Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“? Pakanka paprasčiausio DNR testo. Tiesiog išsiunčiate seilių mėginį ir netrukus jums ras tobulą partnerį – jums skirtą genetinį vienintelį.
Būtent tai žadėjo programėlė „Rask DNR porą“. Prieš dešimtmetį ši kompanija paskelbė, kad atrado geną, kiekvieną iš mūsų suporuojantį su artima siela. Nuo to laiko milijonai žmonių visame pasaulyje rado savo antrąsias puses. Bet atradimas turėjo ir neigiamą pusę: testų rezultatai išardė nesuskaitomą daugybę santykių, sunaikino tradicinį pasimatymo, romantikos ir meilės suvokimą.
Ir štai dabar penki labai skirtingi žmonės gavo pranešimus, kad jiems rasta pora. Visi jie pasirengę susitikti su savo vienintele tikrąja meile. Bet atomazga „ilgai ir laimingai“ garantuota ne visiems, nes kiekvienas išrinktasis turi savo paslapčių. Ir jos viena už kitą labiau pribloškiančios...
Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.
„Kažkas su juo ne taip“, – pagalvojo Elė, skaitydama dar vieną Timo žinutę.
Vargu ar būdavo bent valanda per dieną, kad jie neatsiųstų vienas kitam žinutės. Kai kišenėje suvibruodavo telefonas, Elė stengdavosi anksčiau užbaigti posėdį, kad galėtų perkaityti, ką jis parašė. Vietoj laikino telefono numerio ji davė jam savo asmeninius kontaktinius duomenis. Nors per pirmą susitikimą bare iškart nepajuto Timui fizinės traukos, jo išvaizdoje tikrai buvo kažkas, kas ją žavėjo.
Timas ironiškai kalbėjo apie pasirinktą kompiuterinių sistemų analitiko karjerą – „pragariška nykuma“, kaip jis sakė. Elė daug ambicingiau vertino savo darbą. Ji pasakė, jog dirba didelėje kompanijoje Sityje, bet kai Timas paklausė, kokia tai įmonė, ji sąmoningai atsakė miglotai – kad tai susiję su ekonomika, ir tiek. Elė žinojo, jeigu jų draugystė peraugs į ką nors daugiau, ji negalės amžinai meluoti. Bet kol kas džiaugėsi, kad gali apsimesti paprastu žmogumi, ir tikėjosi, jog Timas visko nesugadins, ieškodamas informacijos apie ją internete.
Praėjo šimtas metų nuo tų laikų, kai po virtinės nusivylimų Elė atkreipė dėmesį į vyrą. Į kelis paskutinius pasimatymus ją kvietė vyrai, kurie norėjo pasinaudoti jos verslo ryšiais arba sulaukti investicijų. Kiti – ar tai būtų pirmas, antras, trečias ar ketvirtas pasimatymas – neišvengiamai prabildavo apie jos turtus. Elei iškart nusvirdavo rankos, kai ji suprasdavo, kad jie nesijaučia saugūs, bijo šalia jos atrodyti lyg iškastruoti. Paaiškėjo, kad daugelis vyrų manė, jog tokia moteris kaip Elė, nepriklausoma, turtinga ir patraukli, yra grėsmė, kurią reikia kaip nors suvaldyti.
Kai jai buvo kiek per dvidešimt, Elė manė, kad gali įsimylėti bet ką, nebūtinai DNR porą. Galų gale juk tai vyko tūkstančius metų, iki atrandant tą geną. Vis dėlto įžengusi į ketvirtą dešimtį Elė nustojo tikėti, kad įmanoma turėti ką nors bendra su žmogumi, kuris genetiškai nėra jai skirtas. Kartais per pasimatymą Elė pajusdavo kibirkštėlę, bet ji visada užgesdavo supratus tikruosius vyro ketinimus. Ji spėliojo, ko siekia Timas, ir bandė įžvelgti ką nors neigiama. Pasijuto beveik nusivylusi, kai nerado jame nieko, ką galėtų kritikuoti.
