„Geriausios visų laikų knygos“, „Visų laikų populiariausios knygos“, „Skaitomiausios knygos“ – į pagalbą ateina populiariojoje žiniasklaidoje sudaromi knygų sąrašai, kuriuose pateikiamos literatūros kritikų, įžymių visuomenės veikėjų, ar interneto vartotojų išrinktos knygos. Šie sąrašai turėtų tiek padėti atrasti vertas perskaityti knygas, tiek parodyti, kiek daug knygų dar nėra perskaityta.
Dažnai į tokius sąrašus pakliūna vadinamoji knygų klasika. Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tik, kokią knygą galima vadinti vaikų literatūros klasika ir ar tikrai ją visada verta skaityti?
Galima būtų išskirti keletą klasikinių knygų bruožų:
-
Laiko patikrinti ir vis dar aktualūs kūriniai. Jau XVIII amžiuje buvo parašyti tokie kūriniai kaip Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, XIX amžius atnešė Žiulio Verno „Kelionę į Žemės centrą“, Annos Sewell „Juodąjį Gražuolį“, Johannos Spyri „Heidi“ ir kitas. Praeitas amžius padovanojo Frances Hodgson Burnett „Paslaptingąjį sodą“, A.A.Milne „Mikę Pūkuotuką“, P.L.Travers „Merę Popins“. Šie ir dar daugiau klasikinių kūrinių yra ir bus skaitomi ne vieną amžių. Kodėl? Todėl, kad jie yra vis iš naujo atrandami skaitytojų, vertinami kritikų, pelnytai įtraukiami į mokyklų programas. Nors jų parašymą ir mus skiria amžiai, tačiau jie kalba apie vertybes ir visuomenės problemas, kurių aktualumas niekur nedingsta ir šiandien. Todėl džiugiai tikėtina, kad šių knygų tiražai dar ne kartą bus kartojami.
-
Kalbėjimas apie universalius dalykus. Margery Williams knygoje „Velvetinis triušis“ pasakojama apie žaislinio triušio svajonę tapti Tikru. Tai jautrus pasakojimas apie svajones ir stebuklus. Jie laukiami visų, visose šalyse, kultūrose, religijose. Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“ skatina susimąstyti apie brandą, lūkesčių išsipildymą ir nusivylimus. O kam jų neteko patirti? Klasikiniai kūriniai žavi tuo, jog apie nepaprastus, tačiau universalius dalykus kalba kartais perkeltine, kartais tiesiogine prasme. Bet visada taip, kad perskaičius galima pajusti, jog kūrinys taikliai atspindi tai, kas vyksta ar vyko tavo gyvenime ar aplink tave. Klasikinės knygos gali jungti ir skirtingas kartas. Juk jas skaitė seneliai, tėvai, dabar skaito ir vaikai, o ateityje skaitys vaikų vaikai.
-
Paveikumas – tai, kas perskaičius knygą dar ilgai nepaleidžia, verčia susimąstyti ir iš arčiau pažvelgti į visuomenėje nusistovėjusias normas bei gyvenimo būdą. Čarlzo Dikenso knyga „Oliverio Tvisto nuotykiai“ vis dar sukrečia dėl vaizduojamo netinkamo elgesio su vaikais. Michaelio Endės knygoje „Begalinė istorija“ berniukas Bastijanas vykdo jam tekusią misiją išgelbėti pasaulį nuo fantazijos nykimo. Juk per sapnus, svajones, neriant į fantazijų pasaulį galima įžvelgti stebuklus pilkoje kasdienybėje. Klasikinių knygų paveikumas jaučiamas ne tik individo, bet ir visuomenės lygmenyje, kai knyga yra reikšminga ir kovai su visuomenės problemomis (pvz., Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ įtaka kovai su vergovės panaikinimu).
-
Reikšmė literatūrai. Vaikų literatūra tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar, be Lewis Carroll „Alisos Stebuklų šalyje. Be užrašyto neįtikėtino nuotykio, kuriame veikia keisčiausi personažai. Savo kūriniu autorius vis dar leidžia mums pajusti estetinį ir meninį katarsį, nes tikrovė ten modeliuojama visai kitaip nei mes esame įpratę. Taip pat sunku įsivaizduoti vaikų literatūros klasiką ir be Franko L.Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Ši klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais. Šis šviesus ir lengvumo pojūtį suteikiantis kūrinys įkvėpė ne vieną kino, teatro režisierių.
Tai tik keletas pagrindinių klasikinių vaikų knygų bruožų, kuriuos žinodami galime truputį lengviau išsirinkti ar išrinkti vaikui vertingą knygą. Tačiau ar lengva skaityti klasikinius kūrinius? Juk jeigu yra leidžiami adaptuoti, sutrumpinti kūriniai (pažįstama situacija, kai klasės draugai su didžiausiu džiaugsmu skaitydavo „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygas ir jas perskaitę keliaudavo atsiskaityti ir gauti gerą pažymį), ar tai neparodo, kad originalą yra sunku įveikti? O gal tai yra būdas jaunajam skaitytojui kuo anksčiau prisiliesti prie vertingos literatūros?
Originali kūrinio versija yra vertinga tuo, jog joje atsiskleidžia visi veikėjų paveikslai, nėra sutrumpintų nuotykių, iškraipyto siužeto. Tik jame randama tikroji klasikinio kūrinio dvasia ir nuotaika. Džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių skaityti neadaptuotas klasikines knygas. Vienas iš tokių ypatingų knygos leidimų yra Anna Sewell „Juodasis Gražuolis“ (leidykla „Nieko rimto“). Šis leidimas išsiskiria tuo, jog yra verstas iš originalios knygos, o ne trumpintų ar adaptuotų knygos versijų. Tai tik dar kartą įrodo, kad originalios klasikinės knygos yra ir bus aktualios ir reikalingos skaitytojams.
Ir žinote, kas yra nuostabu galvojant apie vaikų klasikines knygas? Tam, kad jos taptų klasikinėmis, didelę įtaką turi ir skaitytojai. Juk jeigu knyga nėra skaitoma, ji tikrai neturi galimybių tapti klasikine.
