S.Šaumanaitė yra komunikacijos specialistė, instagramo „Ką čia skaitai“ įkūrėja, kuris šiuo metu turi apie 5 tūkst. sekėjų. Kaip kultūros profiliui, tai yra daug. Savo paskyroje ji kalbina atsitiktinius praeivius, kurie... skaito knygas!
Su pašnekove susitikome knygyno „Mint Vinetu“ kavinėje, kurio metu pasikalbėjome apie kultūros komunikacijos iššūkius, studijas ir Sigitą Parulskį, kuris paauglystėje buvo mėgstamiausias S.Šaumanaitės autorius.
– Skaiste, ar esi knygų moksliukė?
– Ne, nepasakyčiau. Neperskaitau tiek daug per metus, kad save laikyčiau moksliuke. Man labiau patiktų, jeigu žmonės mane vadintų bukiniste, mat knygas mėgstu kolekcionuoti. Medžioju senesnius leidimus ir domiuosi knygų rinka.
– Ką įdomaus savo kolekcijoje turi?
– Visai netyčiomis surinkau visai solidžią lietuvių kilmės rašytojo Icchoko Mero leidimų kolekciją. Turiu jo populiariojo romano „Lygiosios trunka akimirką“ egzempliorių su autografu, išeivijoje leistą „Sarą“ su dedikacija Juditai Vaičiūnaitei ir dar vieną romaną su dedikacija redaktoriui Feliksui. Žodžiu, viskas, kas susiję su I.Meru, mane domina.
– Ar tau jis imponuoja kaip rašytojas?
– Taip, „Lygiosios trunka akimirką“ turbūt man yra viena mėgstamiausių lietuvių prozos knygų.
– Studijuoji lietuvių filologiją. Kodėl pasirinkai būtent šią profesiją?
– Mokykloje man labai gerai sekėsi lietuvių kalba, o ir knygos visada stipriai traukė. Vis dėlto, tam paaiškinti turiu ir ilgesnę istoriją (juokiasi). Būdama paauglė nepasakyčiau, kad fanatiškai, bet išties labai daug skaičiau S.Parulskio knygų. Turėjau sukaupusi jas visas. Kažkada buvau jam parašiusi laišką, į kurį gavau labai piktą atsakymą: „Jums trūksta literatūrinio išprusimo“. Tada pagalvojau „aš tau dar parodysiu“ ir įstojau į lietuvių filologiją (juokiasi).
– O kas yra tas „literatūrinis išprusimas“?
– Turbūt reikėtų paklausti S.Parulskio! (juokiasi).
– Kokie lituanistikos dalykai yra tavo mėgstamiausi?
– Literatūriniai. Dalykų neišvardinsiu, bet norėčiau paminėti kelis dėstytojus. Man ypač patiko Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės, Pauliaus V.Subačiaus, Brigitos Speičytės, Mindaugo Kvietkausko, Neringos Klišienės, Audingos Peluritytės-Tikuišienės, Viliaus Bartninko ir Jono Dagio paskaitos.
– O kokia buvo tavo vaikystė? Ar užaugai tarp knygų?
– Labai sunku pasakyti. Taip, namuose jų būdavo, mama kas vakarą skaitė angliškai, tačiau niekas specialiai man skaitymo nepiršo. Kol mano broliai smagindavosi su automobiliais, aš daug laiko leisdavau bibliotekose. Iš esmės skaičiau viską iš eilės: nuo Disnėjaus knygų apie princeses iki knygų apie vampyrus.
– Turbūt tikrai skaitei žymųjį Stephenie Meyer „Saulėlydį“...
– Tikrai taip, nebuvo jokios knygų atrankos. Mamą gal ir šiurpindavo mano pasirinkimai, mat teko skaityti ir apie pomirtinį gyvenimą (juokiasi). Visgi mėgstamiausia vaikystės knyga buvo Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.
– Kodėl užkalbini žmones gatvėje? Kaip kilo tokia mintis?
– Buvo ganėtinai sudėtinga vasara Nidoje, kurios metu dirbau kavinėje ir nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu. Buvo toks sunkus etapas, kad pagalvojau, jog reikia kažkaip save realizuoti. Kaip tik Nidoje mačiau labai daug skaitančių žmonių ir man buvo labai smalsu paklausti, ką šie skaito. Pamenu, vis kraipydavau galvą bandydama pamatyti romano pavadinimą ir mane kaip tik užklupo vienas iš skaitytojų ir nusijuokė. Tada ir kilo mintis, kodėl gi jų tiesiogiai neužkalbinus.
– Kas yra sudėtingiausia kalbinant žmones?
– Galbūt kalbos barjeras. Ne visada užkalbinu žmones, kurie kalba lietuviškai arba angliškai.
– Kokį įsimintiniausią pašnekovą/ę esi turėjusi?
– Turbūt Aušrinę, kurią netikėtai sutikau „Mint Vinetu“. Anksčiau dar keldavau turinį video formatu, tad jos paklausiau, kodėl ji apskritai skaito, ką jai teikia literatūra. Gavau tokį rimtą ir fainą atsakymą! „Čia labai didelis klausimas, – atsakė ji. – Skaitau, nes vieno gyvenimo labai maža ir norisi pažinti kitus ir kitus mąstymus, ir kitą kalbą.“
Vėliau mes susirašėme ir ikišiol palaikome draugiškus ryšius. Kai ji grįžta iš Edinburgo, kuriame studijuoja, susitinkame.