„Antradienį darbo reikalais būsiu Londone. Gal norėtum pavakarieniauti iki mano paskutinio traukinio namo?“ – parašė Timas.
„Taip, mielai“, – atsakė Elė ir pajuto viduje šilumą.
Nors nepatyrė meilės iš pirmo žvilgsnio, kas nutinka 92 proc. DNR porų per pirmas keturiasdešimt aštuonias valandas, Elė vis tiek juto, kad Timas yra kažkuo ypatingas. Nebūna dviejų vienodų porų, o kai kuriais atvejais visa apimanti meilė įsiliepsnoja ir po kelių savaičių, taigi Elė dėl to nejuto nerimo. Kuo daugiau laiko ji praleis jo draugijoje, tuo greičiau atitirps jos širdis.
Vis dėlto ar jis pakankamai ypatingas, kad Elė atvertų jam savo paslaptį, ji dar nenusprendė.
<...>
Mendei įsukus į keliuką, vedantį prie kuklaus pastato, kurį Ričardas kadaise vadino savo namais, durys atsidarė.
Prieangyje stovėjo Chloja, jos veide švietė šypsena. Tai buvo visai ne ta įtari moteris, su kuria Mendės keliai susikirto per vakarą Ričardui atminti.
– Užeik, užeik, – paragino Chloja.
Mendė nervingai nusekė paskui ją koridoriumi į su svetaine sujungtą virtuvę. Prie aukšto stalo ant taburetės sėdėjo moteris, kurią ji matė bažnyčioje. Tarp brolio ir sesers arba motinos ir sūnaus daug panašumo nebuvo, bet tai, kaip jie žvelgė vienas į kitą, Mendei tarsi šnabždėjo, kad jai lemta būti šios šeimos dalimi. Netgi čia ji juto trauką, būdingą DNR poroms.
Pro akinius į ją žvelgė gedinčios motinos, kuri vis dar nesusitaikė su netektimi, akys. Mendė ištiesė jai ranką, bet, užuot ją paspaudusi, moteris čiupo ją už pečių ir stipriai apkabino.
– Ačiū, kad sutikai ateiti, – sušnibždėjo ji į ausį.
– Gerai, mama, dabar paleisk ją. Mende, tai mūsų mama Patricija, – tarė Chloja.
– Malonu susipažinti, – atsakė Mendė.
– Gali mane vadinti Pete, – tarė moteris, apžiūrinėdama savo sūnaus DNR porą nuo galvos iki kojų. – Ričardas būtų tave tiesiog dievinęs!
Mendė pajuto, kad rausta.
– Pažiūrėk į ją, Chloja. Argi ji ne gražuolė?
Chloja linktelėjo iš kitos stalo pusės, kur pylė į puodelius arbatą. Mendė apsidairė po virtuvę ir svetainę, pastebėjo šeimos nuotraukas, sukabintas ant viršutinės indaujos dalies. Ant priminimų lentos buvo prismeigta Mendės jau matyta brošiūra iš atminimo vakaro, greta kabojo Ričardo medalis iš Londono maratono. Mendė juto, kad Petė tiesiog siurbia ją akimis, bet dėl to neapėmė nejaukumas.
– Ričardas vis spėliojo, kaip tu atrodai, – galiausiai tarė Petė. – Kai jis atliko testą, svarstė, ką jam parinks ir kur tu gyvensi. Nežinau, ar Chloja tau sakė, bet jis mėgo keliauti, manau, būtų nusigavęs į pasaulio kraštą, kad būtų su savo vienintele DNR pora.
– Gyvenu prie pat Esekso, dvi valandos kelio, – nusišypsojo Mendė. – Taigi jam nebūtų tekę toli keliauti. Ar žinote, kodėl jis pasidarė testą?
– Manau, dėl tos pačios priežasties, kaip ir visi kiti. Žinau, jis buvo jaunas, vos dvidešimt penkerių, bet visada norėjo vesti ir turėti šeimą. Kai susipažinau su Ričardo tėčiu, testų, žinoma, dar nebuvo, bet mes kartu praleidome dvidešimt metų iki pat jo mirties ir nepamenu, kad būtume nors kartą susiginčiję. Ričardas troško tokių pat santykių ir nenorėjo, kad tai nulemtų atsitiktinumas.
