Gertrūda, apie kurią piešiniais pasakoja G.Jord, gimė ir kelerius metus gyveno Sovietų Sąjungoje. Todėl jos pasakojimas gali būti artimas daugeliui Y kartos atstovų – tiems, kurie pirmuosius vaikystės metus dar veikiausiai leido be televizoriaus, o vėliau, šeimai įsigijus pirmąjį „Taurą“, šokinėdavo prie jo vis prašomi perjungti kitą kanalą. Ir žino, kad televizorius kartais būdavo pataisomas tiesiog su kumščiu.
Tiems, kurie bent kartą mamos ar močiutės yra gydyti karštomis taurėmis, yra žaidę su sudužusio termometro gyvsidabrio rutuliukais, kurių pirmasis telefonas veikiausiai buvo „Nokia 3310”.
Kitaip tariant, „Gertrūda“ yra kiek nostalgiška, mat pasakoja nuotrupas, regis, net ne iš savo, o iš bendros kartos vaikystės.
„Tada tris vakarus senelė man ant nugaros statė po septynias įkaitintas taures. Aš kenčiau svilinantį skausmą, kuris mane svaigino labiau nei aukšta kūno temperatūra“, – pasakoja Gertrūda.
Kaži, ar belikę žmonių, kurie ligą taurėmis lauk bandytų išprašyti.
Bet šis komiksas suaugusiems, kaip jį vadina jo autorė, įdomus gali būti ir tiems, kurie panašių prisiminimų neturi. G.Jord novelė paliečia itin daug socialinių temų – nuo tėvų barnių iki seksualinio brendimo, nuo bandymo pritapti iki savęs kaip individo suvokimo.
„Ir taip, būdama šešerių, aš supratau liūdniausią savo egzistencijos problemą – vienišumą. Kai būnu viena, nežinau, ar išvis esu“, – skindama serbentus svarsto knygos herojė Gertrūda.
G.Jord Gertrūdos akimis apibūdina ir nupiešia ir Baltijos kelią. Be patoso, labai vaikiškai: „Jis (Vilnius) buvo stulbinamai gražus. Bet mano susižavėjimą nutraukė nesklandumai. Nelaimei, visi kibosi už rankų. Aš turėjau susikabinti su nepažįstamuoju.“
Toks G.Jord įvykių apibūdinimas tik sustiprina tikroviškumo įspūdį, tarytum parodo akimirkas, kurias mūsų atmintis ar bent jau istorijos pasakojai linkę nutylėti. Kai viešojoje erdvėje vis atsiranda vienas kitas pasakojimas žmogaus, kuris Baltijos kelio metu jautė vienybę, pasididžiavimą ar pan., nors jam tuo metu tebuvo keli metai, Gertrūda pasakoja apie tai, kaip jai buvo nejauku laikytis su nepažįstamuoju už rankos net kelias valandas. Tai pasakojimui suteikia autentikos ir tikroviškumo.
Kaip ir, tarkime, Gertrūdos pasakojimas apie moksleivių piešinių parodą „13 Sausio raudų Lietuvai“.
„Gudraudavau – nupiešdavau ir save prie televizijos bokšto, todėl visi galvodavo, kad ir aš ten 1991-aisiais buvau. Mano piešiniai buvo geriausi iš visos klasės“, – pasakoja Gertrūda.
255 puslapių grafinėje novelėje Gertrūda papasakoja kone visą savo gyvenimą – netgi apie pirmąją simpatiją, mamos emigraciją, savo pačios bandymą laimės ieškoti Anglijoje. Tad temų paliečiama išties daug, o teksto – mažai, tačiau nereiktų manyti, kad jos visos paliečiamos tik paviršutiniškai.
G.Jord pasiūlė lietuviams pakankamai naują žanrą – komiksą suaugusiems. Nors užsienyje tokia pasakojimo forma jau tikrai yra tapusi įprasta, komiksų suaugusiems žanras Lietuvoje dar neįsišaknijęs. Tą rodo ir keli nesėkmingi G.Jord bandymai išleisti „Gertrūdą“ – nors novelė nupiešta jau senokai, dienos šviesą jai pavyko išvysti tik tuomet, kai pakankamai žmonių iš anksto nusipirko knygą, tai yra, sumokėjo už ją, jai dar nepasiekus spaustuvės.
Knygos grafika istorijai suteikia naujų prasmių ir atkreipia dėmesį į detales. Be to, Gertrūdos gyvenimas pasakojamas taip, kaip, regis, ir buvo nugyventas – kartais pernelyg susitelkiant ir analizuojant smulkmenas, o svarbius gyvenimo momentus paliekant nuošalėje. Galbūt dėl to Gertrūda atrodo kaip tikras personažas, nors ir nupieštas.
„Jeigu skaitant šią knygą kils klausimas, ar tai aš esu Gertrūda, rekomenduoju jį persukti lyg žaidžiant „Butelį“. Galbūt klausimas, kaip butelio kaklelis, atsisuks į jus, o gal į kaimyną iš dešinės, gimusį kokiais tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt kažkelintais metais. Gal tai jūs esate Gertrūda, o gal jis, ji?“ – knygos pradžioje svarsto jos autorė.