– Ar apskritai tavo aplinkoje daug literatūriškai nusiteikusių žmonių?
– Tikrai taip. Su draugais nemažai kalbame apie knygas ir kitus skaitinius. Turbūt didžiausią pokalbio dalį tai ir sudaro.
– Kur siekia tavo ambicijos kuruojant „Ką čia skaitai“? Kiek kultūrinė paskyra gali pasiekti?
– Manau, didžiąją dalį sekėjų jau pasiekiau. O kalbant apie tikslą, tai senokai jis yra apie tai, kad skaitymas būtų natūrali mūsų kultūros dalis. Nesu tikra, ar tai yra „Ką čia skaitai“ pasekmė, bet palyginus prieš dvejus metus, kai tik pradėjau savo veiklą, tiek viešosiose erdvėse skaitančių žmonių nemačiau: turėdavau jų ieškoti specifinėse vietose, kaip antai Bernardinų sode ar „Mint Vinetu“.
– Ar turinio kėlimas į instagramą, tavo požiūriu, nesumenkina paties skaitymo? Kartais iš vyresnių kultūrininkų galima išgirsti ganėtinai aštrios kritikos bookstagramams, mat tai yra paviršutiniška prieiga prie literatūros.
– Nesutinku su šiuo požiūriu. Visgi instagramo paskyros yra asmeninės, tad žmonės ten gali kelti, ką tik nori. Šiame procese matau daugiau teigiamybių nei neigiamybių. Man pačiai būtų įdomu padaryti tyrimą, ką iš tiesų žmonės skaito ir rekomenduoja kitiems. Juk dažnai užkalbinu žmones, kurie nesidalina savo skaitiniais socialiniuose tinkluose.
– Sužinoti, ką kitas skaito, yra ganėtinai intymu. Ko gero, tai, ką keliame į instagramą, dažnu atveju, skiriasi nuo to, ką kartais iš tiesų skaitome. Vis dėlto, pati esi komunikacijos specialistė Lietuvos leidėjų asociacijoje (LLA), dirbi su socialiniais tinklais. Su kokiais iššūkiais susidūri?
– Man labai patinka komunikuoti knygų tema. Iki įsidarbinant LLA ne visada sužinodavau apie visas literatūrines aktualijas: premijuotas knygas, renginius, premjeras. Be to, labai mažai žmonių žino apie LLA ir jos veiklą, tad jaučiu savotišką misiją populiarinant šią organizaciją.
– Kultūros komunikacija nėra tokia dėkinga. Tai nėra komunikacija apie maisto prekes ar keliones. Tad būti kultūriniu nuomonės formuotoju yra visai kas kita nei būti prabangaus gyvenimo „influenceriu“. Kaip manai, kokie yra didžiausi kultūros komunikacijos iššūkiai šiandien?
– Turbūt tai, kad mes nieko neparduodame. Kai duodi kažkokią informaciją, žmogui nebūtinai jos reikia. Kai parodai kokį nors produktą, žmogui kyla noras jį išbandyti, paragauti, patirti. Žinoma, gali parduoti kokią nors knygą, tačiau dauguma skaitančių žmonių turi jų krūvas, kurių metai iš metų nepajudina.
Be kita ko, kultūros nuomonės formuotojai turi pakankamai siaurą auditoriją. Visai kitaip nei kalbantys apie maistą, kurį valgo visi.
– Visgi pažvelgus į užsienio bookstagramus, galima pamatyti šimtus tūkstančių sekėjų. O štai lietuvė Knygų dama turi beveik 36 tūkst. skaitytojų. Žinoma, nepalyginsi to su Kardashianų šeima, turinčia milijardus sekėjų.
– Lietuvos auditorija yra dar siauresnė. Bookstagrameriai užsienyje dažniausiai komunikuoja anglų kalba, kuri šiuo metu yra pasaulio lingua franca.
– Ar įmanoma komunikuojant apie kultūrą pasiekti tokį žinomumą kaip, tarkime, K.Meschino? Ar pati svajotum apie tokį savo paskyros mastelį?
– Nežinau, laikas parodys (šypteli). Tai būtų labai sveikintina ir puiku. O pati nenorėčiau tokio populiarumo, kokį turi K.Meschino. Man smagu, kad manęs niekas gatvėje neatpažįsta ir galiu ramiai prieiti prie skaitančio žmogaus, kuris pradžioje neįsivaizduoja, ko iš jo noriu. Andergraundas man malonus visomis prasmėmis.
– Interviu su Liepa Svirskaite esi sakiusi, kad tau įdomu „knygas parduoti, matyti, kaip žmones jas kolekcionuoja, rasti joms skaitytojus“. Koks yra knygos pardavimo receptas?
– Šią frazę sakiau, kai dar dirbau knygyne „Juodas šuo“, tad dabar knygų nepardavinėju. Tačiau, mano požiūriu, jas parduoti galima per estetiką. To šiuolaikinių leidyklų komunikacijoje pasigendu. Būna, kad leidyklos į savo socialinius tinklus įkelia knygų nuotraukas su vienodu fonu, kurias padarė iliustruotojas, arba milžiniškomis raudonomis raidėmis parašo „Akcija“ arba „Naujiena“. Man didžiulė inspiracija yra leidyklos „Rara“ komunikacija socialiniuose tinkluose, žinoma, niekada neklausiau, kaip jiems sekasi. Bet jie pasižymi individualumu – patys aprašinėja knygas, daro nuotraukas ir t.t.