– Ką pagalvojai, kai sužinojai, kas nutiko? Apie tą nelaimingą atsitikimą... – paklausė Chloja, paduodama Mendei puodelį arbatos.
– Skamba kvailai, nes niekada nebuvau jo sutikusi, tačiau buvau priblokšta, – prisipažino Mendė. – Manau, panašu į žinią, kad negalėsi turėti vaikų... Tarsi atimama galimybė rinktis ir gedi, ko niekada neturėjai. Jaučiausi panašiai. Skamba juokingai, ar ne?
Nuo minties apie vaikus persmelkė skausmas. Po persileidimų Mendė atliko daug testų ir jie parodė, kad ji gali pastoti. Ji visada laikė save laimės kūdikiu, kad nėra viena tų vargšių moterų, kurias apkalba. Bet dabar Mendė prarado viską – Ričardą, galimybę turėti vaikų, ateitį...
– Nekvailiok, – tarė Petė ir uždėjo delną Mendei ant rankos.
– Tu praradai tą patį, ką ir mes, tiesiog mums labiau pasisekė, nes turėjome jį visą gyvenimą, o tavo netektis tiesiog be galo neteisinga.
Petės žodžiai nuramino Mendę ir ji susigraudino.
– Nemaniau, kad kas nors gali tai suprasti, – tarė ji tyliai ir sunkiai nurijo ašaras.
– Norėtum apžiūrėti jo kambarį?
– Mama, – nutraukė ją Chloja. – Neskubėk, ji ką tik atvyko. Jai gali būti per sunku.
– Ne, viskas gerai, mielai apžiūrėsiu.
Mendė linktelėjo ir nusekė paskui Petę prie laiptų.
– Įstojęs į koledžą, Ričardas išvyko, paskui grįžo namo, tada vėl išvyko, leidosi keliauti, – ėmė pasakoti Petė. – Chloja juokaudavo, kad turime įrengti besisukančias duris, nes jis vis pasirodo ir išnyksta. Paskui, kai įsibėgėjo jo kaip asmeninio trenerio verslas, jis susitaupė pinigų butui. – Petė atidarė duris.
– Eik vidun ir apsidairyk, jei nori. Gali pabūti viena.
Ričardo kambarys buvo tvarkingas ir erdvus. Mendė nuėjo prie sienos, nukabinėtos daugybe nuotraukų iš jo kelionių po pasaulį: Australija, Azija, Pietų Amerika, Rytų Europa, netgi Aliaska. Greta lovos stovėjo drabužių spinta su Ričardo marškiniais ir kelnėmis, viskas tvarkingai išlyginta. Mendė perbraukė pirštu per storą megztinį, prisidėjo prie veido pauostyti, bet užuodė tik drabužių minkštiklį.
Ji nuėjo prie krėslo kambario kampe, ant atlošo kybojo užmestas šalikas. Mendė jį paėmė ir giliai įkvėpė, be galo trokšdama turėti su Ričardu kokį nors ryšį. Staiga ėmė atrodyti, kad kojos linksta, ji užuodė Ričardo losjono po skutimosi ir jo paties kvapą. Mendė negalėjo nusakyti šio jausmo, bet vėliau palygino su nugrimzdimu į šiltą putotą vonią arba stiprių raminančių rankų apkabinimu.
Staiga, savo pačios nuostabai, Mendė pravirko. Žiūrėti į Ričardo nuotraukas ar susitikti su jo šeima buvo viena, bet įkvėpti jo tikro kvapo – visai kas kita. Ėmė svaigti galva, ji įsitvėrė spintos. Galiausiai Mendė išėjo iš kambario. Uždariusi duris nuo paraudusių akių nusibraukė ašaras.
Staiga ji suprato, kad įsimylėjo mirusį žmogų labiau, nei manė esant įmanoma.
