktį virto pavyzdingu studentu. Jis rašė Alicei: „Visus ketvirčio egzaminus išlaikiau gerai.
Ypač daug pasistūmėjau į priekį psichologijos srityje, pagal įvertinimą esu aštuntoje vietoje iš 60 studentų klasėje. Ne taip gerai sekasi politiniai mokslai, bet ir ten mano balai viršija vidurkį... Didelė naujiena: kitą penktadienį aš kalbėsiu radijo laidoje „Šiaurės Vakarų kaimynai“. Kiekvieną savaitę jie pristato publikai kurio nors dalyko specialistą. Kitą savaitę aš būsiu tas didysis specialistas. Amerikiečiai tikrai naivūs. Praėjusią savaitę programoje svečiavosi ministras, o šią savaitę – ponas Ottas Urbachas. Gaila, kad tu negalėsi to girdėti!“
